Galutinių atsakymų neturiu, tačiau apie tai kalbėti reikia – prisidėjus prie studijos (būtent jos politinės sociologijos dalies) įsitikinau, kad sovietmetis yra raktas ne tik aiškinant daugelį mūsų visuomenės bruožų, bet gali būti (ir tikriausiai yra) vienu esminių kanalų, įgalinančių Rusijos propagandą.

Šiame tekste pasistengsiu detaliau apibrėžti, kas slypi už šio ryšio ir ką jis reiškia mūsų valstybei. Pradžioje – apie tai, kad sąsaja, vertinant objektyviai, yra sunkiai paneigiama.

Prieš dešimtmetį atliktoje Lietuvos visuomenės geokultūrinių nuostatų studijoje (Ainė Ramonaitė, Nerijus Maliukevičius ir Mindaugas Degutis, 2007) buvo pastebėta, kad sovietmečio nostalgija susijusi su geresniu Rusijos santvarkos vertinimu. Panašūs ryšiai vėliau buvo matomi studijuojant Nacionalinės rinkiminės studijos duomenis, politinio elito apklausas. Rinkėjai ir politikai, kurie daugiau teigiamai atsiliepė apie sovietmetį, palankiau (pragmatiškiau) žiūrėjo į Rusiją.

Mažvydas Jastramskis
Atlikus analizę su naujais, 2016 metų duomenimis, paaiškėjo: sovietmečio vertinimas išlaiko aiškinamąją galią, nežiūrint, kokią nuostatą į Rusiją tirsime. Sutinkantys, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi geriau, labiau linkę traktuoti Rusiją kaip draugišką, palankiai vertinti Vladimirą Putiną, tikėti Rusijos žiniasklaidos objektyvumu ir pritarti jai palankiems naratyvams (pavyzdžiui, kad Rusijos politika yra adekvati reakcija Į Vakarų veiksmus). Nors tokios nuostatos mūsų visuomenėje sudaro mažumą, sovietmečio nostalgija jas akivaizdžiai stiprina.
Bendruose logistinės regresijos modeliuose (priklausomi kintamieji buvo įvairios nuostatos į Rusiją) kontroliavome pajamas, vietovę, išsilavinimą ir kitus svarbius, dažnai viešose diskusijoje aptariamus veiksnius. Pasirodo, dauguma jų neveikia (nėra statistiškai reikšmingi), bet sovietmetis išlaiko stabilią įtaką visuose modeliuose. Šiam veiksniui reikšme gali prisilyginti tik kiti du dalykai – dažnas (būtent dažnas, ne kartais) rusiškų kanalų žiūrėjimas ir nepasitenkinimas demokratija Lietuvoje.
Čia reikia poros komentarų. Pirmas – dėl matavimo priemonių. Dažnai tenka išgirsti kritiką, kad klausimas, kuris matuoja atsakymą į tai, ar „sovietmečiu buvo geriau gyventi“, yra netinkamas, nes sovietmetis buvo nevienareikšmiškas: pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūrų, KGB ir okupacijos žalos klausimai yra skirtingi.
Rusijos propaganda auksinę progą jau praleido. Įvertinus prosovietinių pažiūrų kitimą per pastaruosius 12 metų, pastebime sovietinės nostalgijos sustiprėjimą 2008-2012 metais, per ekonominę krizę. Atrodo, kad būtent tada buvome daugiausiai pažeidžiami propagandai iš Rytų.
Mažvydas Jastramskis

Atsakant į tai, kiekviena politinių klausimų dimensija turi savo „superklausimus“. Pavyzdžiui, kaip žmogaus progresyvaus liberalumo „lakmuso testą“ tikriausiai matysite partnerystės klausimą. Bandydami pagal vieną esminį aspektą nustatyti, ar žmogus daugiau kairysis, ar dešinysis, klausite apie tai, ar valstybė turėtų daugiau reguliuoti ekonomiką.

Panašiai ir su sovietmečio dimensija. Respondentas galėtų įvairiai išvedžioti apie skirtingus dalykus, tačiau kai paklausiame konkrečiai „ar tada buvo geriau nei dabar Lietuvoje“, kiekvienas padaro esminį pasirinkimą, kuriai grupei save priskiria. Na, o kalbant apie jaunimą – juk neprivalai gyventi tam tikrame režime, kad galėtum jį įvertinti.

Sovietmečio pensininkai
Antras komentaras, kalbant apie sovietmečio vertinimą, yra dėl prosovietinių pažiūrų „ištakų“. Dėkui tiems, kurie manęs klausė – o tai kas už tos nostalgijos stovi? Atsakymas į šį klausimą padėjo susidėlioti viską į kiek nuoseklesnę teoriją.

Teko matyti ne vieną nuomonę, kad teigiamas sovietmečio vertinimas iš tiesų gali rodyti kitus dalykus: jaunystės ilgesį arba socialinę atskirtį. Reikia pripažinti, kad sovietmečio nostalgija nėra išimtinai vertybinė pozicija, tačiau ir tikrai ne vien „jaunystės funkcija“.

Atsakymas į tai, kas stovi už nostalgijos, buvo moksliškai pagrįstas 2013 m. Ainės Ramonaitės straipsnyje žurnale „Sociologija. Mintis ir Veiksmas.“ Esminės išvados buvo tokios: nostalgiją sovietmečiui gerai paaiškina tai, ar žmogus subjektyviai mano, kad jo padėtis nuo sovietinių laikų pablogėjo (didina nostalgiją). Taip pat prisideda represijų patirtis (mažina nostalgiją), priklausymas atitinkamiems socialiniams tinklams. Taigi, svarbiau subjektyvūs socialinio statuso pokyčiai (kurių įspūdis galimai perduodamas šeimoje ar per kitus socialinius tinklus), o ne prarasta jaunystė ar dabartinė ekonominė padėtis.

Tačiau yra kitas svarbus dalykas, kurio iki galo negali paaiškinti transformacijos iš sovietmečio į nepriklausomą Lietuvą ir su jomis susiję (subjektyvūs) socialinės padėties virsmai. Lyginant skirtingų apklausų duomenis, aptikau dėmesio vertą reiškinį: prosovietinių (ar antisovietinių) pažiūrų proporcijos nėra stabilios ir keičiasi gal net kiek per greitai, negu galėtume tikėtis, atsižvelgiant į kartų kaitą.

Šių proporcijų kaita rodo, kad Rusijos propaganda auksinę progą jau praleido. Įvertinus prosovietinių pažiūrų kitimą per pastaruosius 12 metų (tendencijų grafiką galima rasti mano feisbuko paskyroje), pastebime sovietinės nostalgijos sustiprėjimą 2008-2012 metais, per ekonominę krizę. Atrodo, kad būtent tada buvome daugiausiai pažeidžiami propagandai iš Rytų.

Kita vertus, sovietmečio teigiamų vertinimų dalis 2012-2016 m. periode pradėjo mažėti, o antisovietinių pažiūrų staigiai didėti. Tai laike sutapo su Rusijos agresija prieš Ukrainą. Galima kelti „vištos ir kiaušinio“ klausimą – kas kam daro įtaką, ar sovietmetis požiūriui į Rusiją, ar atvirkščiai?

Praktiniu požiūriu, atsakymo kaip ir nereikėtų. Dabartinėje situacijoje, kai absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų Rusiją laiko nedraugiška (tai rodo RESC apklausa), individo lygmeniu propagandai yra patogiau eiti per sovietmečio vertinimą: tiesioginis „Rusija yra draugiška“ pasakojimas neduotų rezultatų ir yra daugiau tikslas negu priemonė. Sovietmečio nostalgija tampa kanalu, per kurį galima Lietuvos gyventojus pratinti prie palankumo Rytams.
Sovietmetis

Žvelgiant moksliškai, sovietmečio nostalgijos ir Rusijos vertinimų dinamika yra gerokai sudėtingesnis procesas, nei „X daro įtaką Y“. Arčiausiai šio santykio išpynimo yra geopolitinės orientacijos sąvoka, kuri reikštų, kad nuostata į sovietmetį ir Rusijos vertinimas atspindi tam tikrą bendrą kryptį arba į Rytus, arba į Vakarus. Taigi, ryšys yra abipusis.

Galima išplėsti šį argumentą ir pavadinti „dviejų geopolitinių ratų“ teorija. Įsivaizduokite, kad važiuojate dviračiu. Vakarų kryptimi. Dviratis turi du ratus, priekinį ir atbulinį. Nominaliai, tai du atskiri ratai. Tačiau stabdant priekinį, sulėtės ir antras. Ir atvirkščiai, nes situacija, kai vienas ratas sukasi, kitas – ne, važiuojant nėra įmanoma.

Sakykime, kad šie du ratai – tai visuomenės pažiūros į sovietmetį ir Rusiją. Kuo greičiau sukasi atbulinis ratas (visuomenėje mažėja prosovietinių pažiūrų), tuo greitėja ir priekinis (mažėja Rusiją vertinančių palankiai), artėjame prie Vakarų.

Tačiau įsijungus stabdžiui, tai yra, pradėjus lėtėti pirmam ratui (antisovietinės pažiūros sumenko per ekonominę krizę), sulėtės ir antras (didės prorusiškumas). Ir atvirkščiai, greičiau pradėjus suktis priekiniam ratui (požiūris į Rusiją sugriežtėja per Maidano įvykius, Krymo okupaciją), sparčiau suksis ir atbulinis (2012-2016 m. sumažėja prosovietinių pažiūrų).

Šiuos du ratus sieja valstybingumo vizija, kryptis, į kurią rieda valstybė. Sovietmečio nostalgija ir požiūris į Rusiją nėra svarbūs savaime, tačiau tuo, ką reprezentuoja: būtent alternatyvą dabartinei politinei ir ekonominei Lietuvos santvarkai. Aptariamos nuostatos persidengia polinkiu į autoritarizmą, tikėjimu Rytais kaip istoriniu politiniu partneriu. Sąsajos tarp Rusijos ir sovietmečio gali būti nematomos, jeigu žiūrėsime naiviai (pavyzdžiui, kartais argumentuojama, kad dalis SSRS lyderių nebuvo rusai, jog Rusija nebėra komunistinė šalis), tačiau realybėje geopolitinė-istorinė (Rusija perėmė SSRS tarptautinius įsipareigojimus) tąsa yra akivaizdi.

Ekonominės krizės, socialiniai iššūkiai gali pakirsti tikėjimą sava valstybingumo vizija: remiantis politinės sociologijos klasiko Ronaldo Ingleharto logika, tai, kaip piliečiai suvokia savo gerovę, labai stipriai prisideda prie demokratinių institucijų legitimumo. Tačiau matome ir tai, kad tam tikri tarptautiniai įvykiai (karas Ukrainoje) turi galios atimti patrauklumą ir iš kitų alternatyvų. Vieno rato (greitėjimas) lėtėjimas lemia kito rato sukimąsi.

Ką tai reiškia praktiškai? Šio teksto nereikia interpretuoti kaip kvietimo konfliktuoti su tais, kurie sovietmetyje mato teigiamų savybių ar pasisako už pragmatišką bendradarbiavimą su Rusija (nors ir naivoka manyti, kad ši valstybė yra draugiška kitoms pokomunistinėms šalims).

Jeigu sovietmečio nostalgija kombinacijoje su palankiomis nuostatomis į Rusiją iš tiesų yra alternatyvios valstybingumo vizijos manifestacija (ji lietuviams lengvai prieinama tiek istoriniu, tiek geografiniu požiūriu), tai reiškia: ilgalaikiu laikotarpiu yra tik du būdai tokias nuostatas keisti. Pirmas – laukti, kol alternatyvi valstybingumo vizija vėl „susimaus“ (tai Rusija kartą jau padarė per agresiją Ukrainos atžvilgiu).

Antras – didinti dabartinio, demokratiško ir į Vakarus orientuoto valstybingumo legitimumą. Rusijos propaganda bus neveiksni tada, kai Lietuvos politinė ir ekonominė santvarka absoliučios daugumos Lietuvos gyventojų bus matoma kaip geriausia. Trumpuoju laikotarpiu galima ir reikia stebėti, kad Rusijos kanalais nebūtų dirbtinai skatinamas, palaikomas sovietmečio ilgesys. Tačiau ilgajame būtina sukurti tokią valstybę, kad praeities ir dabarties vizijos iš Rytų būtų bejėgės.