Tobulų pasaulyje juk nėra. Kas išdrįstų mesti akmenį? Nebent davatkos ar konservatyvaus raugo moralistai.
Jei reikia kažko pikantiško, skandalingo, egzotiško, kodėl nepakvietus paatvirauti pedofilų? Gerai panaršius, jų „žmogiškąją“ pusę taip pat galima būtų rasti. Tačiau pastarieji viešosios opinijos laikomi iškrypėliais, tad jų laimės paieškų istorijos iššauktų pasipiktinimą. Kai sekso pirkėjo pasirinkimo objektu yra moteris, visuomenės požiūris kardinaliai pasikeičia. Skubama ieškoti jo žmogiškąjį veidą: suprasti kančią dėl labai stiprių, bet nepatenkintų dauginimosi instinktų (o, kad atsakomybė už pasekmes būtų tokia pat stipri!), suvokti nerimą dėl susvyravusio pasitikėjimo savuoju vyriškumu, kurį apmaldyti gali tik moters sudaiktinimas, pajusti atsivėrusią išblėsusio intymumo tuštumą, kuri stebuklingai mažta derantis dėl sekso paslaugų.
Bet kuo savo esme skiriasi 17-metės ir 18-metės (30-metės, 53 metų moters) pirkimas? Ar pilnametystės sulaukusi moteris tampa mažiau žmogumi? Todėl jos kūno įsigijimas vadinamas „lygiaverčiais mainais“, „darbo“ suteikimu ar „hobiu“? Skaitytoją žūt būt mėginama įtikinti, kad sekso pirkėjas yra eilinis statistinis vyras, o „lietuviai nėra kažkuo ypatingi ir jų poreikiai neturėtų skirtis nuo visų kitų pasaulio vyrų poreikių“. Tačiau tyrimai rodo, kad mirtingumo lygis šiame „darbe“ yra 10-40 kartų didesnis nei bet kurioje kitoje srityje. 60-80 proc. „darbuotojų“ patiria nuolatinį fizinį ir seksualinį smurtą (18 Myths on prostitution. Together for a Europe. Free from prostitution).
Ką tai turėtų liudyti apie seksą perkančius vyrus?
Gyvename kultūroje, kuri romantizuoja sekso pirkėjus (kupinus lytinės potencijos, galios ir finansinių išteklių) ir persekioja prostitucijos tinkluose įstrigusias moteris, nes, norėdami kam suversti atsakomybę, visuomet ieškome moters. Moterys kaltos, kad patiria smurtą šeimoje, kad yra per daug ar nepakankamai seksualios, kad išdrįsta išsakyti nepasitenkinimą lytinio gyvenimo kokybe, kad ieško būdų kompensuoti intymumo spragoms, kad nori būti pripažintos visavertėmis asmenybėmis, kurios disponuoja savo kūnu ir seksualumu, bet ne tam, kad būtų perkamos. Taip, moterys nori, kad jų jausmų būtų paisoma, nes gebėti jausti ir užjausti yra vienas pagrindinių žmogiškumo kriterijų. Tačiau sekso pirkėjams tai nerūpi.
„Gerų“ sekso pirkėjų nebūna. Net tie iš jų, kurie renkasi „laisvas“, „savo noru“ parsiduodančias moteris, „gelbėja“ nukentėjusias ar praneša apie prekybos žmonėmis atvejus, vis tiek yra pirkėjai. Jų elgesys nesumažina paklausos, bet verčia patikėti romantišku, jaukiu, Holivudo filmuose dažnai eksploatuojamu prostitucijos įvaizdžiu, nieko bendra neturinčiu su realybe. Gyvenime prostitucija tiesiogiai siejasi su prekyba žmonėmis, 62 proc. kurios vyksta seksualinio išnaudojimo tikslais ir neša milžinišką pelną, tačiau ne moterims, o sąvadautojams. Moterys paverčiamos atpirkimo ožiais. Todėl prostitucijos draudimas, kuris reiškia visų prostitucijos sistemos dalyvių, įskaitant seksualiai išnaudojamą asmenį, baudimą, problemos neišsprendžia.
Pažangios visuomenės kalba apie būtinybę prostituciją naikinti, Temidės rūstybę nukreipiant į pirkėjus, sąvadautojus ir prekiautojus žmonėmis – tuos, kas turi realią galią rinktis. Visų be išimties baudimas nepadeda pašalinti giluminių priežasčių ir lyčių nelygybe pagrįstos prostitucijos esmės. Tuo tarpu panaikinimas reikštų prostitucijai būdingo struktūrinio, ekonominio, psichologinio, fizinio smurto įvertinimą ir nukentėjusių asmenų apsaugą. Jis reikštų konkrečių alternatyvų žmonėms, patekusiems į prostitucijos tinklus, užtikrinimą ir visuomenės nuostatų keitimą.
Prostitucijos uždraudimas nėra tas pats kas jos panaikinimas. Žaginimas, žudymas ir pedofilija yra uždrausti, tačiau vis tiek egzistuoja. Todėl svarbu, kad įstatymai skatintų visuomenės normų kitimą ir padėtų įtvirtinti pagrindinį su žmogaus teisėmis susijusį principą – žmogaus kūnas ir seksualumas nėra parduodami.