aA
Atrodo, pagaliau jau galime tiksliai įvardinti, ko siekia visi, kurie šiandien viešai kalba apie žydų žudynes Lietuvoje. Arba jie tokiu būdu „piarina“ save, darosi sau reklamą, nes Europoje tai madinga, arba tokią jų veiklą finansuoja patys žydai.
Marius Ivaškevičius
Marius Ivaškevičius
© DELFI / Tomas Vinickas

Visos tos šokiruojančios žudynių detalės, kalbos apie žydų kūdikių daužymą į medžius taupant kulkas, yra ne kas kita, kaip dar neužgijusios žaizdos krapštymas purvinais, diletantiškais pirštais.

Šitaip bandoma traumuoti dar vieną lietuvių kartą, jau laisvėje gimusius mūsų vaikus, nes tokie veiksmai, užuot iššaukę atgailą ar bent užuojautą, iš tiesų sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija. Kiekviena tauta yra savita, todėl mums netinka Vokietijos patirtis, kai būtent per švietimą, atvirumą, atskleidžiant ir detaliai parodant nacių konclagerių žiaurumą, buvo gydomasi ir galiausiai apsveikta. Visa tai vyko pokariu, tie įvykiai buvo arti, šiandien žudikai ir liudininkai jau baigia išmirti, todėl Lietuva turi rasti savąjį kelią. Juk ne veltui mūsų intelektualai, metraštininkai, komentatoriai tvirtina: nereikia, negalima pirštais krapštyti šios žaizdos, tegu ji pirma užgyja, užsitraukia užmarštimi. Užmarštis kartais yra ne mažiau vertinga už atminimą.

Esu iš Molėtų. Nepaprasto grožio miestelio su trimis vidiniais ežerais ir dar trim šimtais išorinių, ką čia daug kalbėti – visi žino Molėtus, Lietuvos vasarotojų rojų. Per karą, tiksliau, per vieną 1941 metų vasaros dieną čia buvo sušaudyti du tūkstančiai žydų. Kitaip tariant, aštuoniasdešimt procentų molėtiškių. Daugiau nei du trečdaliai miestelio gyventojų išnyko per kelias valandas ir buvo užkasti bendroje duobėje. Žudynėms vadovavo naciai-vokiečiai. Šaudė vietiniai-lietuviai. Tokie yra sausi faktai ir skaičiai.

Šitaip bandoma traumuoti dar vieną lietuvių kartą, jau laisvėje gimusius mūsų vaikus, nes tokie veiksmai, užuot iššaukę atgailą ar bent užuojautą, iš tiesų sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija.
Marius Išvaškevičius

Dabar egzekucijos vieta yra miestelio pakraštyje. Sovietiniais laikais ten buvo įrengtas skverelis su atminimo lenta, o greta, tai yra, visiškai prie pat, gal net ant dalies šio milžiniško kapo, įkurta rajono statybos organizacija. Taigi du tūkstančiai sušaudytų molėtiškių atsidūrė jos patvoryje, apsupti statybinės technikos, plytų, blokų, barakų, sandėlių, žodžiu, taip kūrybingai paslėpti, kad aš, gimęs ir užaugęs Molėtuose, niekada į tą vietą nebuvau net užklydęs ir nieko apie ją nežinojau.

Visa tai ten tebėra ir šiandien, tik dabar tai jau labiau senos technikos ir statybinių šiukšlių sąvartynas, o ir pats skverelis atrodo apgailėtinai, jei ne dramatiškai. Tai sustojusio laiko, užkonservuoto sovietmečio vieta, tragiškai suskylinėjusiomis betono plokštėmis, pro kurias kalasi žolė. Esu matęs daug panašių vietų Rusijos, Ukrainos provincijoje, bet ten visas fonas yra toks: griūvantis, pūvantis, skeldėjantis. Molėtų gi niekaip nepavadinsi pūvančio sovietmečio liekana, Molėtai kasmet gražėja, europėja, tiesiami nauji dviračių takai, pėsčiųjų takai aplink ežerus, dygsta teniso kortai, naujos „norfos“ ir „maximos“, ir tik ten, kur guli žydai, visiškas štilis. Pernai dar buvo nuplėšta ir atminimo lenta, kartu su Dovydo žvaigžde. Nežinodamas niekaip nebesuprasi, kokia tai vieta, kam tas skverelis skirtas. Vienintelis likęs užrašas yra: „Nešiukšlinti“. Taip gyja, užsitraukia didžiausia per visą istoriją Molėtų žaizda, nes tokį būdą spręsti nužudytų žydų atminimą pasirinko Lietuva. Savitą, nepanašų į niekieno kito. Iš tikrųjų – drąsi šalis. Juk savo žydus mes pakasėme ne tam, kad vėliau statytume jiems paminklus, o tam, kad jų čia neliktų. Ne tik jų gyvenimo ženklų, bet ir mirties. Nes tai mūsų skausmas, tai gali traumuoti mūsų vaikus, tegu žaizdos užgyja pačios.

Man turbūt pirmą kartą gyvenime yra taip baisiai gėda už savo miestą. Žudynės iš esmės tęsiasi: vieni plėšia masinių kapaviečių atminimo lentas, kiti neleidžia jų atstatyti, treti abejingai stebi. Paaiškinkit, kaip, kokiu tonu, kokia intonacija prakalbinti tą jautrią lietuvio sielą, kad jis vieną dieną ateitų prie tokio kapo ir ištartų sau: čia guli mano žydai.
Marius Išvaškevičius

Vieną šių metų gegužės savaitgalį vienas Izraelio futbolo agentas vardu Tzvi atėjo prie šio Molėtų skverelio, kur guli sušaudyti daugiau nei dvidešimt jo šeimos narių. Seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai – visi jie senieji molėtiškiai. Pagal žydų paprotį ant didžiojo akmens, nuo kurio nuplėšta atminimo lenta, jis padėjo savo mažą akmenį. Dar pabuvo ten, pastovėjo. Jam beišeinant į skverelį atslinko vietinė kompanija ir pradėjo ten gerti. Be skrupulų, tiesiai ant kapo. Kai Tzvi sustojo ir pažvelgė į juos, nuo kompanijos atsiskyrė vienas įkaušęs vyrukas ir pajudėjo tiesiai į jį, šaukdamas: „Ko žiūri!“. Konflikto pavyko išvengti tik dėl ypatingai taikaus Tzvi būdo. Paskui jiedu netgi įsikalbėjo. Tzvi paklausė, kodėl jie ateina gerti būtent čia, juk Molėtuose tiek nuostabių vietų, ežerų. Vyras atsakė, kad čia patogi vieta, nuošali, niekas nemato.

Aišku, anokia čia tragedija, tai tiesiog Lietuvos buduliai, jie, ko gero, net nežino, kad po jais guli du tūkstančiai nužudytų žmonių ir jie geria bei myža tiesiai ant jų kaulų. Jie paprasčiausiai nori gyventi laisvoje šalyje ir nežinoti jos tamsios praeities. „Tegu žaizda pirma užgyja, tada apie ją kalbėsime“. Už tai vietinės valdžios požiūris yra jau visiškai kitoks – sąmoningas. Kai vietoj pernai vandalų suniokoto paminklo Tzvi pasiūlė už savo pinigus pastatyti naują, Molėtų valdininkai su meru priešakyje puolė jam prieštarauti, sakydami, kad pastatyti naują paminklą yra Molėtų garbės reikalas, todėl Molėtų miestas prisiima visą organizacinę ir finansinę naštą. Negana to, rugpjūčio 29-ąją, nuo žudynių praėjus lygiai 75 metams, Molėtai organizuoja atminimo eiseną pagrindine miestelio gatve, ta pačia, kuria anuomet link savo duobės ir buvo varomi žydai. Į ją yra kviečiami Molėtų žydų palikuonys iš viso pasaulio, eisenoje dalyvaus Lietuvos prezidentė, premjeras, kiti elito atstovai, suvažiuos daugybė žvaigždžių, vakare bus rengiamas koncertas, vaišės svečiams, parodos. Štai čia yra tikro sąmoningumo pavyzdys, galingas susitaikymo gestas.

Patikėjote?

Iš tikrųjų, kaip tai būtų išmintinga. Ir paprasta. O reikia tik noro, valios, juk tai nekainuoja daug, galbūt tiek, kiek nutiesti dvidešimt metrų dviračio tako, tuo tarpu simbolinė tokio gesto, tokio minėjimo nauda būtų neįkainojama, šis įvykis nuskambėtų per viso pasaulio žydų bendruomenes, iš esmės per vieną vakarą galėtume kardinaliai pakeisti savo įvaizdį pasaulyje – ir visa tai be viešo atgailavimo, kurio taip bijome, tiesiog parodydami jiems, kad mes jau nebesame abejingi, mes išaugome, suvokiame, kas įvyko, ir esame aukų, o ne jų žudikų pusėje.

Mano Molėtai, esantys šiame laike, nenori arba nepajėgia suvokti šio įvykio reikšmės. Jiems reikia padėti. Padėti nusiimti tą septyniasdešimt penkerius metus trunkantį prakeikimą. Žinau, kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms.
Marius Išvaškevičius

Tzvi iš tiesų už savo pinigus nori pastatyti naują paminklą ir šis jau yra gaminamas. Bet žemė, kur guli sušaudyti Molėtų žydai, yra valstybės. Pastatyti jį ten reikalingas leidimas. Kad tą leidimą gautų Tzvi nuolat skraido iš Tel Avivo į Lietuvą, varsto Molėtų valdžios duris ir yra siuntinėjamas iš vieno kabineto į kitą. Kitaip tariant, jį bandoma paklaidinti mūsų biurokratiniuose labirintuose, kol jam galbūt trūks kantrybė ir jis atsisakys savo planų.

Man turbūt pirmą kartą gyvenime yra taip baisiai gėda už savo miestą. Žudynės iš esmės tęsiasi: vieni plėšia masinių kapaviečių atminimo lentas, kiti neleidžia jų atstatyti, treti abejingai stebi. Paaiškinkit, kaip, kokiu tonu, kokia intonacija prakalbinti tą jautrią lietuvio sielą, kad jis vieną dieną ateitų prie tokio kapo ir ištartų sau: čia guli mano žydai. Vaikai, kurie prieš mane lakstė šio miesto kiemais, karstėsi medžiais, turškėsi tuose pačiuose ežeruose, jų tėvai, kurie, kaip ir mano tėvai, eidavo į darbą tomis pačiomis gatvėmis, pykosi, juokėsi, jiems visiems šis miestas buvo jų namai, jie jį mylėjo taip pat, kaip ir mes, tik juos visus vieną dieną sušaudė ir jie negali apie tai papasakoti. Kažkas kitas turi tai padaryti už juos. Jie mirė.

Net nebandysiu įsivaizduoti, kaip jie jautėsi žudomi. Bandau tik įsivaizduoti, kokie buvo Molėtai kitą dieną po žudynių. Po savaitės. Po metų. Absoliuti tuštuma. Tyla. Iš beveik trijų tūkstančių gyventojų liko kokie septyni šimtai. Parduotuvės, bankai, „baronkinės“, futbolo klubas, saviveiklinis dramos teatras – viskas nugarmėjo į tą duobę. Senieji molėtiškiai pasakojo, kad šių žudynių vykdytojus ir likusio žydų turto grobstytojus persekiojo prakeiksmas: baisios ligos, artimųjų mirtys, jų vaikai skendo, žuvo avarijose. Vienose Niujorko kapinėse stovi paminklas nužudytiems Molėtų žydams. Jis ten buvo pastatytas tuoj po karo, tarpukaryje iš Molėtų emigravusių žydų pastangomis. Jame yra iškalta: „Tegu Dievas atkeršija už jų kraują“.

Spėju, kad pasaulyje yra daug tokių paminklų su prakeiksmu kiekvienam Lietuvos miesteliui ir miestui. Ana žydų karta mums neatleido ir jau, matyt, nebeatleis, aš tai pajutau pusmetį gyvendamas JAV, kai sutikdavau litvaką ir prisistatydavau esąs iš Lietuvos. Bematant pasikeisdavo ne tik požiūris į mane, pasikeisdavo žvilgsnis. Senos žmogaus akys žiūrėdavo į mane kaip į galimą jo artimųjų žudiko palikuonį. Ir aš juos puikiai suprantu, kol neįvardijome tikrųjų žudikų, jų nepasmerkėme (o kai kuriems jų net ruošiamės statyti paminklus), tol jų akyse žydšaudžiais būsime visi. Ir čia jau yra ne kolektyvinė kaltė, kurios taip kratomės, o kolektyvinis prakeiksmas ir mes jį patys sau užsikrovėme.

Nieko nereikės daryti, tik eiti, kelis kilometrus per Molėtų miestelį, kartu su mūsų žydais. Kartu patylėti, pažiūrėti vieni kitiems į akis. Beveik neabejoju, kad kažkas pravirks, nes tokios akimirkos jaudina. Kažkas iš jų ir kažkas iš mūsų. Ir to užteks. Tik tiek – parodyti jiems ir sau, kad mes nebesame priešai.
Marius Išvaškevičius

Bet Tzvi ir tokie kaip jis jau yra kita karta. Jie iš naujo atranda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakužių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų, jie prarado daug daugiau, negu tie senelių namai ir išgrobstyti baldai.

Rugpjūčio 29-ąją, žudynių sukakties dieną, iš tikrųjų į Molėtus žada atvažiuoti apie keturiasdešimt molėtiškių palikuonių iš viso pasaulio: Izraelio, JAV, PAR, Australijos, Urugvajaus. Ir bus jų eitynės pagrindine miesto gatve, tuo pačiu keliu, kur prieš 75 metus buvo varomi jų šeimos nariai. Šias eitynes organizuoja jie patys. Kol kas Molėtai pažadėjo jiems netrukdyti, netgi kelioms valandoms sustabdyti eismą gatvėje, kuria jie žygiuos. Ir viskas. Taip, tarsi egzistuotų dveji Molėtai, ir vieni, esantys šiame laike, kitiems, paraleliniams, iš praeities, suteikia malonę pasinaudoti savo gatve. Įsivaizduokit, keturiasdešimt žydų molėtiškių tą dieną eis savo kapinių link, o šeši tūkstančiai lietuvių molėtiškių žiūrės į juos pro savo namų langus. Betgi taip jau buvo – 1941 metų rugpjūčio 29-ąją. Kai žydus varė šia gatve keletas vietinių baltaraiščių smogikų bėgo priekyje ir šaukė į langus: „Nežiūrėt!“. Kas žiūrės, bus ištemptas iš namų ir eis kartu su žydais.

Taip, jie pražygiuos, jie pagerbs savo žuvusius, turbūt galiausiai pastatys tą paminklą. Bet paskui jie išvažiuos ir tie du tūkstančiai užkastų molėtiškių vėl liks tylioje akistatoje su mumis. Jie ir vėl bus mirę, o mes – gyvi, todėl mes išniekinsime tą akmenį ir toliau gersim ir myšim ant jų kapo.

Tai baisiausia, kas gali atsitikti, bet kol kas būtent toks scenarijus yra labiausiai tikėtinas. Ir aš nežinau, ką daryti, kad taip neatsitiktų. Mano Molėtai, esantys šiame laike, nenori arba nepajėgia suvokti šio įvykio reikšmės. Jiems reikia padėti. Padėti nusiimti tą septyniasdešimt penkerius metus trunkantį prakeikimą. Žinau, kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms. Todėl aš kviečiu visus, kas gali ir nori. Lietuvos prezidentę, ministrą pirmininką, visus dešiniuosius, kairiuosius, jokiuosius, mūsų žvaigždes, žinomus ir nežinomus veidus, visus, kas tą dieną bus prie Molėtų ežerų, atvažiuoti... Nieko nereikės daryti, tik eiti, kelis kilometrus per Molėtų miestelį, kartu su mūsų žydais. Kartu patylėti, pažiūrėti vieni kitiems į akis. Beveik neabejoju, kad kažkas pravirks, nes tokios akimirkos jaudina. Kažkas iš jų ir kažkas iš mūsų. Ir to užteks. Tik tiek – parodyti jiems ir sau, kad mes nebesame priešai.

Ši eisena vienaip ar kitaip įvyks. Klausimas tik vienas: ar mūsų žydai ir vėl eis vieni, ar šįkart mes būsim kartu su jais.

Taip norisi tikėti, kad tai bus graži, saulėta, besibaigiančios vasaros diena. Rugpjūčio 29-oji. Diena, kai įvyko susitaikymas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Artėjantis pikas pranašauja katastrofą Ukrainoje: šalis pandemijai itin pažeidžiama (209)

Koronavirusas Ukrainai žada didelių problemų: dauguma prognozių numato recesiją, o...

„Agurkinių“ lyderiui – valstybės kompensacija už tai, kad tualete nebuvo nei durų, nei užuolaidos (76)

Kauno nusikalstamos „Agurkinių“ grupuotės lyderis Saulius Velečka , pravarde Agurkas, kuris...

Širvintų merė kaltinama savivaliavimu: tikina, kad koronavirusu užsikrėtusią moterį į ligoninę vežė per prievartą

Šeštadienį socialiniuose tinkluose pasirodė Lauros, kurios mama užsikrėtė koronavirusu,...

Veryga pateikė daugiau atsakymų dėl situacijos Klaipėdoje ir vakarinių sprendimų (50)

Didelės dalies Klaipėdos universitetinės ligoninės ( KUL ) skyrių veiklą nuspręsta stabdyti...

Klientai užgulė sodybą nuomavusią moterį: ar force majeure leidžia atgauti pinigus (230)

„Delfi“ sulaukė smulkiosios verslininkės Akvilės laiško, kuri teigė šiandien atsidūrusi...

Turistams neskirtoje Turkijos dalyje su pabėgėliais dirbusi lietuvė: tikros demokratijos šiai šaliai tikrai stinga (5)

Karantinas negailestingai pakeitė gyventojų kasdienybę. Namai jau keliskart sutvarkyti, nuo...

Koronavirusas diagnozuotas kariui, dirbančiam su šauktiniais: kur užsikrėtė, nežino (74)

Šeštadienį vakare žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad koronavirusas neaplenkė ir...

Italijoje – pirmą kartą mažesnis pacientų, kuriems taikoma intensyvi terapija, skaičius (15)

Italijoje, kur koronavirusas jau nusinešė 15 362 žmonių gyvybes ir sukėlė didžiulę įtampą...

Karantinas verslių lietuvių nesustabdė: steigė naujas įmones, samdė darbuotojus (2)

Nepaisant daugelyje sričių sustojusio ar bent sulėtėjusio gyvenimo, lietuviai ir toliau bando...

Inga Stumbrienė apstulbo dėl virtualios vagystės: kažkoks nesveikas iškrypimas! (191)

Žinomi žmonės vis dažniau susiduria su nemaloniomis virtualiomis vagystėmis, kuomet internete...

|Maža didelių žinių kaina