Severodoneckas. Bandau ištraukti iš savo atminties pirmą reakciją, kai sužinojau, kad ten važiuosiu. Ir pirmą įspūdį, kai atvykau į šį Donbaso miestą – laikinąją Luhansko srities, tai yra jos dalies, kurią šiandien kontroliuoja Ukraina, sostinę. Nes vėliau ant to pirmojo įspūdžio užsikloja kitos emocijos, sutikti žmonės, ir viskas nusispalvina naujomis šiltomis spalvomis. Reikia visa tai nuvalyti, kad prisikastum iki pradžios.
© RIA/Scanpix

Kai dar tik ruošiausi į šią kelionę, jausmas buvo toks, kad leidžiuosi kažkur, kur negalioja mums įprastos taisyklės, gyvenimo normos, nes šalia yra karas. Panašiai jaučiausi 2014 metais pačioje Maidano revoliucijos pabaigoje skrisdamas į Kijevą. Nuo žudynių buvo praėjusios vos dvi dienos ir žuvusiųjų kraujas dar nebuvo nuplautas nuo gatvių grindinio. Vėliau, jau vykstant karui Donbase, skridau į Charkovą ir vėl jutau panašų nerimą. Kijevas jau buvo tapęs savu, suvokiau jį kaip visiškai saugią ir jaukią teritoriją, bet Charkovas toks neatrodė. Šalia vyko karas.

Ir štai dabar skridau per jau prisijaukintą Kijevą ir pažįstamą Charkovą, o jau iš ten naktiniu traukiniu išvažiavau į baugų Severodonecką. Keletas ukrainiečių mane perspėjo: būk budrus, retkarčiais separatistai ten grobia užsieniečius, o vėliau reikalauja išpirkos. Bet, kadangi retkarčiais ir taikos sąlygomis tave gali užmušti mašina, ant galvos nukristi balkonas ar dar kokia nesąmonė, tie „retkarčiais grobia“ pernelyg neišgąsdino ir aš anaiptol ne dėl to visą naktį traukinyje praleidau budrus, nė sekundei neužmigau. Tiesiog norėjosi kūnu pajusti tą visą kelionę į kitą, nepažįstamą pasaulį, ko nors svarbaus nepraleisti.

Kai dar tik ruošiausi į šią kelionę, jausmas buvo toks, kad leidžiuosi kažkur, kur negalioja mums įprastos taisyklės, gyvenimo normos, nes šalia yra karas. Panašiai jaučiausi 2014 metais pačioje Maidano revoliucijos pabaigoje skrisdamas į Kijevą. Nuo žudynių buvo praėjusios vos dvi dienos ir žuvusiųjų kraujas dar nebuvo nuplautas nuo gatvių grindinio.
Marius Ivaškevičius

Stovėjau lėtai į pietus bildančio traukinio vagono koridoriuje ir klausiausi, apie ką kalba žmonės mano ir kitose kupė. O jie visi kalbėjo apie tą karą. Ramiai, be ypatingų emocijų, net šiek tiek buitiškai. Apie tai, kiek uždirba kariai vienoje ir kitoje fronto pusėse. Vieni Ukrainos grivinomis, kiti Rusijos rubliais. Ir kad visų jų, tiek anapus, tiek šiapus, psichologinė būsena yra gerokai sutrikusi, nes jie jau ten gyvena po dvylika, aštuoniolika mėnesių. Nesant aktyviems karo veiksmams daugelis geria. O tada jau išlieja pyktį šaudydami į priešo pozicijas. Iš snaiperinių šautuvų arba pabūklų. Kita pusė jiems atsako tuo pačiu. Ir taip beveik kasdien ir kasnakt. Ačiū Dievui, bent jau civilių nekliudo, tik talžo vieni kitus.

Severodoneckas
Severodoneckas
© Scanpix

Apie visa tai buvo kalbama be aiškios politinės pozicijos, vienos ar kitos pusės palaikymo, tiesiog apie karą, kaip nuovargį, nelaimę, kuri tęsiasi jau keletą metų ir neduoda ramiai gyventi. O aš tuo tarpu ištempęs ausis klausiausi, gaudžiau kiekvieną žodį. Jiems visa tai buvo jau rutina, man – šokas.

Toje kelionėje pirmąkart išgirdau ir terminą „depresijos zona“. Taip tą žemę, į kurią vykome, man įvardijo jaunas kompiuteristas Igoris, kurio gultas buvo tiesiai virš manojo. Jis iš Luhansko, ten liko jo namas, kurį dabar prižiūri jo uošviai, o jis pats su šeima išsikraustė į Dnieprą, buvusį Dniepropetrovską, ir grįžti nebežada. Ten depresijos zona, kartoja man jis jau kelintą kartą, ir ji dar ilgai liks tokia, net ir pasikeitus politinėms aplinkybėms. Kas gi investuos į tokį sunkiai prognozuojamą kraštą. Prasidėjus karui daugiau kaip pusė gyventojų išvyko, pabėgo. Seniai gal dar ir grįš, bet jaunimas – vargu. Kam, kokiam velniui – juk ten depresijos zona.

Ir štai dabar skridau per jau prisijaukintą Kijevą ir pažįstamą Charkovą, o jau iš ten naktiniu traukiniu išvažiavau į baugų Severodonecką. Keletas ukrainiečių mane perspėjo: būk budrus, retkarčiais separatistai ten grobia užsieniečius, o vėliau reikalauja išpirkos. Bet, kadangi retkarčiais ir taikos sąlygomis tave gali užmušti mašina, ant galvos nukristi balkonas ar dar kokia nesąmonė, tie „retkarčiais grobia“ pernelyg neišgąsdino ir aš anaiptol ne dėl to visą naktį traukinyje praleidau budrus, nė sekundei neužmigau.
Marius Ivaškevičius

Užteks apie tą kelionę. Šešta valanda ryto ir aš jau Severodonecko centre, prie pagrindinės miesto aikštės, nes čia mano viešbutis. Aikštė tuščia. Neseniai čia dar stovėjo Lenino paminklas, prie kurio fotografuodavosi ne viena vestuvininkų karta. Dabar jo nebėra, nugriovė, priėmus Ukrainoje dekomunizacijos įstatymą, reiškiantį, kad visi vieši politiniai komunizmo atributai privalo būti pašalinti.

Viename aikštės gale – didžiuliai žali sovietiniai rūmai. Tai Chemikų kultūros namai. Ankstus rytas, mašinų dar beveik nėra. Per aikštę senu džeržgiančiu dviračiu pravažiuoja pagyvenęs vyras. Sukrypęs, kaip ir jo dviratis. O mano emocijos, žvelgiant į visa tai, neįprastos ir netikėtos. Galbūt prisideda nemiegota naktis, kurią praleidau traukinyje, bet jaučiuosi, lyg laiko mašina perkeltas į savo sovietinę vaikystę. 70-ieji. Pasirodo, tas laikas, jo kvapas – jis niekur nedingo. Jis čia, už pusantro tūkstančio kilometrų nuo mano namų. Atrodo, kad tuoj pamatysiu save, einantį įsikibusį jaunai savo mamai į ranką.

Severodoneckas
Severodoneckas
© Scanpix

Viešbutyje visi kambariai užimti, dalyje jų gyvena pabėgėliai. Gaunu paskutinį kambarį – jis vienintelis pirmame aukšte, prie pat registratūros. Administratorė paduodama raktą pakeltu balsu įspėja: karštas vanduo nuo šeštos iki devintos ryto. Ir tas pats vakare: nuo šeštos iki devintos. Įeinu į kambarį. Dvi senos sovietinės lovos, ant jų – ploni, kieti rankšluosčiai. Atsimenu ir juos, ir lovas, ir tokią vonią, o štai tokio tualetinio popieriaus net jau ir aš, kuriam keturiasdešimt treji, neatsimenu. Siauras ir plonas, kaip sugeriamas popierius, stipriai, kietai sutrombuotas į ruloną.

Toje kelionėje pirmąkart išgirdau ir terminą „depresijos zona“. Taip tą žemę, į kurią vykome, man įvardijo jaunas kompiuteristas Igoris, kurio gultas buvo tiesiai virš manojo. Jis iš Luhansko, ten liko jo namas, kurį dabar prižiūri jo uošviai, o jis pats su šeima išsikraustė į Dnieprą, buvusį Dniepropetrovską, ir grįžti nebežada. Ten depresijos zona, kartoja man jis jau kelintą kartą, ir ji dar ilgai liks tokia, net ir pasikeitus politinėms aplinkybėms.
Marius Ivaškevičius

Išsiprausęs krentu į lovą. Noriu bent porą valandų pamiegoti, kad paskui turėčiau jėgų tyrinėti savo vaikystės laiką, taip netikėtai atrastą ten, kur maniau esant karo zoną. Bet užmigti sunku. Administratorė šaukia ant tvarkytojos, ši jai šaukia kažką atgal ir tai net nėra konfliktas, tiesiog tokia bendravimo maniera, stilius, kurį irgi prisimenu iš savo vaikystės. Užsiklojęs antklode galvą po truputį grimztu į miegą. Moterų balsai nutolsta, susimaišo su sapno balsais... Užsnūstu. Ir staiga mane pažadina užvedamo seno, galingo traktoriais gaudesys. Du dun, du dun, du du du du du Dun!

Baisiausia, kad tas traktorius kriokia visiškai šalia manęs, mano kambaryje. Pašoku iš lovos. Matau šaldytuvą, kuris visas dreba, vibruoja ir tuo savo senu griausmingu kriokimu praneša man, kad yra pasiruošęs atlikti savo pareigą. Ištraukiu iš rozetės jo laidą. Jis dar keletą kartų griausmingai pasipurto, bet tai jau greičiau konvulsijos. Galiausiai nurimsta. Užmiega. Užmiegu ir aš. Sapnuoju, kad esu pionierių stovykloje.

Čia, kol miegu, turbūt pats laikas būtų paaiškinti savo poziciją į visa tai, kas prieš keletą metų įvyko ir tebevyksta Donbase. Esu sovietinis vaikas ir aršus sovietizmo priešas. Šalį, kurioje gimiau, tą milžinišką sovietinę imperiją laikau didžiausia dvidešimto amžiaus geopolitine katastrofa. Tiek pat nusikaltusią žmonijai, kiek ir Hitlerio nacizmas. Todėl man yra absoliučiai svetimas sovietizmo romantizavimas, nieko romantiško ten nėra ir nebuvo, tai buvo sistema, pavertusi savo piliečius ideologiniais vergais, o su tuo nesutinkančius žudžiusi. Ir tai, kas dabar įvyko Donbase, yra ir mano tragedija, nes tas monstras, kurį prieš dvidešimt penkerius metus galvojome amžiams įveikę, būtent ten dabar kelia galvą ir reikalauja revanšo. Štai dėl to aš čia atvykau, norėdamas suprasti, kodėl tai vyksta, kas dedasi žmonių galvose, jei jie savanoriškai nori sugrįžti į tą vergiją, į tą, mano akimis, dugną ir pragarą.

Viename aikštės gale – didžiuliai žali sovietiniai rūmai. Tai Chemikų kultūros namai. Ankstus rytas, mašinų dar beveik nėra. Per aikštę senu džeržgiančiu dviračiu pravažiuoja pagyvenęs vyras. Sukrypęs, kaip ir jo dviratis. O mano emocijos, žvelgiant į visa tai, neįprastos ir netikėtos. Galbūt prisideda nemiegota naktis, kurią praleidau traukinyje, bet jaučiuosi, lyg laiko mašina perkeltas į savo sovietinę vaikystę. 70-ieji. Pasirodo, tas laikas, jo kvapas – jis niekur nedingo. Jis čia, už pusantro tūkstančio kilometrų nuo mano namų. Atrodo, kad tuoj pamatysiu save, einantį įsikibusį jaunai savo mamai į ranką.
Marius Ivaškevičius

Bet čia yra tai, ką aš sąmoningai galvoju. O miegant galioja visiškai kiti dėsniai. Ir todėl užliūliuotas vaikystės vaizdų ir kvapų aš sapnavau vaikystę. Saldžiai sapnavau, net seilė išbėgo. Ir buvo sunku pabusti suaugusiame kūne, atvažiavusiame į šį praeities laiką jau iš visiškai kito pasaulio.

Tam kartui tiek apie mane ir mano refleksijas. Severodoneckas, kurio pavadinimą jo gyventojai trumpina į „Severo“, yra tipiška sovietinė utopija, masinių statybų projektas, miestas – fabrikas, 1934 metais pradėtas statyti tuščioje stepėje. Todėl šis miestas nėra patyręs nieko, išskyrus sovietinę tikrovę ir postsovietinę griūtį – „razruchą“, kaip čia priimta įvardinti laiką po SSRS subyrėjimo.

Severodoneckas
Severodoneckas
© Scanpix

Pati naujausia jo patirtis – karas. 2014 metais Luhansko separatistai du mėnesius laikė užėmę šį miestą. Liepos gale Ukrainos kariuomenė jį atsiėmė. Miestas išvengė didesnių sužeidimų, jokių matomų sugriovimų nėra, bet yra kitos, sunkesnės, nors ir neiškart pastebimos žaizdos. Milžiniška cheminių žemės ūkio trąšų gamykla „Azotas“, kurioje dirba daugiau nei šeši tūkstančiai Severo gyventojų, nuo karo pradžios nebeveikia. Pagal vieną versiją – karo metu buvo apgadinta netoliese esančios elektrinės turbina ir gamykla negauna jai būtino elektros pajėgumo. Pagal kitą – žaliavos, kurias ši gamykla naudoja, buvo gaunamos iš Rusijos ir Ukrainai atsiėmus miestą Rusija jų nebetiekia.

Gamykla yra miesto pakraštyje, šalia jos – aukšta žole apžėlęs troleibusų žiedas. Tuščias troleibusas ir dabar atvažiuoja čia, pastovi ir tuščias išvažiuoja. Veikia tik gamyklos muziejus, kuriame milžiniškos ekspozicijų salės ir gidai, pasakojantys apie miesto ir gamyklos statybas, darbo didvyrius, taip pat ir karo didvyrius, kurie iš gamyklos per Antrąjį Pasaulinį karą išėjo į frontą.

Pabėgėliai, arba, „persikėlėliai“, kaip čia juos vadina, visiškai kitaip nušviečia savo realybę Severodonecke, skundžiasi, kad palikę anoje separatistų kontroliuojamoje pusėje savo puikiai įrengtus butus ir namus, čia yra priversti nuomotis kokį vieną varganą kambarį sename daugiabutyje, dėkoti šeimininkams, jei šie dar įsileidžia atsivežtą katę ar šunį, o tokių minkštaširdžių nėra daug. Tuo tarpu pabėgėlių pašalpos, kurią jiems moka valstybė, vos užtenka žiemą susimokėti už šildymą. Todėl daugelis jų, kitaip nei Igoris, puoselėja viltį kada nors sugrįžti į savo namus anapus fronto linijos. Kaip? Kokiu būdu?
Marius Ivaškevičius

Pastarasis karas taip pat neapsiėjo be jos darbuotojų: kažkas kariavo vienoje pusėje, kažkas kitoje. Ir šis pasidalijimas tebesijaučia visame mieste. Severo teatras sveikino separatistų atėjimą, todėl miestą atsikovojus ukrainiečiams, kone visa teatro trupė pasitraukė į Rusiją. O tuo pat metu Luhansko srities teatro galva su keletu darbuotojų ir aktorių pabėgo iš separatistų užimto Luhansko ir apsistojo čia – Severo teatre.

Dabar ir anas Luhanske ir šis Severodonecke – abu vadinasi Luhansko srities teatrais. Kaip ir visa Luhansko sritis – sudubliuota, padalinta į dvi dalis: separatistinė su sostine Luhanske ir ukrainietiška su sostine Severodonecke. Čia reziduoja ir pusės srities gubernatorius, ir tik renginyje, kuriame jis dalyvavo, buvo galima justi, kad tai tebėra pafrontės miestas: renginį saugojo kareiviai, budėjo su šunimis, įeinančius tikrino. Visa kitą laiką kariškių beveik nemačiau. Tik ant tiltų, vedančių į miestą, tebėra jų patikros punktai.

Dar apie karą primena balti didžiuliai naujutėlaičiai visureigiai su ESBO ar JTO ženklais. Kaip milžiniški laivai iš kito pasaulio jie karts nuo karto čia „praplaukia“ miesto gatvėmis, kontrastuodami su senomis, pigiomis Severo gyventojų mašinomis. Keletas žmonių teiravosi ir manęs, ar aš iš ESBO ar Jungtinių Tautų. Jei užsienietis, vadinasi, iš ten, ką jam čia daugiau veikti. Nors aš bandžiau maskuotis, kaip įmanydamas, rengtis kuo paprasčiau, kalbėti kaip įmanoma švaresne rusų kalba, slėpti akcentą, žodžiu, atrodyti vietinis. Nepadėjo.

M. Ivaškevičius. Donbaso žmonės. Man jų negaila
© Artūras Morozovas

Pirmas mane demaskavo dar Igoris traukinyje. Tu turbūt užsienietis, pasakė. Ir jis tai suprato anaiptol ne iš mano akcento ar išvaizdos. Tai kas gi tuomet mane išdavė? O, pasirodo, maža, nereikšminga detalė. Epizodas, kai stovėdamas prie lango vagono koridoriuje atsisukau ir paklausiau savo gulinčių pakeleivių, ar jiems netrukdo atviros kupė durys? Jie tada visi trys pakėlė nuo savo gultų galvas ir taip sustingę pažvelgė į mane. Kurį laiką apstulbę tylėjo. Po to vos ne choru atsakė: „ne“. Tai ir buvo aiškumo akimirka, klaida, kuri mane išdavė. Netipiškai mandagus – taip tai įvardino Igoris.

Vėliau, kai įsikalbame, jis man papasakoja apie savo geriausią draugą, kuris liko anapus ir įsidarbino separatistų milicijoje. Kaip turbūt sunku, sakau jam, netekti geriausio draugo, kai karas jus šitaip išskiria. Kodėl netekti? – nesupranta Andrejus, – mes tebesame geriausi draugai, draugystė aukščiau už viską. Čia jau aš kažko nebesuprantu. Juk jis ruošiasi tapti Ukrainos kariškiu, atsikariauti anas žemes, o tai reiškia, kad galbūt vieną dieną jie nukreips ginklus vienas prieš kitą. Du geriausi draugai.
Marius Ivaškevičius

Štai taip čia yra atpažįstami užsieniečiai, net ir tie, kurie moka rusiškai. Sunkiau yra atpažinti karo pabėgėlius, plika, neįgudusia akimi jų nepamatysi, tai yra, neatskirsi nuo vietinių, jų išvaizda ir netgi tarmė identiška, tai ne Sirijos karo pabėgėliai Europoje, ir vis dėlto egzistuoja metodai, ženklai, kurie juos išduoda. Anot Severo gyventojų, pabėgėlį čia gali atskirti iš to, kad jis vakarieniauja restorane, tuo tarpu kai vietiniai retai sau gali tai leisti ir dažniausiai gaminasi maistą namie. Mat atvyko daugiausia pasiturintys žmonės, įpratę gyventi dideliame mieste – Luhanske, Donecke – vaikščioti į restoranus, ir šią kultūrą jie atsivežė čia.

Eiliniam europiečiui sunku turbūt suprasti, kad vakarienė restorane gali būti laikoma prabanga. Juolab, Severo restorane, kur kainos tiesiog gąsdina. Tik ne todėl, kad yra aukštos, o priešingai. Vartydamas meniu iš pradžių aš niekaip negalėjau patikėti, kad, tarkim, sriuba restorane gali kainuoti apie trisdešimt euro centų. Karštas patiekalas – vieną, du eurus. Čia bus kažkas nevalgomo, galvojau, ir stengiausi rinktis brangiausius patiekalus, bent jau už tris, keturis eurus, bet tuomet tai jau būdavo arba milžiniškos porcijos, arba kažkas itin rafinuoto, ekskliuzyvinio, kaip antai omletas, įdarytas erškėtu ir varške, kur kiekviename kąsnyje reikėjo labai pasistengti, kad nepaspringtum ašaka. Galiausiai pasirodė, kad skaniausi yra būtent tie paprastieji, beverčiai patiekalai.

Bet šiuo atveju svarbiau yra ne kulinarija ir kainos, o karo pabėgėliai, kurių Severodonecke yra apie dvidešimt – trisdešimt tūkstančių. Miestui, kuriame iki karo buvo vos kiek daugiau nei šimtas tūkstančių gyventojų, tai yra daug. Ir trintis, tylus antagonizmas tarp vietinių ir atvykėlių jaučiasi.

Pabėgėliai, arba, „persikėlėliai“, kaip čia juos vadina, visiškai kitaip nušviečia savo realybę Severodonecke, skundžiasi, kad palikę anoje separatistų kontroliuojamoje pusėje savo puikiai įrengtus butus ir namus, čia yra priversti nuomotis kokį vieną varganą kambarį sename daugiabutyje, dėkoti šeimininkams, jei šie dar įsileidžia atsivežtą katę ar šunį, o tokių minkštaširdžių nėra daug. Tuo tarpu pabėgėlių pašalpos, kurią jiems moka valstybė, vos užtenka žiemą susimokėti už šildymą. Todėl daugelis jų, kitaip nei Igoris, puoselėja viltį kada nors sugrįžti į savo namus anapus fronto linijos. Kaip? Kokiu būdu? O čia jau nuomonės išsiskiria.

Tarkim, Sveta, maždaug penkiasdešimtmetė pabėgėlė, kurios vardas kitas ir aš čia jo neminėsiu, tiki, kad bus pasiektas politinis sprendimas ir jie galės grįžti. Svarbiausia išvengti naujo kraujo praliejimo, naujų aukų, sako ji. O štai septyniolikmetis Andrejus, kurio vardą taip pat keičiu, nes jam dar reikės ten gyventi, mano, kad vienintelis sprendimo būdas – karinis. Ir jis pats ruošiasi tame „sprendime“ dalyvauti: baigęs abitūrą stos į karo mokyklą. Prieš karą turėjo kitų svajonių, tikslų, bet karas viską pakeitė.

Juk net ir Severodonecke, kai šis buvo separatistų rankose, daugelis žmonių ėjo į tą nepripažintą referendumą ir balsavo už srities atsiskyrimą nuo Ukrainos. Jei jie būtų žinoję, kuo tai gresia, pamatę ateitį, tai yra šiandieną, aišku, būtų balsavę kitaip. Bet tada jie buvo išsigandę, pripumpuoti Rusijos propagandos, neva, tuoj čia ateis „ukrainiečių fašistai“ ir žudys visus rusakalbius. Bijojo ir separatistų, kurių valdžioje tuo metu buvo miestas.
Marius Ivaškevičius

Vėliau, kai įsikalbame, jis man papasakoja apie savo geriausią draugą, kuris liko anapus ir įsidarbino separatistų milicijoje. Kaip turbūt sunku, sakau jam, netekti geriausio draugo, kai karas jus šitaip išskiria. Kodėl netekti? – nesupranta Andrejus, – mes tebesame geriausi draugai, draugystė aukščiau už viską. Čia jau aš kažko nebesuprantu. Juk jis ruošiasi tapti Ukrainos kariškiu, atsikariauti anas žemes, o tai reiškia, kad galbūt vieną dieną jie nukreips ginklus vienas prieš kitą. Du geriausi draugai. Mes apie tai negalvojame, atsako Andrejus. Šiandien tebesame geriausi draugai, o kaip jau bus – taip. Čia sunku ką nors planuoti.

Klausiu Svetos, kaip ji, jei grįžtų, įsivaizduoja gyvenimą ten – viename mieste, vienoje gatvėje, viename daugiabutyje su tais, kurie liko ir šiandien palaiko separatistus. Ir Sveta atsako: kaip nors. Visi mes žmonės, visi kartais klystame. Kas ten ką palaiko – dar visai nežinia. Daugelis žmonių tiesiog negalėjo išvykti, liko dėl savo senų tėvų, savo turto, ūkio. Juk net ir Severodonecke, kai šis buvo separatistų rankose, daugelis žmonių ėjo į tą nepripažintą referendumą ir balsavo už srities atsiskyrimą nuo Ukrainos. Jei jie būtų žinoję, kuo tai gresia, pamatę ateitį, tai yra šiandieną, aišku, būtų balsavę kitaip. Bet tada jie buvo išsigandę, pripumpuoti Rusijos propagandos, neva, tuoj čia ateis „ukrainiečių fašistai“ ir žudys visus rusakalbius. Bijojo ir separatistų, kurių valdžioje tuo metu buvo miestas.

Vakaras. Mes einame per Severo, ir Sveta sako, koks nuostabus šis miestas, kaip čia gera yra gyventi. Pažiūrėkit, rodo man, koks jis žalias, kaip čia ramu ir saugu, visai, kaip ten pas mus iki karo. Ir aš bandau žvelgti į šį miestą jos akimis. Taip, jis tikrai žalias, pernelyg žalias, žolė aukšta, nešienauta, toks įspūdis, kad gamta greit praris ir suvirškins jo statinius. Bet Sveta negirdi mano minčių. Nuostabios alėjos, sako ji, teatrai, kinoteatrai... Mėgstat kiną, sakau? O, taip, atsako ir pažvelgia į savo šešiolikmetę dukrą. Mėgstam. Ypač siaubo filmus. Aš net sustoju iš nuostabos. Siaubo? Po viso to siaubo, kurį patys išgyvenote. Ką aš žinau, mums patinka, atsako moteris. Atsipalaiduojame.

M. Ivaškevičius. Donbaso žmonės. Man jų negaila
© RIA/Scanpix

Jos dukra atrodo suaugusi. Kaip ir Andrejus, ir visi kiti pabėgėlių vaikai, kuriuos čia sutikau – šešiolikmečiai, septyniolikmečiai. Jie kažkokie rimti, jų žvilgsniai skvarbūs, branda akyse, ne – ne skausmas, tiesiog jauti, kad jie matė daugiau negu jų bendraamžiai taikiame pasaulyje. Karas jiems neleido ilgiau pasilikti vaikais, teko subręsti anksčiau.

Paskutinę naktį su jaunimu einame per Severodonecką. Tamsų, neapšviestą, gaivų. Tiesiog vaikštome, graži, šilta naktis, ką tik nulijo, pataikome į balą, bet nesvarbu. Kažkur toli griaudi pabūklų šūviai. Niekas į juos nekreipia dėmesio, nekomentuoja, tarsi tai būtų tolimas praūžusios audros griaustinis. Stebėtina, kaip žmonės įpranta prie karo, kaip šūviai tampa kasdienybe, niekas net nekrūpteli, šaudo toli, vadinasi, saugu, galima nebijoti.

Paskutinę naktį su jaunimu einame per Severodonecką. Tamsų, neapšviestą, gaivų. Tiesiog vaikštome, graži, šilta naktis, ką tik nulijo, pataikome į balą, bet nesvarbu. Kažkur toli griaudi pabūklų šūviai. Niekas į juos nekreipia dėmesio, nekomentuoja, tarsi tai būtų tolimas praūžusios audros griaustinis. Stebėtina, kaip žmonės įpranta prie karo, kaip šūviai tampa kasdienybe, niekas net nekrūpteli, šaudo toli, vadinasi, saugu, galima nebijoti.
Marius Ivaškevičius

Grįžtu į Charkovą. Ramu, saugu. „Bueno noche, bueno noce“, kažkas kažkam itališkai čiulba prie mano viešbučio. O juk dar ne taip seniai, pirmą kartą atvykęs į šį miestą, jaučiau vidinę įtampą, stengiausi būti budrus, neatsipalaiduoti. Kaip viskas sąlygiška. Dabar jau ir Severodoneckas atmintyje iškyla kaip jauki ir saugi vieta. Mano feisbukas pasipildė keliais naujais draugais iš ten, jie rašo man laiškus – iš depresijos zonos, kaip kad įvardino Igoris, mano traukinio pakeleivis.

Pamenu, kaip kažkokioje stotyje naktį išlipome parūkyti ir jis paklausė, koks mano, kaip užsieniečio, lietuvio, įspūdis apie šį kraštą. Pasakiau, kad man tai kažkuo primena mūsų 90-uosius. Galbūt kokius 98-uosius, patikslinau. Tai reiškia, kad mes nuo jūsų atsiliekame dvidešimčia metų, kažkaip nuliūdęs pasakė jis. Ir aš, žinoma, suskubau taisyti nuotaiką: nebūtinai atsiliekate, pasakiau, aš čia jaučiu laisvę, galimybių laisvę, virsmą, tai labai įdomus laikas. Jis nieko neatsakė. Tik pažvelgė į tamsą už perono, į ten skendintį miestą, kurio stotyje stovėjo mūsų traukinys. Tuoj ir jums atsivers Europa, pridūriau, turėsit bevizį režimą, galėsit laisvai keliauti. Jis nusijuokė: čia tai niekam neįdomu. Ir paaiškino kodėl: mes tiek neuždirbam. Čia vien iki Kijevo penkiolika valandų kelio greituoju traukiniu, daugelis žmonių nėra buvę net ten, savo sostinėje, kur jau jiems iki Europos. Europa mums neįkandama. Per brangi. Ir todėl nepasiekiama.

Galiu suprasti, ką jis turi galvoje, nes 1993 metais pats pakeleivinėmis mašinomis važiavau per visą kontinentą į Seviliją teturėdamas dešimt dolerių – visas savo santaupas. Su nuostaba žvelgdavau į kavos puodelio Vokietijos degalinėje kainą. Už šią sumą Vilniuje tuo metu galėjau gyventi savaitę.

Marius Ivaškevičius
Marius Ivaškevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Todėl Europa Donbasui, kaip anuomet mums, kol kas nedaug tereiškiantis žodis. Tai kažkas labai, labai tolimo, realiai nepasiekiamo ir nelabai suprantamo. Tai tie milžiniški balti visureigiai su ESBO ar JTO ženklais. Gerai apsirengę, kvepiantys ir šiek tiek arogantiški žmonės juose. Ir dar toks vienas kitas atklydėlis, kaip aš, neaišku, ko čia ieškantis, išplėtęs akis žvelgiantis į jų kasdienybę, primenančią jam sovietinę vaikystę. Tik mums nereikia čia jūsų gailesčio, lyg susitarę kartojo nauji mano draugai iš Severo. Nes gailestis žemina. Todėl man jų negaila.

Tik norėjau pasakyti, kad ten gyvena nuostabūs žmonės, nors yra turbūt visokių. Ir Europa, apie kurią jie daug girdi, bet dar nėra su ja realiai susidūrę, galėtų ateiti pas juos pati. Bent jau kultūrinė Europa, kalbanti apie savo vertybes, pristatanti save, savo požiūrį į žmogų ir jo orumą bei laisvę.

Todėl Europa Donbasui, kaip anuomet mums, kol kas nedaug tereiškiantis žodis. Tai kažkas labai, labai tolimo, realiai nepasiekiamo ir nelabai suprantamo. Tai tie milžiniški balti visureigiai su ESBO ar JTO ženklais. Gerai apsirengę, kvepiantys ir šiek tiek arogantiški žmonės juose. Ir dar toks vienas kitas atklydėlis, kaip aš, neaišku, ko čia ieškantis, išplėtęs akis žvelgiantis į jų kasdienybę, primenančią jam sovietinę vaikystę. Tik mums nereikia čia jūsų gailesčio, lyg susitarę kartojo nauji mano draugai iš Severo. Nes gailestis žemina. Todėl man jų negaila.
Marius Ivaškevičius

Postsovietinis žmogus gana lengvai transformuojasi į europietį, aš pats tai patyriau savo kailiu. Įtemptas sovietinis veidas pamažu atsileidžia, žvilgsnyje atsiranda švelnumas, lūpose – šypsena, žemyn nudelbta galva išsitiesia, grubias gynybines intonacijas keičia mandagios ir draugiškos.

Tuomet jis pradeda keisti ir savo aplinką. Visa tai užtrunka ne vienerius metus, gal net ne vieną gyvenimą, bet tai teikia visai kitą kokybę ir prasmę jo egzistavimui nei gyvenimas depresijos zonoje. Sustojusiame laike.

Šis tekstas buvo spausdinamas „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ liepos mėnesį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: šalį užlies šiluma, bet džiaugsmo neatneš (12)

Po žiemiškesnės savaitės pradžios, antroje savaitės pusėje temperatūra šoktels aukštyn, tad...

20 dienų valgė ligoninės maistą: kai kurie pasiūlymai gerokai nustebino ligoninės komentaras (413)

Šimtai legendų, mitų, komentarų, nuotraukų, klausimų, nuolatinių diskusijų – daug neramumų...

Teisėjai skaudžiai pamokė skolų išieškotojus: tą pačią skolą bandė išsireikalauti tris kartus (129)

Teisėjai skaudžiai pamokė skolų išieškotojus – už tai, kad jau trečią kartą tam pačiam...

Geriausią kėlinį klubo istorijoje sužaidę „Knicks“ nutraukė Toronto pergalių seriją

Pirmąją nesėkmę po keturių pergalių iš eilės NBA pirmenybėse patyrė Toronto „Raptors“...

Rado, kaip atsikratyti nelaukiamų klientų: už kebabą prašo 28 eurų (212)

Verslininkas Karolis Jaruševičius nemėgsta, kai jo valdomą maitinimo įstaigą vadina kebabine ....

Įspūdingų Kauno eglučių kūrėją suviliojo kitas miestas (25)

Neseniai paaiškėjo, kad šiemet miestą Kauno rotušės aikštėje puoš dvylikos metrų aukščio...

Kiek augs lėšos Lietuvos kariuomenei? (273)

Kitais metais Lietuvos kariuomenė s finansavimas peržengs 2 procentų ribą. Tačiau tai – tik...

Rusai įvardijo, dėl ko nepatenkinti Putinu (400)

Rusijos piliečiai mano, kad jų prezidentui Vladimirui Putinui už darbą einant šalies...

Gaisro metu nebuvo laiko galvoti: moters poelgis pralinksmino internautus (5)

Erdvius namus Šiaurės Kalifornijoje turėjusiam poniui Stardust turėjo būti nemenkas sukrėtimas...

Lygino tris skirtingas dietas ir nustatė, nuo ko priklauso geriausi rezultatai

Individualus ir išsamus DNR tyrimas gali labai padėti siekiant kuo tiksliau nustatyti konkrečiam...