aA
Jaučiu, kad priėjome ribą, kai turime šį bei tą išsiaiškinti. Jei jau dvi jaunos menininkės už savo provokuojantį darbą, meninį protestą prieš karą, kas yra sveikintina kiekvienoje sveikoje visuomenėje, yra viešai išvadinamos tėvynės išdavikėmis ir šis siaubingas kaltinimas po to dar retransliuojamas tiesioginiame Nacionalinės televizijos eteryje, tai reiškia tik viena – karą. Mes jau kariaujame.
Marius Ivaškevičius
Marius Ivaškevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Iš fronto grįžta tūkstančiai cinkuotų karstų ir suluošintų sužeistųjų, jų motinos raunasi nuo galvos savo žilus plaukus, o tuo metu dvi jaunos artistkekšės iš viso to tyčiojasi. Tokiomis sąlygomis tokia reakcija ir tokie kaltinimai būtų dar kažkiek pateisinami, nors menininkai protestuoja prieš karą net ir kariaujančiose šalyse, net ir autoritarinėse, kokia Lietuva dar nėra, nes tokia yra menininko misija – būti atsvara valdžios peršamam požiūriui, stengtis išsaugoti ir puoselėti vertybes, sveiko proto balansą visuomenėje. Menininkas visada yra politinėje opozicijoje, o kur taip nėra, kur jis susilieja su valdžia, prasideda kitas pasaulis. Ir jis mums, gimusiems iki 1990-jų, labai gerai pažįstamas.

Kai rusų menininkas prisikala kiaušus priešais Kremlių, mes tai suvokiame kaip protestą, akiplėšišką, nežmogišką, bet drąsų, vos ne žygdarbį, bet juk jis irgi protestuoja prieš karą, jis bijo karo, bijo savo nežmoniškos valdžios, ir jis imasi šoko terapijos, sukelia mumyse skausmą. Įsivaizduokit: paimti vinį ir prikalti savo sėklides prie akmeninio grindinio... Tai skausmas, kurio tikslas supurtyti mus, priversti atsikvošėti, ką mes darom, kur mes ritamės, bus daug skaudžiau, kai visa tai įvyks realybėje. Menas neturi kito ginklo, tik vaizduotę, ir tokiomis sąlygomis menininko pareiga yra sukurti apokalipsę mūsų galvoje, kad mes ją pamatytume, patirtume ir jau niekada nebenorėtume to pakartoti.

Man labai skaudu dėl to, kas vyksta Rusijoje, kai tauta, vardan vienijimosi aplink savo autoritarinį lyderį ir menamą grėsmę, yra verčiama aklais, fanatiškais, mirti už tėvynę pasirengusiais zombiais. Bet baisiausia, kad šiandien jau ir Lietuvoje pasakyti: „aš esu prieš karą“, reikia daug daugiau drąsos, negu sakant: „aš – už“.

Kare mes gimtume iš naujo. Tai būtų kitas gyvenimas, nieko bendra neturintis su šiuo. Ir aš beveik tikras, kad daugelis tų šiandienos karo šauklių, saugiai sėdinčių savo „tviterių“ ir „feisbukų“ įtvirtinimuose, jau skirstantys mus į patriotus ir išdavikus, pamatę tikrą karą atrastų tūkstantį priežasčių dar nemirti. Todėl mirti tektų kažkam kitam.
Marius Ivaškevičius

Mes pamažu irgi zombėjame. Rusų propaganda pasiekė savo: išprovokavo mus, sukėlė isteriją ir mes, atstatę savo mažus kumštukus, jau laukiame to karo. Nesvarbu, kad šis karas užbaigtų mūsų, ne tik kaip individų, bet ir visos tautos, egzistavimą, mes jo laukiame. Mes pasiruošę. Mes vieningi, mums niežti, norime įdėti ir savo indėlį, įlieti savo kraujo į tą šimtmečius besitęsiantį, nesibaigiantį karą, mes norime jį užbaigti, net jei to kaina bus visiškas susinaikinimas, nes visa kita yra tik baimė, silpnumas ir gėda.

Jei mūsų karo šaukliai tą suvokia, jei visi kiti tyli ir pritaria, vadinasi, esame tauta–kamikadzė. Mūsų misija yra įsirėžti į Rusiją visu savo nedideliu kūnu ir padaryti jai kiek įmanoma daugiau žalos. Iš esmės tai reiškia, kad esame mėsa, kuri susisprogdindama sužalos kitą, mums priešišką, mėsą. Tik tiek. O tie, kurie to bijo, yra verksniai, skystakiaušiai, arba išgamos Putino šunys ir tėvynės išdavikai. Skamba paaugliškai, bet tai realybė, į kurią mes, atrodo, ką tik atvykome.

Aš bijau karo ir to nesigėdiju. Bijau ne mirti, nes mirti vis tiek reikės, anksčiau ar vėliau. Bijau, kad viskas, ką mes kūrėme, kuo gyvenome, bus sunaikinta. Nežinau, kaip aš elgsiuosi, jei tas karas prasidės, viskas turbūt priklausys nuo pirmų jo prisilietimų prie manęs, mano artimųjų, ir toliau už mane jau spręs nebe protas, o instinktai, emocijos. Galbūt aš bėgsiu, gelbėsiu savo šeimą, o gal tapsiu aršiausiu karo žvėrimi, kiekvieną vakarą parsinešančiu į slėptuvę po dešimt savo priešų skalpų. Nežinau.

Jei šiandien būčiau šauktinio amžiaus, eičiau į kariuomenę vien iš smalsumo. Aš irgi buvau berniukas ir giliai savyje turbūt tebesu, žaidžiu kartais karą. Todėl stokite į savanorius, šaulius, rinkite šauktinius, ginkluokitės, bet nedarykite iš to isterijos, nešaukite ant viso pasaulio, kokie jūs didvyriai, o visi kiti – išdavikai, nes jūs dar jokie ne didvyriai, jūs dar tik žaidžiate karą, mokotės laikyti šautuvą, vairuoti tanką, nužudyti žmogų.
Marius Ivaškevičius

Ir tie, kurie dabar įsivaizduoja, kad žino, turėtų bent jau suabejoti. Karas – tai visai kita egzistencijos forma. Kare mes gimtume iš naujo. Tai būtų kitas gyvenimas, nieko bendra neturintis su šiuo. Ir aš beveik tikras, kad daugelis tų šiandienos karo šauklių, saugiai sėdinčių savo „tviterių“ ir „feisbukų“ įtvirtinimuose, jau skirstantys mus į patriotus ir išdavikus, pamatę tikrą karą atrastų tūkstantį priežasčių dar nemirti. Todėl mirti tektų kažkam kitam.

Jei šiandien būčiau šauktinio amžiaus, eičiau į kariuomenę vien iš smalsumo. Aš irgi buvau berniukas ir giliai savyje turbūt tebesu, žaidžiu kartais karą. Todėl stokite į savanorius, šaulius, rinkite šauktinius, ginkluokitės, bet nedarykite iš to isterijos, nešaukite ant viso pasaulio, kokie jūs didvyriai, o visi kiti – išdavikai, nes jūs dar jokie ne didvyriai, jūs dar tik žaidžiate karą, mokotės laikyti šautuvą, vairuoti tanką, nužudyti žmogų. Bet supraskit ir tai, kad ne visi nori ir gali būti stiprūs, ne visi gali žudyti, ir, kai jūs jau kariausit, kažkas turės jus maitinti, rengti, operuoti, laidoti, suteikti psichologinę pagalbą ir daug kitų brangių ir žemiškų paslaugų, kurių reikalauja karas.

O dar reikia sau atsakyti, už ką mes kariausime? Pasakyti „Už Lietuvą“ – nepakanka. Žydšaudžiai irgi kovojo už Lietuvą, skerdė savo kaimynus, o paskui kėlė tostus už Lietuvą. Už tą Lietuvą, kurią dabar turime – taip, verta ir reikia ją ginti, už ją kovoti, nes kol kas tai dar tebėra, ar bent jau vakar dar buvo, šalis, kurioje gerbiamas žmogus, jo laisvė išsakyti savo nuomonę, taip pat ir kritišką. Tai yra didžiulė vertybė, kad mes sukūrėme būtent tokią Lietuvą. Tai yra stebuklas. Bet jeigu šiandien mes visa tai pradėsime naikinti, prisidengdami karo grėsme, mes sunaikinsim save dar iki to karo.

Tai yra didžiulė vertybė, kad mes sukūrėme būtent tokią Lietuvą. Tai yra stebuklas. Bet jeigu šiandien mes visa tai pradėsime naikinti, prisidengdami karo grėsme, mes sunaikinsim save dar iki to karo.
Marius Ivaškevičius

Paradoksas, bet baimė kartais yra didesnė vertybė už drąsą. Ypač tokiame, karu alsuojančiame, pasaulyje. Ir šiandien būtent ji – ta abipusė visiško susinaikinimo baimė – sulaiko mus nuo karo. Todėl bijokime karo, prašau jūsų, labiau negu mirties bijokime, nes mirtis tik užbaigia gyvenimą, o karas nušluoja viską, sunaikina visus mūsų egzistavimo pėdsakus ir prasmę, kartu su tais, kurie galėtų mus prisiminti.

Ir neišsigąskime, jei tai ištransliuos Putino propaganda, parodys mus silpnus, nesimelskime jai, tegu jie daro ką nori – ten irgi gyvena žmonės, jie irgi dar bijo ir pamatę mūsų baimę jie pamatys save. Savo baimę. Tai žmogiška ir tai suartina, o ne atskiria, tai veda greičiau į susitaikymą, negu į karą. Nes karas prasideda tada, kai žmonių galvose nebelieka baimės. Kai viską užkloja vieninga pražūtinga drąsa.

Redakcijos pastaba: teksto pavadinime klaidos nėra, tai autoriaus sumanymas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Profesorius Čaplinskas – apie kaukių dėvėjimą: Lietuvoje buvo priimtas nelogiškas sprendimas (17)

Pastaruoju metu dėl koronaviruso pandemijos įpratome dėvėti apsaugines veido kaukes . Jų...

Praėjus skandalingiems maršams dėlioja niūrų vaizdą: dviprasmiška žinia ir klaida, kurią praleidome (321)

Praėjusią savaitę baigėsi tris dienas prie Seimo vykęs antrasis Šeimos gynimo maršas, kurio...

Po ilgo laiko Izraelis siunčia nerimo signalą dėl COVID-19 (9)

Izraelyje antradienį pirmą kartą per maždaug du mėnesius patvirtinta daugiau kaip šimtas naujų...

Internete žaibiškai plinta šokiruojantis įrašas: būrys jaunuolių be gailesčio spardo gulinčius vyrus policija aiškinasi situaciją (26)

Internete plinta šokiruojantis vaizdo įrašas, kur nufilmuoti jaunuoliai, be gailesčio spardantys...

Opozicija pradeda rinkti parašus: sieks patraukti Pavilionį iš užimamų pareigų (42)

Seimo opozicijos atstovai antradienį registravo nutarimą dėl Seimo Užsienio reikalų komiteto...

Seimas priėmė patikslintą biudžetą: didesnes išlaidas pandemijai apmokės auganti ekonomika (33)

Seimas priėmė patikslintą šių metų biudžetą, kuris reiškia, kad nepaisant didėjančių...

Tarp Vatikano ir Italijos – beprecedentis nesutarimas

Vatikanas pareiškė beprecedenčiu vadinamą oficialų diplomatinį prieštaravimą Italijos...

Seime stringa pataisa dėl algų mokėjimo negrynaisiais (3)

Seimas antradienį po pietų apsispręs, ar įpareigoti darbdavius išmokas darbuotojams mokėti tik...

Saulės paviršiuje užfiksuotas iki šiol neregėtas reiškinys: perspėja apie pavojų kosmose (1)

Saulės žybsniai – trumpi spinduliuotės paryškėjimai palyginus nedideliame plote – būna...

„Agrokoncerno grūdai“: politikai turbūt perkaito saulėje, svarstome reputaciją ginti teisme (44)

Valstybės grūdų rezervą saugančios bendrovės „ Jonavos grūdai “ valdyba, gavusi 2017 –...