Įvairiausių formų melas: nuo „nekaltos“ vertimo klaidos Kremliaus žiniasklaidoje iki įžūliai metamų kaltinimo kitiems tuo, ką daro pati Rusija. Trolių socialiniuose tinkluose skleidžiami melai, kurie dažnai netgi prieštarauja vieni kitiems ir neturi vienos nuoseklios logikos grandinės. Sekti ir dekonstruoti tokius melus sunku, nes Kremlius juos skleidžia be atvangos, neribojamas jokių moralės ar etikos normų, pasitelkęs visus kanalus. Atskleisti ir patikrinti šiuos melus užtrunka, reikalauja didelių resursų. Dažnai nukirtus drakono galvą vietoje jos atauga trys.

Po to, kai į Vakarus plūstelėjo beprecedentė jau net nebe propagandos, bet tiesiog dezinformacijos banga, atsipeikėję Vakarai puolė investuoti į priešingus mechanizmus – žiniaskladą ir projektus, kurie galėtų tuos melus dekonstruoti. Tačiau netgi ir tokie, labiau žinomi ir įsitvirtinę projektai kaip stopfake.org, pajėgūs dekonstruoti tik apie 10 melų per savaitę.

Štai mėgiama V. Putino tema, kalbant apie Lietuvą ir Baltijos šalis – kad šios kenčia nuo siaubingos emigracijos, o Rusija atvirkščiai – jos rodikliai kaip tik teigiami. (Vakarų valstybių socialinės bėdos – o jų turi kiekviena šalis – nuolat pasirenkamos Rusijos propagandos taikiniais, dažnai iš atsitiktinių problemų mėginama sulipdyti seką ir išpūsti burbulą.)
Ką reiškia Rusijos melagystės ir kiek jos gali atsieiti ekonomikai ir verslui, lietuviai yra ne kartą patyrę savo kailiu. Tąsydamos Lietuvos verslininkus ir vargindamos juos netikėtais ir nepagrįstais draudimais, oficialios Rusijos valdžios institucijos niekuomet nepaskelbia tikrųjų sprendimo priežasčių.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė

Niekas nesiginčija, kad Lietuvoje emigracija – didelė ir opi problema, vis dėlto jos mastai, kad ir kaip norėtų Kremlius, yra toli gražu ne tokie. O štai iš Rusijos gyventojai lygiai taip pat masiškai emigruoja, gal net labiau.

Praėjusią savaitę, duodamas interviu Rusijos televizijai, Rusijos prezidentas pabrėžė, kad 1985 m. gyventojų surašymo Lietuvoje duomenimis, Lietuvoje gyveno daugiau nei 3,5 mln. žmonių, o dabar gyvena trečdaliu mažiau. Pagal V. Putiną išeitų, kad 2,3 mln. žmonių. Tačiau iš tiesų Lietuvoje gyvena beveik 3 mln. žmonių. O štai 2015 m. liepą viešėdamas Kaliningrade V. Putinas, drauge su Kaliningrado gubernatoriumi Nikolajumi Cukanovu, viešai primelavo, kad Lietuvoje belikę 1,4 mln. gyventojų.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Jei kam tikrai reiktų sunerimti dėl emigracijos, tai pačiai Rusijai. Kitaip nei meluoja V. Putinas, jo valdymo metais emigracija iš Rusijos pasiekė rekordinius mastus, ir emigruoja ne juodadarbiai, bet profesionalai. 2005-2015 m., „Levados“ tyrimų centro duomenimis, iš Rusijos išvažiavo 3 mln. žmonių, tarp jų nemažai verslininkų – žmonių, kūrusių verslus ir darbo vietas, tačiau pavargusių nuo korupcijos, biurokratijos ir iškrypusios teisinės sistemos. Vien 2014 m., agentūros „Bloomberg“ duomenimis, iš Rusijos į JAV, Vokietiją, Izraelį ir kitas šalis išvyko per 53 tūkst. profesionalų.

Praėjusią savaitę vyko žymusis kasmetinis pokalbių šou „Tiesioginė linija su Vladimiru Putinu“, kurio laukia patys rusai ir kurį įdėmiai stebi Vakarai. Šou, ko gero, būtų taikliausias pavadinimas šiam televizijos formatui, nes tai jokiu būdu – ne gyva informacinė laida ar tiesioginis interviu, kaip tai mėginama pateikti. Nepaisant to, kad V. Putinas praleidžia net keletą valandų atsakinėdamas į žiūrovų klausimus tiesiogiai, visas procesas yra kruopščiai kontroliuojamas: dauguma klausimų būna kryptingai atrinkti, o jei ir kas nepatogaus praslysta, tai labiau atsitiktinumas nei nuomonių įvairovė ir laisvas žodis. Ir patys klausimai, kaip tas apie Baracko Obamos klaidas Libijoje, kartais būna kupini melagingos informacijos.

Niekas nesiginčija, kad Lietuvoje emigracija – didelė ir opi problema, vis dėlto jos mastai, kad ir kaip norėtų Kremlius, yra toli gražu ne tokie. O štai iš Rusijos gyventojai lygiai taip pat masiškai emigruoja, gal net labiau.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė
V. Putinui tai – puiki galimybė visai didžiulei šaliai pasirodyti kaip stipriam lyderiui, ginančiam Rusiją nuo grėsmių iš užsienio ir besirūpinančiam visuomenės poreikiais. O turint omenyje pastarųjų metų Kremliaus agresiją ir ambicijas, iš dalies lėmusias ekonominę krizę, nemeluojant tai padaryti sudėtinga, taigi V. Putinas nesikuklino ir kaip reikiant pakalbėjo.

Rusijos prezidentas šį kartą gerokai persistengė, pareiškęs, kad už Panamos dokumentų kyšo amerikiečių ausys ir įvardino konkrečias institucijas. V. Putinas pripažino, kad duomenys, tarp jų – ir apie artimo draugo gautus milijardus, teisingi, bet sakė, kad juos paviešino ne žurnalistai, o Amerikos bankas „Goldman Sachs“. Jam esą priklauso dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“, gavęs paviešintus dokumentus. Tiesa penktadienį V. Putino atstovas spaudai žengė beprecedentį žingsnį ir pribloškė pasaulį atsiprašymu: jis prisiėmė atsakomybę dėl melagingų prezidento žodžių – esą tai jo ir rengusiųjų prezidentui medžiagą klaida.

Kalbėdamas apie Rusijos ekonomiką tiesioginiame šou V. Putinas pareiškė, kad jo šalies žemės ūkio produkcija padidėjo, nors nacionalinę ekonomiką apėmusi recesija, ir prognozavo, kad ekonomikos atsigavimas prasidės jau ateinančiais metais.

Taigi Rusijos prezidentas meluoja: žada ekonomikos atsigavimą , tačiau Pasaulio bankas šį mėnesį pranešė, kad Rusijos ekonomika šiais metais trauksis 1,9 proc., o žemiau skurdo ribos šiuo metu gyvena apie 20 mln. rusų. Taip pat spėjama, kad pagrindinis šios šalies suverenus turto fondas – Rezervo fondas – gali ištuštėti jau kitais metais.

Rusijos gyventojai, nors ir suvokdami, kad šalyje klesti korupcija, Kremliaus televizijų išplautomis smegenimis, nesugeba aprėpti nei jos masto, nei funkcionavimų ypatumo. Parodomuosius smulkių valdininkų areštus organizuojantis V. Putinas rusų matomas kaip didvyris, užsikrovęs ant pečių uždavinį išmėžti itin apleistas arklides.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė
Tuo tarpu finansininko ir milijonieriaus George’o Soroso vasario mėnesį paskelbtos prognozės Rusijai – dar niūresnės. Jo manymu, Rusijai bankrotas gali grėsti jau 2017 m., kai ateis laikas padengti reikšmingą dalį iš užsienio gautų paskolų, o siekdamas to išvengti V. Putinas nori pastūmėti Europos Sąjungą į pražūtį. Finansininko teigimu, V. Putino populiarumas grįstas „kontaktu su visuomene“, pagal kurį jis privalo užtikrinti finansinį stabilumą ir nenumaldomą (nors ir lėtą) gyvenimo lygio gerėjimą. „Dėl Vakarų taikomų sankcijų, o taip pat ir staigaus naftos kainų smukimo Rusijos valdžia nepajėgia tesėti nė vieno iš šių pažadų. Rusijos biudžeto deficitas siekia 7 proc. BVP, o valdžiai jį teks sumažinti iki 3 proc. tam, kad infliacija netaptų nekontroliuojama. Šie ir kiti dalykai turės neigiamų padarinių gyvenimo lygiui ir rinkėjų nuomonei rudenį vyksiančių parlamentinių rinkimų išvakarėse“, – teigia G. Sorosas.

Beje, Rusijos ekonominės krizės dugno paieškos apskritai yra anekdotinės – prieštaringos ir nuolat apipintos įvairiais aukščiausių pareigūnų melais bei nusišnekėjimais. Praėjusių metų pabaigoje, kai ekonomika krito labiausiai nuo 2009 m. Rusijos ekonominės plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas pareiškė, kad dugnas jau pasiektas. Tuo metu buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas pabrėžė, kad toli gražu taip nėra ir viskas blogės.

Tas pats A. Uliukajevas spalį tvirtino, kad krizės dugnas pasiektas birželį ir žemiau šalies ekonomika jau nebenukris. Tačiau skaičiai vis blogėjo.

Rusus beguosdamas A. Uliukajevas šiemet vasarį pareiškė, kad Rusija 2016 m. gali ruoštis ekonomikos atsigavimui, kai tuo metu tarptautinės institucijos prognozavo gilėsiančią krizę.

O metų pradžioje, kai paskui naftos kainas smarkiai krito rublio kursas, V. Putinas, nebeieškodamas protingų paaiškinimų, pareiškė, kad tai suteikė naujas galimybes smulkiajam verslui, taip visiškai ignoruodamas, kokius neigiamus dalykus sukelia į tokias žemumas puolęs rublis.

Ką reiškia Rusijos melagystės ir kiek jos gali atsieiti ekonomikai ir verslui, lietuviai yra ne kartą patyrę savo kailiu. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių nepriklausomos Lietuvos istorijoje – naftotiekio „Družba“ uždarymas iš Rusijos pusės. Rusija prieš maždaug dešimt metų uždarė „remontui“ „Družba“ naftotiekį, kuriuo nafta pasiekdavo tuometinę „Mažeikių naftą“ (dabar „Orlen Lietuva“), bet iki šiol jo „nesuremontavo“. Akivaizdu, kad tikroji naftotiekio „gedimo“ priežastis buvo politinė.

Tąsydamos Lietuvos verslininkus ir vargindamos juos netikėtais ir nepagrįstais draudimais, oficialios Rusijos valdžios institucijos niekuomet nepaskelbia tikrųjų sprendimo priežasčių. Pavyzdžiui, 2013 m. rudenį uždraudus lietuviškų pieno produktų importą į Rusiją, buvo tvirtinama, kad jie neatitinka kokybinių reikalavimų, nors visi suprato, kad tikrosios priežastys slypi kitur – Lietuvai pirmininkaujant ES buvo planuojama pasirašyti asociacijos sutartis su Ukraina ir kitomis šalimis.

Sekti ir dekonstruoti tokius melus sunku, nes Kremlius juos skleidžia be atvangos, neribojamas jokių moralės ar etikos normų, pasitelkęs visus kanalus. Atskleisti ir patikrinti šiuos melus užtrunka, reikalauja didelių resursų. Dažnai nukirtus drakono galvą vietoje jos atauga trys.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė
Tai tik maža dalelė Kremliaus melų, visi jie jokiu būdu nesutilptų viename, net ir dešimtyje komentarų. Vien prisiminus Rusijos agresiją Ukrainoje, kuriai kelias buvo nuklotas melu, taip pat neseną Rusijos kampaniją Sirijoje, aukščiausių Rusijos pareigūnų eskaluotą istoriją apie Vokietijoje migrantų neva prievartautą nepilnametę rusę ir daugybę kitų, tampa akivaizdu, kad Kremlius meluoja nuolat, įvairiai ir išradingai, neapsiriboja vien tik Rusijos geografija ar politinėmis temomis.

Turbūt todėl nekeista, kad, kitaip nei Islandijoje, Rusijoje vadinamųjų Panamos dokumentų nutekinimo skandalas Rusijoje didelio atgarsio nesulaukė, išskyrus nedidelę politiškai aktyvių gyventojų diskusiją internete. Rusijos gyventojai, nors ir suvokdami, kad šalyje klesti korupcija, Kremliaus televizijų išplautomis smegenimis (juk neįmanoma, kad televizija visą laiką meluotų, galvoja jie), nesugeba aprėpti nei jos masto, nei funkcionavimų ypatumo. Parodomuosius smulkių valdininkų areštus organizuojantis V. Putinas rusų matomas kaip didvyris, užsikrovęs ant pečių uždavinį išmėžti itin apleistas arklides. Palyginus smulkios korupcijos bylos, net jei jos ir tikros, naudojamos kaip politinis ginklas, nes kai visi korumpuoti, lengviau pareigūnus kontroliuoti iš viršaus. Dažniausiai bylos iškeliamos vidutinio ir žemiausio rango pareigūnams, o tie, kurie sugebėjo pakilti į pačią Putino „valdžios vertikalės“ viršūnę, išlieka neliečiami.

Puikiame tekste apie Panamos dokumentus ir Rusiją prof. Markas Galeotti rašo apie tai, kad, kitaip nei daugumoje šalių, Rusijoje korupcija veikia visiškai kitaip. Dažniausiai korumpuotų valstybių elitas konvertuoja savo galią į pinigus, o Rusijoje priešingai – korupcija yra skirta gauti ir išlaikyti politinei galiai, kuri yra daug svarbesnė valiuta už pinigus. Galia Rusijoje gali reikšti pinigus, bet nebūtinai atvirkščiai. Gali būti turtingas šiandien, bet valstybė gali iš tavęs turtus ryt atimti. O jei turėsi galią, pinigų visada atsiras.

Todėl nenuostabu, kad Kremlius pasitelkia visas priemones, net pačias ciniškiausias, savo galiai išlaikyti ir netgi siekia jos daugiau. Melas yra svarbus šios strategijos komponentas. Rusijos jokiu būdu negalima vertinti pagal vakarietiškus standartus, netgi krizėje atsidūrusi, netgi iš pažiūros silpna ar problemų turinti Vakarų valstybė niekuomet, net iš tolo nebus tokia supuvusi, kaip Rusija, nors dažnai Kremlius mėgina įteigti priešingai. Jis beda į Vakarų bėdas ir klykia apie dvejopus standartus, naudojasi kiekviena Vakarų silpnybe. Išpučia ją ir visiems prikišamai rodo. Meluoja.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).