Tai, žinoma, galiojo ir viešosioms erdvėms, pirmiausia joms. Kad ir koks apgailėtinas ir varžantis buvo sovietmetis, kad ir kokie apriboti menininkai, tenka pripažinti, kad į viešosiomis erdvėmis buvo nemažai rūpinamasi, į jas investuojama. Kad ir kokie tragiški buvo sovietmečio restoranai, kultūros namai, sanatorijos, jų interjerus puošdavo profesionalių menininkų skulptūros, pano, freskos. Kad ir kokie nykūs ir pilki miegamieji rajonai, ir jiems retsykiais „nuskildavo“ koks įdomus meno kūrinys – ar Kazimiero Kisielio „Džiaugsmas“ Žirmūnuose, ar Teodoro Valaičio „Vėtrungė“, ar Gedimino Karaliaus skulptūra „Rytas“ Lazdynuose, kurį vilniečiai vadindavo „Arkliu“.

Kūrybos laisvė buvo smarkiai apribota, nemažai menininkų gyvenimų suluošinta, Vakarų naujovių buvo vengiama, nuogas moteris interjeruose partiniai nomenklatūrininkai autoriams liepdavo „aprengti“ maudymosi kostiumėliais, kaip „Nergingos“ kavinėje, bet kičo irgi nepraleisdavo. Vis dėlto, sovietmetis buvo, žinoma, nykus laikotarpis, primetęs Lietuvai ir tokius ideologiškai įkrautus ir abejotinos meninės vertės paminklus kaip Žaliojo tilto skuptūros.

Subyrėjus sovietmečiui lietuviai namuose ir restoranuose pasidarė euroremontus – sienas nudažė geltonai, lubas iškalė plastikinėmis lentelėmis, o meną iš privatizuotų erdvių ištrenkė lauk ar tiesiog apleido, kaip „Pušelės“ sanatorijos freskas, negrįžtamai sugadino, kaip dalį Palagos medinės architektūros. Viešųjų erdvių planavimui ėmė stigti lėšų, drąsos ir konceptualumo, pripažinti Lietuvos skulptoriai savo darbais dažniau garsėja pasaulyje nei Lietuvoje.

Trūksta lėšų ir estetinio išprusimo, užtat agresyvaus klyksmo ginant savo nuomonę – daugiau nei reikia, ir jis ypač veikia politikus, priimančius sprendimus ir neturinčius skonio. Taip metų metus stumdėmės Vilniuje dėl didžiulės ir svarbios Lukiškių aikštės, kol buvo priimtas kompromisinis taupos variantas.

Ko verta ir paminklo tautos patriarchui J. Basanavičiui istorija – jį imperatyviai liepia pastatyti prezidentė, o lėšų trūksta, tad nutariama išdidinti tam netinkamą mažą maketą, tada visi susiėda dėl kūrinio ir vietos, ir galiausiai paminklas atsiduria korupcijos skandalo epicentre. Puiki mūsų visuomenės mentaliteto iliustracija per vieno paminklo istoriją.

Bet ryžtis įžengti į šią man svetimą temą paskatino ne Lukiškės ir ne paminklo J. Basanavičiui istorija, bet siaubingas tvarinys – Senosios Varėnos bokštas (aut. Brunonas Bakaitis). Kas kartą pravažiuodama šį mažai erdvei netinkantį žalią metalinį griozdą atsibundu iš apsnūdimo, tarsi ant galvos kas būtų užpylęs ledinio vandens kibirą, ir užduodu sau klausimą – kas tokį sukūrė ir kaip, po galais, davė leidimą tokį daiktą pastatyti viešoje vietoje.

Švelniai pasišaipiau iš griozdo feisbuke ir jau buvau temą bepamirštanti, bet savo simbolio agresyviai puolė ginti varėniškiai ir net pasiūlė vilniečiams pauostyti vamzdį, turbūt įsivaizduodami, kad pataikė į skaudžiausią vietą. „Nepatinka, nežiūrėkite“, „sau pasistatėme, ne jūsų reikalas“, „šią skulptūrą pastatė šventas žmogus – mūsų klebonas“, „susiraskite google maps kitą kelią ir juo važiuokite“ ir t.t., ir pan.

Senosios Varėnos ženklas, aut. Brunonas Bakaitis

Pasirodo, šis įstabus kūrinys išties pastatytas Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios klebono Pranciškaus Čivilio iniciatyva, tiesa, dėl jo būta aistringų ginčų ir nesutarimų su miestelio valdžia. Legalizuotas šis statinys buvo tik po kurio laiko. Tačiau, maža to, visa tai įgyvendinta už Lietuvos automobilių kelių direkcijos, t.y. mokesčių mokėtojų, lėšas. Atrodo, narsusis klebonas neketina sustoti ties šiuo projektu, atrodo, jis gerai sutaria su socdemais, ir jau parengė naują skulptūrą kitai sankryžai.

Nauja kun. Pranciškaus Čivilio iniciatyva - kryžiaus maketas Babriškių sankryžai. R. Sinkevičiaus feisbuko nuotr.

Nesiginčysiu dėl klebono šventumo, tikiu, kad jis mylimas parapijiečių ir yra nuveikęs daug gero, tačiau, kaip rodo dažnos diskusijos dėl naujų bažnytinių skulptūrų kituose Lietuvos miestuose, dvasininkų šventumas nebūtinai prisideda prie miesto estetikos, o kartais netgi kelia pavojų bažnytinio paveldo išsaugojimui. Štai po skandalingo Aušros Vartų laiptų, durų ir palangių remonto, kuomet buvo suniokotas paveldas, kai kurie leidimus išdavę kultūros paveldo apsaugos specialistai neteko savo atestatų.

Konfliktuoja miestai ir su verslininkais, kurie, finansuodami kūrinius, nori, kad jie atitiktų jų skonį ir supratimą. Panevėžyje ginčytasi dėl vaikų, apsikabinusių žuvį, skulptūros, Šiauliuose ietys lūžo dėl savavališkai pastatytos dizainerio Viliaus Purono lapės, o Klaipėdoje – dėl Vėtrungių alėjos.

Kičo apraiškų viešosiose erdvėse neišvengia ir Vilnius. „Eidamas nuo Žvėryno centro link, poroje vietų nežiūriu nei į kairę, nei į dešinę. Į dešinę nežiūriu, nes seimūnų bendrabučio nišoje atsiradęs šv. Kristoforas. Tai toks kičas, kurį galima dėti į chrestomatiją. Prieš kiek laiko prieš Mažvydo bibliotekos pagrindinį pastatą atsirado skulptūra „Žinia“. Amžinatilsį skulptorius J. K. Patamsis buvo „apsikrėtęs“ kiču. Jam kitaip neišeidavo. Tos skulptūros niekas nenorėjo, ir staiga ji čia rado vietą. Tad šioje vietoje į kairę nežiūriu. Tai veikia išderinančiai. Neduok dieve, jei Lukiškių aikštė taps tokia vieta, nes tai užkrečiami dalykai“, – sakė į kičo reiškinį besigilinantis muzikologas Edmundas Gedgaudas.

Tas pats pasakytina ir apie Sostinės Kalvarijų, Žalgirio ir Verkių gatvių sankryžoje esančiame skvere iškilusį paminklą kunigo disidento Broniaus Laurinavičiaus atminimui (aut. Antanas Kmieliauskas).

Paminklas kunigo disidento Broniaus Laurinavičiaus atminimui (aut. Antanas Kmieliauskas)

Štai tokios skulptūros dėl savo abejotinos meninės vertės turėtų kelti didžiausias diskusijas, tačiau aistras kaitina Neries krantinėje esanti Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, tautos vadinama tiesiog „vamzdžiu“. 2014 m. glamūrinių naujienų divos netgi ėmėsi organizuoti peticiją, kad skulptūra būtų pašalinta, nes „bjauroja sostinės įvaizdį“ ir nes jos „nepažįsta nė vieno žmogaus, kuriam tai patiktų”. Į ką filosofai ir menotyrininkai atkirto, kad siekiantys garsųjį „vamzdį“ perkelti į kitą vietą miestą nori paversti priimtiną vidutinybėms ir ilgisi suniveliuoto, saldaus, realistiško, mąstyti neskatinančio rytojaus, kokį siūlo diktatūrinis Minskas, o Vilniuje reikėtų dar bent keturių tokių skulptūrų.

Skulptūra "Vamzdis"

„Krantinės arka“ – aštri, kelianti kai kurių miestelėnų nepasitenkinimą, ir vis dėlto nuo ryškiai žalio Senosios Varėnos žalčiais apkarstyto eifelio ji skiriasi, nes yra daug tvirčiau motyvuota meniškai ir idėjiškai, o labiausiai tuo, kad provokuoja sunkiai veiklai – mąstymui. Kičo kūrėjai ir rėmėjai nekelia sau tokių uždavinių.

„Kičą visada galima suvokti kaip pokštą, tačiau jis juokingas tada, kai neprimetamas bendram miesto vaizdui, visiems jo gyventojams, o lieka iš tiesų privačioje erdvėje, kurioje „džiugina akį“ būtent tiems, kas jį sau susikūrė,“ – sako Sigita Ramanauskienė tekste apie kičinę architektūrą.

Juk yra skirtumas, ar išmūriji Lietuvos formos baseinėlį savo namo kieme, kaip Kernavės klebonas, ar perši jį miesto erdvei ir nesugebi apginti savo pozicijos argumentais. Kad į viešumą neperkeltume savo baseinėlių, iškamšų ir sodo nykštukų, visuomenę reikia lavinti. Londono muziejuose visada atkreipiu dėmesį į vaikų grupes – jie ne šiaip blakutinėja tarp eksponatų, jiems mokytojai aiškina, ką dailininkas norėjo pasakyti savo abstrakcija, jiems rengiamos specialios edukacinės programos.

Vilniaus meno mugėje ar Kauno bienalėje taip pat vis dažniau galima pamatyti verslininkų ir advokatų grupių, vedamų profesionalių menotyrininkų. Gerai, kad siekiama ne tik bukai pirkti meno kūrinius, bet ir pasidomėti, į ką investuojama. Nepriklausomoje Lietuvoje turime kičo, bet turime galimybę lavintis ir diskutuoti apie meną. Argi tai ne nuostabu?