Nepaisydamas pašlijusios ekonomikos ar iš pirmo žvilgsnio perdėliotų užsienio politikos prioritetų, Kremlius toliau skiria milžiniškus resursus propagandinei žiniasklaidai rusų ir Europos kalbomis. Ko išmokome iš Rusijos laikysenos Ukrainos kare ir kaip šios pamokos padės mums apsisaugoti?
Kremlius pradėjo transliuoti propagandą šalies viduje ir į Vakarus prieš gerą dešimtmetį iki Krymo aneksijos, o prieš Sočio olimpines žaidynes ji pylėsi iš rusiškų TV kanalų didžiule srove. Šokiruoti Vakarai negalėjo atsitokėti, kaip mikliai, pasitelkusi dezinformaciją ir propagandą, Rusija aneksavo Krymą, sukurstė separatistus Rytų Ukrainoje. Staiga Vakarai susivokė esantys tokiam informaciniam blickrygui visiškai nepasirengę ir apskritai beviltiškai užleidę informacinę erdvę nuodingai, bet labai talentingai parengtai ir sumiksuotai informacijai.
Nuolat priversta sugyventi su pavojingu ir neprognozuojamu kaimynu Lietuva nebuvo pričiupta taip netikėtai, tačiau tai dar nereiškia, kad turėjo planą, kaip atstumti augantį Rusijos apetitą visuose frontuose. Rusijos informacinę erdvę Lietuva pastaruosius metus gan akylai stebėjo, tačiau beveik jokios prevencijos nesiėmė.
Kol Vakarai svarsto, kaip čia sureagavus, Putino režimas tobulina įgūdžius – vis daugiau rusiškos propagandos Europoje skleidžiama vietos kalba, troliai, ir tie, rašo komentarus lietuviškai. Steigiami nauji, neaiškūs tinklalapiai lietuvių kalba: portalais jų nepavadinsi, tai greičiau kryptingi, politizuoti troliai, besidergiantys iš tam tikrų temų ir kai kurių, itin aiškiai provakarietišką poziciją ginančių visuomenės veikėjų ar politikų, juos gamina neaiškūs nauji veikėjai ar paraštėse atsidūrę žurnalistai, virtę naudingais idiotais. Sąmokslo teorijas toliau puoselėja ir Garliavos skandalo metu sužydėję portalai, prisidengę kova už Lietuvą.
Sykiu Maskva investuoja ir į naujus rusakalbius informacijos kanalus, vis daugiau dėmesio skiriama internetinei žiniasklaidai – tai, ką paprasčiau, greičiau ir pigiau padaryti, kuo galima dalintis socialiniuose tinkluose.
Trolių kalbėjimo tonas tapo labiau pritaikytas prie vietos auditorijos, mandagesnis, jie tapo rafinuotesni, kad nebūtų pagrindo jų veiklai užkardyti. Užkardžius tučtuojau mėginama apeliuoti į žodžio laisvę (Ką? Kodėl mane? Tai tik nuomonė? Tai čia demokratija? Čia dvigubi standartai, klykia jie). Kremliaus troliai išmoko efektyviai išnaudoti socialinius tinklus, netikros tapatybės kuriamos neįtikėtinais kiekiais. Palietusiųjų jautrias Maskvai temas feisbuko ir tviterio profiliai užleidžiami tokia trolių armija, kad tenka ištisomis dienomis valyti, kol viskas stoja į savo vietas. Tai tarsi negyvėlių kariauna iš „Sostų karų“ – jų daug ir užmušami tik tam tikrais būdais.
Deja, net ir po Krymo aneksijos atsitokėjusi Europa informacinio karo fronte veikia per lėtai, apčiuopiamų rezultatų kol kas – labai maža. Visi kokius gerus metus diskutavo, kas yra propaganda ir ką galvoja Putinas, dar kokius metus (o kai kurie ir lig šiol) tikėjo, kad trolių skleidžiama „nuomonė“ – tai tikrai nuomonė, turinti teisę egzistuoti. Galiausiai sutarė dėl to, kad Kremliaus propagandos apimtys ir įdirbis – didžiuliai, tačiau kovoti prieš ją kita propaganda negražu ir demokratinėms valstybėms nepridera. Tada visi nusprendė, kad reikėtų stiprinti nepriklausomą žurnalistiką, tačiau be nesibaigiančių seminarų, „apsikeitimų patirtimi“ ir pasitarimų kol kas Europos mastu įgyvendintas tik vienas kuklus propagandą dekonstruojantis puslapis, ir tas pats ne itin patogus ir reikšmingas.
Tiesa, estai atidarė televiziją rusų kalba, bet tai – ne ES institucijų nuopelnas, o pačių estų sprendimas, kurį jie lėtai, bet nuosekliai įgyvendino. Iš pradžių dvejoję, Latvijos ir Lietuvos nacionaliniai transliuotojai nutarė estų pavyzdžiu nesekti. Tokią televiziją padaryti įdomia – užduotėlė ne iš lengvųjų, dar sunkiau įkalbėti vietinius rusakalbius Kremliaus kanalus iškeisti į vietinį, bet vis dėlto tokiu būdu palengva konstruojama alternatyvi žiniasklaida ir rodomas dėmesys tautinėms bendrijoms. Galiausiai, tai galimybė visada pateikti kitokią, ne Putino įvykių versiją.
Amerikiečiai čia pasirodė kur kas supratingesni ir aktyvesni – jie jau investuoja į TV laidas rusų kalba (Laisvosios Europos gaminamas „Nastojaščeje Vremia“), finansuoja kitus žiniasklaidos projektus Europoje, taip pat ir Baltijos šalyje.
Iki šiol atlikta tik viena vienintelė tautinių bendrijų gyvenamuose regionuose reprezentatyvi apklausa. Ji kaip tik parodė, kad kokią žiniasklaidą Lietuvos piliečiai vartoja, taip ir galvoja – žiūri RTR ir tiki, kad Ukrainos „fašistai“ kalti dėl suirutės Ukrainoje. Daugiau tyrimų nepadaryta, todėl neįmanoma objektyviai įvertinti, kaip kito tautinių bendrijų nuotaikos.
Pagal įvairias Lietuvoje atliktas apklausas iki Rusijos ir Ukrainos karo ir jo pradžioje, visada buvo maždaug trečdalis apklaustųjų, tiesiogiai ar netiesiogiai simpatizuojančių Rusijai, manančių, kad reikėtų laikytis nuolankesnės politikos jos atžvilgiu, kaip nors draugauti ir panašiai. Paskutinė, lenkų paskelbta apklausa, sako tą patį – tas pats stabilus trečdalis mano, kad esame per griežti Rusijai. Nelygu, kaip vertinsi tokius rezultatus – stiklinė puspilnė ar pustuštė… Geroji žinia optimistams ta, kad tas trečdalis neišaugo, blogoji žinia, kad – jis labai stabilus ir aiškiai nepaveikiamas nei realių faktų, nei aukščiausių šalies vadovų retorikos, nei aiškaus lietuviškos žiniasklaidos antikremlinio tono. Tas trečdalis plaukioja kažkur paralelinėje informacinėje erdvėje, ir yra negirdėjęs nei apie grėsmes nacionaliniam saugumui, nei apie gynybos finansavimo didinimą nei turbūt apie tai, kad grąžinti šauktiniai.
Lietuvos institucijos buvo netgi kuriam laikui uždraudusios kai kurių Kremliaus televizijų programų retransliavimą. Ir nors tai buvo tik laikinas sprendimas, labai prieštaringai įvertintas demokratinio pasaulio, vis dėlto čia reiktų užsidėti pliusą už drąsą ir ryžtą – tai ženklas Putino režimui, kad kovoje nebijome naudoti ir kardinalių priemonių, nors kažkas mūsų gal ir nesupras. Galbūt tai turėjo įtakos ir PBK apsisprendimui nutraukti, kaip jie patys vadina, informacinės laidos „Lietuvos laikas" gamybą ir transliavimą.
Sukrusta skirti papildomo finansavimo projektams žiniasklaidoje, bet, kaip dažniausiai nutinka su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu, valstybės lėšos buvo paskirstytos ne orientuojantis į rezultatą, bet per įvairias programas ištrupintos daugybei abejotinų projektų, skirtų ne į tautinėms bendrijoms, kurių sąmoningumą valstybei reiktų skatinti, bet neva antipropagandinei veiklai lietuviškai kalbančioje auditorijoje.
Akivaizdu, kad konstruoti atsvarą vien tik kalbant apie propagandą ir vatnikus periodiškai viešai išvadinant vatnikais – neefektyvu. Norint atkovoti savo piliečių širdis ir protus ar bent jau stabdyti Kremliaus naratyvų plėtrą, teks kur kas labiau pasistengti, prireiks rafinuotesnių ir ilgalaikių priemonių. Svarbu, kad kova su propaganda vyktų ne vardan kovos ir vardan to, kad kokiai nors mirštančiai (regioninei) žiniasklaidai verkiant reikia pasipildyti biudžetą, bet būtų efektyvi ir taikli.
Dezinformacijos upei pasipriešinti nėra taip paprasta. Didžiausias laimėjimas Lietuvai šiuo atveju būtų net ne pasipriešinimas, o sąmoningumo augimas ir tai, kad pagaliau atsigręžtumėm į savo pačių piliečius, kuriuos buvome seniai užmiršę. Tam nebūtina kasdien garsiai kalbėti apie kontrpropagandą, o verčiau apie tai, kaip pačiose tautinėse bendrijose paskatinti teigiamas iniciatyvas, jas sudominti, jomis sudominti, rasti autoritetus, kuriais galėtų didžiuotis visi valstybės piliečiai.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015).