Išėjęs iš koalicijos, atsikratęs senųjų socialdemokratų ir vargais negalais buriantis dar vieną socdemų frakciją Seime, G. Paluckas pradėjo LSDP kairėjimą nuo labai pavojingo dalyko – patriotizmo ir požiūrio į gynybą kvestionavimo. Naujieji aistringieji kairuoliai imasi vadovėlinio kairumo, visiškai neatsižvelgdamas į Lietuvos specifiką ir sudėtingą jos saugumo situaciją.
Europinių kairiųjų liberalų pažiūros perkeliamos tiesiai į Lietuvą. Šie dažnai tiesiog neturi supratimo, kaip suręsta, valdoma ir kaip nesiskaitanti su žmogumi, kitaminčius tikra ta žodžio prasme žudanti yra dabartinė Rusija, ir kurie patys nebeatsimena, kodėl žvelgia į ją palankiai.
„Paluckiniai socdemai, gal vieninteliai, ėmė ginti apsidergusią autorę. Visokiais argumentais. Iš to sužinome, kad turime tikrą naują Kairę. Vakarietišką, kuri gins sovietus, komunizmą, Leniną, Trockį, Dušanskį, ne todėl, kad reikia Maskvos dujų, o iš širdies. Nes tai jų pažiūros“, – feisbuke rašė filosofas Vytautas Ališauskas.
Štai reakciją į R. Vanagaitės skandalą G. Paluckas pavadino „ūmia intoksikacija urapatriotizmu“.
G. Palucko pareiškimus papildė keistas Artūro Rudomanskio tekstas, kuriam visur vaidenasi diriguojanti dešiniųjų ranka, ir ne mažiau keistos LSDP komunikacijos vadovės ir dešiniosios G. Palucko rankos Eglės Samoškaitės pastabos.
Kad naujieji tikrieji kairieji ėmė irtis prieš srovę ir rinktis politinius dividendus – nieko sensacingo, jų teiginiuose apie skurdą ir atskirtį yra daug tiesos, tačiau neaišku, kodėl šias dvi problemas – gynybą ir socialines bėdas – reikia priešinti. O kai kurie jų pastebėjimai apie saugumą verčia sunerimti.
„Ai, ir dar buvo „Zapad“ pratybos, kurios yra labai rimtas reiškinys, bet, žinot, kai nuolat ir nevaldomai bijai, kad užpuls, tai visą laiką tik tai ir darai, o tavo protas nedirba“ , – rašo E. Samoškaitė feisbuke, o A. Rudomanskis tęsia: „prisiminkime, kad ir ką tik labiausiai Lietuvos komunikacijos istorijoje išreklamuotas karines pratybas „Zapad“, kurios, tikėtina, pavyko labiau, nei blogų kėslų turintys galėjo įsivaizduoti. Visi įsibaugino tiek, kad net bauginantieji iki ministro lygmens susiprato ir ėmė raminti, kad „ė... gi mes drąsūs, stiprūs, vikrūs ir mes nieko nebijome, yra NATO ir kiti sąjungininkai“.
Iš tiesų, kaip šaunu, „Zapad“ PAVYKO LABIAU – tai reiškia, kad nepaisant Lietuvos sienos kirtimo incidentų ir kitokių provokacijų, šį kartą Rusijos armija nepasiliko Baltarusijoje ar nežengė dar kur toliau.
Bet turbūt neatsitiktinai JAV sustiprino savo žvalgybinius bei kovinius pajėgumus regione, NATO dislokavo daugiašalius batalionus Baltijos šalyse, o Švedija surengė didžiausias, Rusijos agresiją imituojančias karines pratybas nuo Šaltojo karo laikų?
Drebėti kaip kiškučiams – nėra reikalo, niekas ir nedreba, tikiu, atitinkamos šalies struktūros ir kariškiai profesionaliai dirbo ir dirba savo darbą, tačiau visuomenė turi būti informuota apie realias grėsmes ir suprasti, kad čia ne juokai.
Svarbu suvokti, kad sykiu žinutės pasiekia ir Vakarų auditoriją, taip išlaikant jos dėmesį mums svarbiai problemai, nors Kremlius, žinoma, labai norėtų, kad jis nukryptų į kitus klausimus, prie kurių eskalavimo pats mielai prisideda – pabėgėlius, Siriją, „Brexitą“, Trumpą ir kitas. Tas pats Kremlius, prižvanginęs ginklais prieš „Zapad“, po to šaiposi iš Baltijos šalių ir NATO baimių.
„Kai dešiniųjų dievinami estai pasauliui skelbiasi apie tipo „estiškas“ inovacijas, mes, panašu, pasauliui tegalime papasakoti tik apie Rusijos karinę grėsmę“, – negali sustoti A. Rudomanskis.
Ar tik ne Lietuva turi tikrai pažengusį kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentą , ir ar tik ne į Lietuvą Vakarai atsigręžė po Krymo aneksijos ir įsiklausė į mūsų žodžius apie Rusijos grėsmę, nors prieš vadino paranojiškais ir kompleksuotais?
Lietuvos vadovai, diplomatai ir kariškiai viešai ir užkulisiuose garsiai kelia Rusijos grėsmės klausimą, tuo padėdami visam regionui. Kažin, ar be šių pastangų Baltijos šalyse būtų dislokuoti NATO batalionai?
Pastaruoju metu ir nuo G. Palucko pasisakymų saugumo tema kilstelėdavo antakis. Štai rugsėjo pabaigoje, gindamas skandalingą ir prorusišką Vytenio Povilo Andriukaičio poziciją, jis parašė, kad Astravo AE saugumas nepasikeis, nepaisant, ar Lietuva pirktų iš jos elektrą, ar ne.
Vėliau G. Paluckas pareiškė, kad, Lietuvai kitąmet pasiekus 2 proc. nuo BVP finansavimą gynybai, jo didinti nebereikėtų, lėšas derėtų nukreipti socialinės atskirties mažinimui.
Akivaizdu, kad Lietuvai privalu stiprinti savo ekonomiką, švietimą, spręsti socialines problemas, tik sveikas organizmas bus atsparus įvairioms grėsmėms, tačiau visi juk supranta, kad tai nėra trumpalaikiai procesai, beje, užleisti Lietuvos politikų.
O karinė grėsmė yra labai apčiuopiama ir reali, ir sprendimus dėl jos tenka priimi dabar pat. Ir nereikia savęs apgaudinėti, kaip rašo A. Rudomanskis, kad „Kremlius ir Putinas dar ne visa Rusija“. Taip, ne visa, tačiau tas režimas didžiosios daugumos Rusijos žmonių nuoširdžiai remiamas, Putino reitingai – kuo aukščiausi, o imperializmas įaugęs į kraują net dažnam opozicionieriui ir kol kas nematyti prošvaisčių.
„Galime suprasti, kaip Lietuvos visuomenė atrodo iš šalies. O atrodo ji kaip įsibaiminusi, užguita, fanatiška kaimo bendruomenė, sugavusi arkliavagį ir panorusi jį pamokyti. Pamokyti taip, kad gyvenime neužmirštų“, – rašo E. Samoškaitė apie R. Vanagaitės skandalą.
Ne, ji neatrodo įsibaiminusi, užguita, fanatiška. Radikalų visada buvo ir bus, tiesiog dabar jie turi daug erdvių pasireikšti. Atmetus pavienius radikalus, bendras reakcijos į R. Vanagaitės akibrokštą mastas parodė, kad lietuviai bręsta kaip tauta, jie supranta, ant kokių pamatų stovi valstybingumas ir priešinasi mėginimams jį ardyti. Ir R. Vanagaitės atvejo negalima lyginti su Juozo Statkevičiaus nusikalbėjimais ar nevykusia Stano ir Zvonkaus daina, tai netapatūs dalykai.
„Jis siekia tikro atsinaujinimo“, – apie Gintautą Palucką sakė filosofas, MRU profesorius Andrius Bielskis, kalbama, vienas iš naujojo socialdemokratų manifesto architektų.
Ar toks ir bus tas LSDP atsinaujinimas? Stokojantis atsakingo požiūrio, pataikaujantis sovietmečiui nostalgiją jaučiantiems rinkėjams ir Rusijos rinkų pasiilgusiam verslui?
Gal todėl naujame LSDP manifeste nėra nė žodžio apie gynybą? O gal nėra kam įrašyti to skirsnio? G. Paluckui galėtų padėti buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, jis tikrai gerai žino realią grėsmę, nes ne vieną kadenciją vadovavo KAM, tiesa, vis ne be šešėlių, kaip sakė prezidentė per „auksinių šaukštų“ skandalą, vėliau tapusį viena iš socdemų pralaimėjimo rinkimuose priežasčių.
„Algirdui Paleckiui labiau patiks Gintauto Palucko partija nei prieš tai buvusi“, – sakė Gediminas Kirkilas interviu Tomui Dapkui „InfoTV“ ir pridėjo, kad „čia kairumo tikrai nėra. Kairieji būkime socialinėje, ekonominėje politikoje – pakeisti Lietuvos užsienio politiką, tikroji priežastis čia.“ Skandalingasis atvirai prorusiškas ir marginalizavęsis A. Paleckis, beje, yra senas G. Palucko bendražygis iš LSDP Vilniaus skyriaus laikų, 2006 m. trise su AA J. Požėla jie, kaip rašoma „Veide, „surengė perversmą LSDP Vilniaus skyriuje, pririnkę į jį naujų, kone „Jedinstvos“ praeitį turinčių narių, nuvertė patyrusį politiką Algirdą Kunčiną.“
G. Kirkilas, žinoma, nėra neutralus G. Palucko ir paliktos LSDP politikos vertintojas, tačiau jo žodžiuose tiesos esama.
Nors įvairūs tyrimai rodo, kad užsienio politika ar Rusijos grėsmė pastaruoju metu nebuvo pirmo svarbumo klausimas gyventojams, bet politikų pareiga mąstyti valstybiškai, o ne populistiškai. Jei jie visada būtų vadovavęsi tyrimais, tai turbūt ir į NATO Lietuva nebūtų įstojusi.