aA
Tą pačią dieną, kai Vilniaus Žaliojo tilto skulptūra „Taikos sargyboje“ buvo aptaškyta raudonais dažais, Anykščių dydžio miestelis Slovėnijos pietvakariuose išsirinko juodaodį merą. Jaunystėje iš Ganos į Jugoslaviją studijuoti atvykęs ir Pirano mieste likęs 54-erių metų Peteris Bossmanas yra kiek jaunesnis nei minėta Žaliojo tilto skulptūra. Socialistinio realizmo šaukliai „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Mokslo jaunimas“ ir „Taikos sargyboje“ įsirėmė į keturis tilto Vilniuje kampus 1952 m.
Lina Žigelytė
© Asmeninio archyvo nuotr.

P.Bossmano išrinkimas jokiu būdu nereiškia, kad mažas Slovėnijos miestelis meta pirštinę nūdienos Europai, kur ksenofobija nebėra saujelės radikalų sviedžiamas kaulas socialinės nelygybės paženklintoms šalims, bet vis garsiau politinių lyderių peršama neva realiausia panacėja ten, kur tie patys lyderiai nesugeba susidoroti su socialiniu chaosu ir finansinėmis krizėmis. Išsamiai pasaulio žiniasklaidoje nušviesto P.Bossmano išrinkimo neverta idealizuoti.

Žmogaus teisių organizacijos iki šiol priekaištauja Slovėnijai dėl neadekvačių sprendimų integruojant vadinamuosius „ištrintus gyventojus“ – apie 30 tūkst. serbų, kroatų, bosnių, Kosovo albanų ir romų, kurie paskelbus Nepriklausomybę, nors ir gimę Slovėnijoje, buvo tiesiog ištrinti iš gyventojų sąrašų ir priversti arba išvykti iš šalies, arba buvo deportuoti. Nors kai kurie jų ilgainiui sugebėjo gauti Slovėnijos pilietybę arba leidimus gyventi ir dirbti, iki šiol apie pusė „ištrintųjų“ nėra pripažįstami valdžios. Nepaisant „ištrintųjų“ šleifo, rinkimų rezultatai Pirane byloja apie pasiryžimą rašyti Slovėnijos istoriją kaip dialogą su Kitoniškumu.

Vilniaus miesto valdžia, net nemirktelėdama žerdama litus anachronistinei tautiškumo simbolikai, vis vengia pripažinti, kad Žaliojo tilto skulptūros kelia žymiai įdomesnius ir svarbesnius klausimus apie lietuviškumą nūdienos kontekste nei romantiškasis bronzinis V.Kudirka.
Lina Žigelytė

Neišvengiamai šis mažas Centrinės Europos miestelis kelia minčių apie ganėtinai skirtingą santykį su kultūros atminties politika Lietuvoje, kur ypač pastaraisiais metais mėginimai atkurti dialogą su praeitimi atskleidžia pastangas pamiršti tam tikrus naratyvus ir akcentuoti kai kuriuos istorinius fragmentus konstruojant homogenišką suvokimą apie Lietuvą ir tautiškumą. Tokiame konktekste kultūros atmintis tampa politika. Žaliasis tiltas su socialinio realizmo reliktais iškalbingai iliustruoja šį procesą, todėl tilto skulptūrų ateities klausimo nederėtų redukuoti kaip diskusijos apie šių skulptūrų estetinę vertę.

Pastaruoju metu įvairiuose pasisakymuose pasirodantys raginimai monumentalizuoti Lietuvos istoriją taip, kad viešos (neretai Vilniaus) erdvės būtų persmelktos tautiškumu ir pagarba istorijai, neretai atskleidžia buką santykį tiek su miesto erdve, tiek su miesto bendruomene, tiek su šiuolaikine skulptūra, o juo labiau – su kultūros atmintimi. Nereikia suprasti klaidingai – dialogo su praeitimi paieškos viešose erdvėse būtinos, jei siekiama sąžiningo santykio su lietuviškąja tapatybe ir jos trajektorija šiandieniniame kontekste, ankstesniuose ir ateisiančiuose.

Tik štai pastaraisiais metais Vilniaus centre iškilę monumentai, tarkim, paminklas Vincui Kudirai priešais Vyriausybės rūmus, ir pro savo kabinetų langus į Žaliojo tilto skulptūras žvelgiančių Vilniaus savivaldybės biurokratų pasisakymai, leidžia suprasti, kad iki šiol esame nelinkę suvokti kultūros atminties kaip socialiai konstruojamo reiškinio ir politinio įrankio, kuris vienus istorinius naratyvus ištrina, o kitus vis mėgina paryškinti.

Pernai šalia Neries iškilusi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, miesto folklore vadinama tiesiog „Vamdzdžiu“, tapo reta išimtimi pastarojo meto šalies meno ir kultūros istorijoje, sugebėjusia katalizuoti gausias diskusijas apie tai, kad viešoms erdvėms skirta skulptūra gali neturėti nieko bendro nei su kunigaikščiais, nei su buvusiais valstybininkais, nei su Lietuvos istorijos romantizavimu. Gudresni, bet nebūtinai kūrybiškesni asmenys pastaruosiuose naratyvuose jau seniai atrado aukso gyslą, mintančią kultūros gyvenimui skiriamais biudžeto trupiniais. Tiesa, tie trupiniai ne tokie jau menki – paminklas V. Kudirkai kainavo apie 3,5 mln. litų (trečdalį lėšų skyrė sostinės savivaldybė, beveik visą likusią dalį – Vyriausybė).

Juozo Kęstučio Patamsio skulptūros „Žinia“ iškilimui Vyriausybė jau numatė per trečdalį milijono litų, nors visuomenė kol kas tematė į dangų strėlę šaunančios moters virtualų pavidalą, kadangi, anot žiniasklaidos, sandėliuose pastaruoju metu tūnojusios J.K.Patamsio skulptūros pastatymu susirūpinę veikėjai baiminasi, jog nuotraukų paviešinimas sukeltų tik dar aršesnį visuomenės nepasitenkinimą Lietuvos Nepriklausomybės simboliką įprasminti turinčia skulptūra.

Žaliojo tilto skulptūros – akivaizdus nepatogumų objektas, kurio nevienareikšmę prabą lietuviškame kontekste įrodo tai, kad pastaraisiais metais jos pritraukia ir vandalų, ir menininkų, ir seksualinių mažumų, ir Maskvos dėmesį.
Lina Žigelytė

Tokia pozicija tampa gana liūdna virtualios Nepriklausomybės alegorija, kur sprendimus tebepriima saujelė nebūtinai šviesiausių protų, šeriančių jų valdomą daugumą viltimi, tikėjimu ir kitomis utopijomis, kurios Lietuvoje niekaip neįgauna apčiuopiamesnio pavidalo nei akmens ar bronzos monumentai. Liūdniausia tai, kad visuomenė šia pranašiškas strėles į dangų šaunančia ir kitaip mitologizuojama utopija retai abejoja. Todėl nenuostabu, kad pernai tarp dviejų valstybės praeičių – Gedimino Lietuvos ir sovietmečio Lietuvos – iškilęs „Vamzdis“ buvo palaikytas kone šventvagyste, nors išties pastarųjų metų Lietuvos praeities monumentalizavimo praktika turėtų būti laikoma spjūviu į brandų santykį su kultūros atmintimi.

Į viešąsias Lietuvos miestų erdves besibraunant marmuriniams ar bronziniams istorijos šešėliams net nekeliama konstruktyvios kalbos apie tai, kad po Nepriklausomybės pusė milijono Lietuvos gyventojų tapo šešėliais, kuriuos valdžia linkusi prisiminti tik stengiantis užlopyti biudžeto skyles nebūtais mokesčiais. Lietuviškos emigracijos pandemijai jokiu būdu nereikia skulptūros, ar bent jau ne tokios, kurias vos paminėjus raktažodžius „tauta“ ar „Nepriklausomybė“ užsimerkusi remia Vyriausybė ir savivaldybės. Tačiau būtina kelti diskusijas apie tai, kaip šiandien kurti viešas erdves, kuriose būtų galima įtraukti visuomenę į kiek kritiškesnį santykį su kultūros atmintimi ir tolimesne ar artimesne istorija, nei šiandien siūlo valstybės politika.

Kultūros atmintis – tai ne vien memorialinės lentos ar lazeriais apšviestas himnas. Kultūros atmintis – tai ir apeinami naratyvai, kurių, reabilitavę valstybės atsiradimą pasaulio žemėlapyje, iki šiol imamės nedrąsiai, nes jie nėra tokie pagavūs ar vienasluoksniai kaip romantizuojami Lietuvos istorijos fragmentai. Žaliojo tilto skulptūros – akivaizdus tokių nepatogumų objektas, kurio nevienareikšmę prabą lietuviškame kontekste įrodo tai, kad pastaraisiais metais jos pritraukia ir vandalų, ir menininkų, ir seksualinių mažumų, ir Maskvos dėmesį. Tik štai Vilniaus miesto valdžia, net nemirktelėdama žerdama litus anachronistinei tautiškumo simbolikai, vis vengia pripažinti, kad šios skulptūros kelia žymiai įdomesnius ir svarbesnius klausimus apie lietuviškumą nūdienos kontekste nei romantiškasis bronzinis V.Kudirka (kurio ksenofobinius pasisakymus Lietuvos Nepriklausomybės aušroje vidurinių mokyklų programos veikiausiai iki šiol apeina).

Kai 1995 m. menininkas Gediminas Urbonas užmovė ant Žaliojo tilto skulptūrų galvų veidrodinius kubus, ši intervencija atskleidė, kad keturios tilto skulptūros yra ne balvonai ar nepriklausomai Lietuvai nederantys kultūriniai atavizmai, o galimybė permąstyti, kaip galima gyventi su tam tikromis patirtimis ir rašyti istoriją užuot ją vis trynus. Bjauroti „Taikos sargybą“ raudonais dažais, nakčia ją pervadinti „komunistų kekše“ ar tiesiog išgabenti Žaliojo tilto skulptūras į Grūto parką kaip socialinio realizmo išgamas parankiausia tiems, kurie nemato kitų būdų kurti Lietuvą nei akcentuojant jos neva nesudrebinamas tradicijas ir butaforines vertybes.

Lietuvoje įprasta apsimesti susirūpinimu praeitimi nepageidaujamus šiandienos objektus ar temas nustumiant į periferiją. Nugarą į Vilniaus Manheteną atsigręžusi „Taikos sargyba“, ketaus rankose spaudžianti šautuvą, žiūronus ir į dangų nutaikytą veliavos kotą su kūju ir pjautuvu, yra viena iš daugelio tokių nepatogių temų greta vėl augančios emigracijos bangos, socialinės nelygybės ir nuolatinio gyventojų marginalizavimo (romų, seksualinių mažumų, pensininkų, neįgaliųjų). Vengiant žvelgti į tokią nudriskusią dabartį, iš istorijos dulkių lipdoma praeitis vis perrenginėjama Žalgirio ar prieškario Lietuvos rūbais, režisuojant tautiškumo spektaklį.

Autorė studijuoja vizualinių ir kultūros studijų programos doktorantūroje Ročesterio universitete, JAV.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vidas Rachlevičius. Visi – ant tilto, grožėkimės savo valstybės saulėlydžiu! (84)

Mūsų valstybė degraduoja ir nyksta. Iš didelio rašto ir stulbinamo abejingumo, iš puikybės ir...

VTEK priėmė sprendimą: tyrimą dėl Skvernelio vykdys (100)

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija ( VTEK ) pirmadienį sprendė, ar reikia pradėti tyrimą...

Gyvai / DELFI Diena. Koalicijos ateitis – Narkevičiaus rankose: laukite tęsinio kita tema: ar tikrai po euro įvedimo atlyginimai kilo sparčiau nei kainos? (1)

Venckienei sušvelnintos kardomosios priemonės sąlygos, ji galės atvykti į Kauną (13)

Buvusiai parlamentarei ir teisėjai Neringai Venckienei sušvelnintos kardomosios priemonės sąlygos:...

Estijos ministras apie jauniausią pasaulio premjerę prisišnekėjo tiek, kad atsiprašinėti teko net prezidentei (38)

Suomijos prezidentas Sauli Niinisto prezidentas pirmadienį perdavė Estijos vadovės Kersti...

Tortų dizainerė iš Lietuvos laimėjo prizinę vietą didžiausiame pasaulio pyragų ir tortų konkurse (7)

Kotryna Uba (38), tortų gamybos entuziastė ir specialistė iš Vilniaus, plačiai žinoma savo...

Nausėdos ir valdančiųjų susikirtimas iš tiesų nenuspėjamas: Narkevičiaus mįslė (77)

Pirmadienio rytą įvykęs prezidento Gitano Nausėdos ir premjero Sauliaus Skvernelio susitikimas...

Ant Europos slenksčio bręstantis konfliktas artėja prie karščiausio taško: jau budi Turkijos jūrų pajėgos papildyta 15.52 (150)

Ant Europos slenksčio seniai bręstantis konfliktas artėja prie karščiausio taško. Rytinėje...

Profesija, kurios atstovai valstybę gali išaukštinti arba sumaišyti su žemėmis

Prisiminti istoriją apie tai, kad šv.Onos bažnyčia karvedys Napoleonas Bonapartas iš Vilniaus...

Kaune tragišką avariją sukėlęs girtas vairuotojas suimtas nebus (40)

Sekmadienio vakarą Kaune, A. Baranausko gatve automobiliu „ Audi A4 ” važiavęs ir keleivio...