Jei klausime būtų paminėta bet kokia kita tapatybės žymė – lytis, išsilavinimas, pajamos, etniškumas – veikiausiai kiltų mažiau neaiškumų, nes lyg ir suprantame, jog asmeninės politinės pažiūros neatsiranda iš oro. Jos neatsiejamos nuo mūsų patirčių. Tačiau seksualinė tapatybė – taip pat ir heteroseksuali – Lietuvoje iki šiol daugiausia siejama su fiziologiniais potraukiais ir laikoma autonomiška nuo politinių pažiūrų (čia politiką paprastumo dėlei supraskime pačia elementariausia prasme – kaip tai, kas mums apskritai rūpi, kodėl ir kaip tai įgyvendiname). Dėl šios priežasties prieš trejus metus vykusiuose debatuose dėl pirmųjų Lietuvoje homoseksualų eitynių „Už lygybę“ vis pasireikšdavo tendencija seksualines mažumas tapatinanti vien su seksualinėmis preferencijomis. Neva vien dėl jų jie nori pasidemonstruoti gatvėje ir būtent todėl jiems kolektyviai pasirodyti gatvėje nevalia.
Nespėjus įsibėgėti pasiruošimams šiųmetėms eitynėms, ir vėl grįžtama prie 2010 m. ne kartą skambėjusių argumentų prieš jas. Pakito tik tai, kad sostinės valdžią ištiko nušvitimas, mat Vilniuje vykstant Europos Sąjungos Tarybos pirmininkavimui skirtiems renginiams neišduoti leidimo eitynėms būtų tiesiog nepadoru prieš pasaulį (meras Artūras Zuokas, kaip žinia, pasaulį myli, o pastarasis – jį).
Atsakant į bumerangu po trejų metų grįžtančius eitynių oponentų argumentus, eitynių šalininkams ir vėl gresia patekti į uždarą ratą – taip ir neturint galimybės išsiplėsti, kad buvimas seksualine mažuma nebūtinai, bet gali atspindėti politines pažiūras, dėl kurių verta kovoti. Ir jos susijusios ne vien su homoseksualumu.
Prisiminkime, kad sodomija viešai apkaltintą Oscarą Wilde'ą po teismus ėmė tampyti jo aristokrato meilužio artimieji ne dėl O. Wilde'o seksualinės orientacijos, o dėl to, kai jiedu ėmė lankytis tose vietose, į kurias aristokratams nederėjo eiti, mat ten savo kūnais prekiavo darbo klasės jaunuoliai. Pirmuoju viešu teismo procesu dėl homoseksualumo laikoma byla išties buvo byla dėl klasinių trinčių.
Dar galima prisiminti, kad gėjų ir lesbiečių judėjimo Auroros šūviu 1969 m. tapusios Stonewallo riaušės Niujorke kilo ne šiaip gėjų ir lesbiečių bare, o daugiausia paprastus darbus dirbusių ir gana kukliai gyvenusių etniškai įvairių seksualinių mažumų lankytame bare. Tiesą sakant, tiek „Stonewall“ barą, tiek kitas erdves, kuriose rinkdavosi seksualinės mažumos, policininkai tuo metu neretai terorizavo būtent dėl jų etninės įvairovės, kuri šiems kėlė nerimą gal net labiau nei homoseksualumas.
Apie šiuos istorinius epizodus, kurie brėžia aiškią paralelę tarp seksualinės tapatybės ir politinių pažiūrų (seksualinių mažumų kovos ne vien prieš homofobiją, bet ir už etninių mažumų teises; gėjų ir lesbiečių istorijai labai svarbų klasinės nelygybės aspektą, ir kt.) Lietuvoje išgirsti sunku. Gražuliada čia vis sugeba įšaldyti bet kokį kalbėjimą apie homoseksualumą tose temose, kurias prieš trejus metus manėme nustūmę į šalį kaip istorijas apie gandrų atnešamus vaikus, kurių kartą labai seniai pakako tam tikram naivumui pasotinti.
Dabar grįžtančios 2010 m. šmėklos su ankstesniais kontrargumentais vėl skandina bet kokią eitynių šalininkų pastangą kalbėti, kad seksualinės mažumos užsiima ne vien seksu. Prieš trejus metus Upės gatvėje žygiavo ne tiesiog gėjai ir lesbietės, bet studentai, emigrantai, motinos, pankai, mokslų daktarai, kultūros žmonės, tėvai, anarchistai ir dar begalė tapatybių. Tačiau prieš trejus metus Lietuva taip geidė pamatyti gėjus ir lesbietes gyvai, kad likę eitynių dalyvių tapatybių sluoksniai – lytis, išsilavinimas, požiūris į kapitalizmą, į sveikatos apsaugą, ir t.t. – liko užmaršty.
Tam, kad šios pažiūros išryškėtų, verta darkart kolektyviai išeiti į gatvę. Kad geriau nei prieš trejus metus išreikštume, jog eisenos dalyvių orientacija yra ne vien seksualinė. Dar turime kartais nesutampančias politines pažiūras, nuomonę apie kapitalizmą, sveikatos apsaugą, mokesčių sistemą, švietimą ir begalę temų, kurios nėra vien apie seksualinius klausimus. Šios asmeninės ir kolektyvinės pozicijos – kaip ir bet kurio žmogaus – neatsiejamos nuo mūsų tapatybių ir patirčių.
Kiek šią žinią pavyks šįkart perteikti visuomenei, o pastarajai – išgirsti, sužinosime po pusmečio. Kol kas išlieka pagrindinis pastarųjų dienų klausimas – kodėl būtina žygiuoti Gedimino prospektu? Tiesą sakant, manau, kad maršrutas galėtų driektis ir kitomis Vilniaus Senamiesčio gatvėmis, bet Gedimino prospektą laikau deramiausia vieta homoseksualų eitynėms. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jo kasmet nuo 2008 m. prireikia dešiniesiems Lietuvos ekstremistams, kurie su leidimu juo žygiavo keturiskart (tik 2010 m. buvo judama kitu maršrutu).
Pakanka pacituoti vieno iš pastarųjų eitynių organizatorių, tautinio jaunimo vėliavnešio Juliaus Pankos asmeninėje internetinėje svetainėje patalpintą reakciją į tai, kad šiemet sostinės valdžia dešiniesiems radikalams pasiūlė žygiuoti Upės gatve: „Savivaldybė pasiūlė eitynių dalyviams žygiuoti liūdnai pagarsėjusia Upės gatve (kur prieš keletą metų aptverti ir atskirti nuo visuomenės žygiavo homoseksualizmo propaguotojai). Organizatoriai nedviprasmiškai atsakė, kad patriotai nėra gyvulių banda ir žygiuos pagrindiniu miesto prospektu, o ne aptvaruose, šalutinėse gatvėse. Organizatoriai yra nusiteikę eiti į kompromisus dėl renginio laiko, tačiau vieta yra tradicinė ir ji neturėtų keistis.“ Niekuomet nemaniau, kad norėdama iliustruoti, jog erdvė yra politiškai įkrautas matmuo, cituosiu panašius šaltinius, bet J. Panka išraiškingiau nei aš leidžia suprasti, kodėl šiemet homoseksualų eisena, vėl saikdinama netapti paradu, turėtų vykti ne aptvaruose ir ne šalutinėse gatvėse.
Beje, apie nerimą dėl paradų. 2008 m. trispalves Vilniuje išsikėlęs šūkį „Lietuva - lietuviams“ skandavęs skustagalvis jaunimas per penkerius metus sugebėjo mutuoti į įvairesnę, jau skirtingomis vėliavomis ir su vis daugiau palaikymo žygiuojančią minią. Pernai jos avangarde atsidūrė nežinia iš kurio alko išnirusios XXI amžiaus vaidilutės. Paradas-maskaradas Gedimino prospekte jau įvyko. Palyginus su juo, gražuliados klubo narių erotinės fantazijos tėra gėlytės.