L.Vaičaitytė. Mąstytojo ir žemdirbio dilema lietuviškajame kontekste

Tomo Venclovos straipsnis “Aš dūstu” sukėlė aibę atgarsių (Vladimiro Laučiaus, Romo Gudaičio, Alvydo Medalinsko straipsniai). Ši reakcijų virtinė privertė ir mane išdėstyti savo požiūrį. Netiesa, kad Sokratas laimėjo lietuviškajame kontekste. Jei tai būtų įvykę, neturėtume skaudaus masinio proto nutekėjimo į užsienį ir nematytume blaiviu protu nesuvokiamų strateginių klaidų valstybės valdyme. Kiekvienoje visuomenėje (o Lietuva – ne išimtis), vyksta nuolatinė kova tarp sokratų ir strepsiadų.

Šiuo atveju sokratai atstovauja laisviems mąstytojams, o strepsiadai – tradicijų sergėtojams. Tik nereikia suvokti strepsiadų tiesmukiškai, tai nebūtinai žemdirbiai ar kaimo atstovai. Strepsiadų knibždėte knibžda kiekviename visuomenės sluoksnyje, jais gali būti politikai, kunigai, daktarai ir kiti daugiau ar mažiau įtakingų profesijų atstovai. Štai aršūs antigėjų protestuotojai, sukėlę pasipiktinimo audrą visoje Europoje, yra akivaizdžiai strepsiadai.

Nesupraskite manęs neteisingai, tiek strepsiadai, tiek sokratai visuomenei reikalingi ir būtini, tačiau svarbus jų balansas, vadinamoji pusiausvyra. Neturiu nieko prieš tradiciją kaip absoliutą, nesiūlau dabar pat visiems išsižadėti kalbos, istorinės praeities, liaudies palikimo, cepelinų ir gintarų. Tačiau strepsiadų problema yra senolių klaidų kartojimas ir nesugebėjimas prisitaikyti prie sparčiai kintančių aplinkos sąlygų.

Taigi, svarbu, kad pagarba ir protėvių istorinio paveldo vertinimas netaptų ant kaklo užmesta virve, užgniaužiančia kvėpavimą. Tam ir egzistuoja intelektualai, kad reflektuotų ir kvestionuotų pasenusias, nefunkcionalias ar netgi žalingas elgesio normas vardan intelektualinės, socialinės ir ekonominės pažangos. Juk argi darbdavio-darbuotojo santykiais negrįžome į baudžiavos laikus? Argi Vyriausybės-piliečio santykyje nematome patriarchato požymių? O juk gyvename XXI demokratijos ir žinių ekonomikos amžiuje!

Dėka pramoninės revoliucijos ir technologinės pažangos gyvename visai kitame pasaulyje nei prieš tūkstantį ar kelis šimtus metų. Nebesame nei sėslių žemdirbių, nei didi karžygių karta. Būdami maža ir nereikšminga valstybe, įsispraudusia tarp Rytų ir Vakarų galiūnų, galime išgyventi tik sudarydami tvirtas sąjungas, ką sėkmingai ir padarėme įstodami į ES ir NATO. Tik nereikia savęs idealizuoti ir verkšlenti dėl lietuvybės praradimo. Nuo valstybės susikūrimo pradžios buvome veikiami išorinių jėgų: tarmėse lengva išgirsti rusiškos ar vokiškos kilmės žodžių, Žečpospolitoje greitai pamiršome savastį ir perėmėme lenkų kalbą ir kultūrą, šiandien daugelis lietuvių yra rusiško kino ir muzikos gerbėjai. Tai kas dėl to kaltas: atėjūnai ar mes patys?

Kartu tai ir natūralus savaiminis procesas. Nėra tokio absoliuto kaip šimtaprocentinė nacionalinė kultūra. Štai bulviniai blynai laikomi nacionaliniais tiek Lenkijoje, tiek Latvijoje, tiek Vokietijoje, nacionaliniai lietuvių drabužiai tik spalvomis skiriasi nuo Vakarų Europos regiono tautinio arsenalo. Kas dabar pasakys: kas nuo ko nukopijavo? Taip ir formuojasi kultūros, veikiamos panašaus klimato zonų, panašių gyvenimo būdų, susiliedamos ir veikdamos viena kitą per prekybinius mainus, karus bei mišrias vedybas. Aš neįžvelgiu šiame procese nieko blogo: reikia džiaugtis bendrumais, kurie sukuria artumo jausmą su kaimynais.

Kitas dalykas yra priverstinis kultūros brukimas, kurio nepaneigiamas pavyzdys yra Sovietų Sąjungos politika. Nepaisant šio pavyzdžio, pasikeitė tik įtakos zonos. Nusivylę Rytais (komunizmu ir fiziniu bei dvasiniu genocidu), atsigręžėme į Vakarus (kapitalizmą ir demokratiją). Tačiau ne viskas auksas kas auksu žiba, tai jau patyrėme savu kailiu ir žinome, kad nevaržomas kapitalizmas ir oligarchų valdžia eiliniam piliečiui taip pat nieko gero nežada. Dabar leidžiame JAV masinei filmų produkcijai grūsti į mūsų smegenis visokį šlamštą.

Senoji karta, kaip tyrimai parodė, dar vis dažniau rusų įtakos zonoje, jaunoji – anglosaksų įtakos zonoje. Taigi, kas dabar pasakys, kas iš to, kas mūsų smegenyse užkoduota kaip natūrali elgesio norma, yra rusiška, lenkiška, amerikietiška, vakarietiška ar lietuviška? Praradome gebėjimą tai atskirti, dėl išorinių bei vidinių priežasčių lengvai prarandame savąją tapatybę. Atrodo, jog išties sugebame susivienyti tik atsiradus bendram priešui.

Sokratai irgi turi būti atsargūs. Vietoj beatodairiško priėmimo viso, kas nauja ir kosmopolitiška, jie turi gerai pasverti to pasekmes. Štai kad ir pirmieji A. Medalinsko paminėtieji sokratai (S. Nėris, P. Cvirka, A. Venclova, L. Gira). Matydami nesugriaunamą prarają tarp darbininkų ir buržua klasių, nepakeliamą neteisybę bei darbo klasės vargą, jie išvyko atvežti žmogiškumo, teisingesnės ir doresnės valstybinės santvarkos, ne tik ekonominio klestėjimo, bet ir dvasinio pakilimo. Taigi, šios delegacijos siekiai buvo taurūs ir idealistiški, bet ką jie parvežė namo? Fizinį ir dvasinį genocidą. Todėl sokratai turi dar didesnę atsakomybę nei strepsiadai atskirti gėrį nuo blogio ir šventai idėjai pasirinkti tinkamą įgyvendinimo metodą.

Ir kodėl dabar kaltiname emigrantus valstybės išdavimu ir patriotizmo stoka? Ar tai visų pirma ne valstybė, kuri juos išdavė, nesukurdama padorių gyvenimo sąlygų doriems ir darbštiems Lietuvos piliečiams? Štai A. Medalinskas teigia, kad dėl gražių idėjų aukojama valstybė. Bet paklauskite visų pirma, o kas yra valstybė? Kas yra valstybė, jei ne joje gimę, gyvenę ir dirbantys žmonės? Kaip galima išduoti patiems save?

Gerai, techniškai, šiuolaikinė valstybė – tai teritorija, turinti sienas su kitomis valstybėmis, apibrėžtą įstatyminę bazę ir nustatytą valstybės santvarką. Bet kas yra valstybė be piliečių? Be žmonių, kurių prakaitu ir krauju ji pastatyta ir iš kurių mokesčių šis milžiniškas biurokratinis aparatas tesugeba funkcionuoti? Pamąstykime minutėlę, kas laukia Lietuvos atsižvelgiant į masinius emigravimo srautus ir žemą gimstamumo lygį?

Klausiate, kodėl lietuviai emigruoja. Tai turėtų būti akivaizdu. Tiek Strepsiadui, tiek Sokratui svarbios materialinės gerovės ir teisingumo sampratos. Visuomet buvau optimistė ir laukiau pažangos bei klestėjimo Lietuvos Respublikoje. Jau dešimt metų laukiu, taip ir nesulaukiau. Štai strepsiadiškai triumfuoja beprecedentinė korupcija ir oligarchija, pasiskolinta iš Sovietų Sąjungos, atsakinga už maisto pramonės monopolizaciją, strateginių (energetikos) sektorių nepriklausomybės praradimą ir kasdienius skandalus.

Akivaizdu, kad valstybės interesus atstovauja valdžios elitas, o tautos interesų nepaiso niekas (šiuo atveju vartoju valstybės kaip biurokratinio aparato sąvoką). Nuo Nepriklausomybės atkūrimo vienintelė prezidentė, prabilusi apie tautos gerovę yra Dalia Grybauskaitė. Bet nuo žodžio iki darbo reikia žengti didelį žingsnį. Visuotinis nusivylimas ir nepasitikėjimas valdžia yra visų piliečių problema, ne tik emigrantų problema. Daugelis jų neemigruoja tik dėl to, kad yra per seni pradėti kažką naujo. Be esminių reformų, žengdami ta pačia kryptimi, ką pasieksime? Gal užleiskime vietą sokratams?

Taigi, kaip būti patriotais, jei akivaizdu, kad tiek Vyriausybei, tiek darbdaviui į tave nusispjauti? Kad į tavo diplomą kojas nusišluostoma ir nuolat primenama, kur tavo vieta? Kaip tai pakeisti? Nusimeskime žodžio represijos šydą!

Taip, Sovietų Sąjungoje išmokome tylėti ir sukandę dantis kęsti visokio plauko prievartą, bet tapkime sokratais ir kovokime už savo ir savo vaikų ateitį. Burkimės į grupes, virtualias visuomenes, kurkime savas (pvz.: Avaaz yra geras visuomenės spaudimo Baltiesiems Rūmams pavyzdys), formuokime oficialias organizacijas arba veikime esamas, skatinkime verslumą, sekime įstatymų leidimą ir jį kontroliuokime – tai įgalina LR Konstitucija. Pagaliau nukreipkime savo frustracijas teigiama linkme.

Neleiskime kitiems priimti strateginių sprendimų, kurie paveiks mus tiesiogiai, sustabdykime monopolijų kūrimą ir pasakykime stop „valstybė elitui“, kurkime valstybę skaidrumo pavyzdžiu visiems Lietuvos žmonėms ir jų gerovei.

Autorė yra mokslininkė, filosofė, publicistė.