Duok dieve, kad ši kritika iš tiesų pavirstų politinėmis programomis, nes matant, kokioje politinės valios ir idėjų vakuume yra palikta Užsienio reikalų ministerija, normalios valstybės politinį elitą turėtų surakinti siaubas. O dar labiau turėtų sunerimti visuomenė, matydama, kaip ministerijos – t.y. iš esmės biurokratinės institucijos – reikalaujama ir tikslus formuoti, ir juos įgyvendinti, ir dar užsitikrinti visuomenės ir tų pačių kritikų paramą vykdomai politikai.
„Trys viename“ – ši maisto produktų marketingo priemonė Lietuvos užsienio politikoje šiandien tapo tikrove. Diplomatai vienu metu verčiami būti ir politikais (t.y. formuluoti tikslus ir juos „žmonių kalba“ išaiškinti visuomenei ), ir praktikais (t.y. vykdyti savo pačių apsibrėžtus tikslus), ir atpirkimo ožiais (už tai, kad dirba politikais ir nesilaiko klasikinio valdžių atskyrimo principo).
Retais, bet pasitaikančiais atvejais Lietuvos diplomatams vis dėlto yra į ką atsiremti. Pavyzdžiui, į prieš ketverius metus pasirašytą 13 politinių partijų susitarimą dėl Lietuvos užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004-2008 m. Daugelis šį svarbų dokumentą jau spėjo pamiršti.
Kvestionuodami šias nuostatas, kvestionuojame ir esantį politinių jėgų susitarimą dėl svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų. Iš principo tai gal ir nėra blogai. Užsienio politikai, kaip ir bet kuriai politikos sričiai, naudinga kartas nuo karto atsinaujinti ir įvertinti naujai susiklosčiusias tarptautinės politikos aplinkybes.
Pažiūrėkime, kaip jos pasikeitė per ketverius metus mus dominančioje geopolitinėje erdvėje. Pirmiausia – dar labiau sugriežtėjo Rusijos tonas, o pati šios mūsų kaimynės politika tapo karingesnė. Tai ypač matyti Rusijos santykiuose su Gruzija.
Rusija susigadino santykius su šia Pietų Kaukazo valstybe, 2006 m. rudenį paskelbusi Gruzijai pačias griežčiausias ekonomines sankcijas, o po to pritaikiusi ir kai kurias priemones prieš Rusijoje gyvenusius gruzinus. 2007 m. vasarą Gruzijos teritorijoje ėmė „netyčia“ kristi neatpažintų lėktuvų raketos. Prieš mažą tautą, ne ką didesnę nei Lietuva, buvo pritaikytos visos įmanomos bauginimo formos. Ir tik laiku įsikišus tarptautinei bendruomenei kylanti įtampa buvo pristabdyta.
Šiandien sakoma, kad dėl šios neapibrėžtos padėties NATO aljansui neverta su Gruzija prasidėti. Kažkaip labai sparčiai pamiršome, kad vos prieš šešerius metus ne mažiau neapibrėžtoje padėtyje buvome ir mes patys. Tada irgi daug kas sakė, kad Baltijos valstybių kviesti į NATO nereikia, nes jos esą „neapginamos“, nes šiuo žingsniu bus provokuojama Rusija. Nė viena iš šių baimių nepasiteisino, o Baltijos šalių priėmimas į NATO šiandien laikomas didžiule sėkme.
Narystė NATO padidina šalies saugumą ir stabilumą, ko Gruzijai šiandien taip trūksta. O Gruzija šiuo metu net neprašo narystės! Gruzija, kaip ir Ukraina, prašo NATO suteikti joms Narystės veiksmų planą, kuris būtų savotiška pasirengimo narystei programa. Lietuva ją įveikė per trejus metus, o štai Albanija su ja vargsta jau beveik visą dešimtmetį.
Kiek laiko prireiks Gruzijai – niekas nežino. Tačiau Narystės veiksmų plano naudą jau spėjo įvertinti Balkanų šalys. 1999 metais, kai jis buvo pasiūlytas Albanijai, Kroatijai ir Makedonijai, Albanija karine prasme turbūt buvo prasčiau pasiruošusi prisitaikyti prie NATO standartų, nei dabar yra Gruzija. O Gruzijos kariai jau kelerius metus aktyviai dalyvauja tarptautinėse NATO šalių operacijose Irake, Afganistane, tarp jų – ir Lietuvos vadovaujamoje misijoje Afganistano Goro provincijoje.
Prieš dešimtį metų Makedonija stovėjo ant pilietinio karo slenksčio – draskoma ekonominės suirutės ir, rodėsi, neįveikiamų etninių nesutarimų. Kroatiją tuo metu jau gerą dešimtmetį nepaleisdamas vadžių valdė prezidentas Franjo Tudmanas – prieštaringai vertinama asmenybė, ne tik pagarsėjusi autoritariniais valdymo metodais, bet ir įtariama karo nusikaltimais. Abiejų „Freedom House“ indeksai tuo metu buvo net žemesni, nei šiuo metu priskiriami Gruzijai.
Šiandien trys Balkanų valstybės, kurioms po kelių savaičių NATO ketina pasiūlyti jau ne Narystės veiksmų planą, o visavertę narystę, yra atsigavusios ir sparčiai į priekį žengiančios šalys, nes NATO anuo metu nepabijojo ir ištiesė partnerystės ranką. Apžvalgininkai šiandien neklausia, ar eisime ginti Kroatijos...
Gruzija šiuo požiūriu niekuo nėra išskirtinė, jei išsivaduosime nuo savo pačių kompleksų ir emocinių vertinimų. Panašu, kad būtent emocijos šiandien tampa pagrindiniu Lietuvos užsienio politikos kritikų atskaitos tašku. Į vieną kokteilį suplakama ir pasąmonę užvaldžiusi Rusijos baimė, ir noras pakritikuoti prezidentą Valdą Adamkų, ir apskritai kietakaktiškas konservatyvus užsienio politikos supratimas. Juk kuo skiriasi klausimas „Ar lietuviai kovos Abchazijoje?“ nuo klausimo „Ar Lietuvai reikia dalyvauti tarptautinėse operacijose Afganistane, Sudane, Čado Respublikoje?“
Šiandien pasaulyje yra vietų, kur per kelias savaites išžudoma milijonas taikių gyventojų, kur siaučia badas, ligos ir katastrofiškai reikia tarptautinių taikdarių įsikišimo. Ar mes pajėgūs atlikti šią savo, kaip Jungtinių Tautų, NATO, Europos Sąjungos valstybės, pareigą, ar nersime į krūmus, vos kažkam pažvanginus ginklais? Ir kokią moralinę teisę Lietuva turės reikalauti kitų ją apginti, jei pati nesugeba rasti drąsos ir kovoti už principus ir vertybes, kuriomis skelbiasi tikinti?
2002 m. lapkritį kalbėdamas Vilniuje, Rotušės aikštėje, JAV prezidentas G.W.Bushas pažadėjo: „Daugiau nebus Jaltos, nebus Miuncheno“. Raginimai sulaikyti Gruziją, kaip ir bet kurią narystės NATO siekiančią valstybę, nuo jos teisėtų tikslų, kvepia niekuo kitu, kaip tik Jalta ir Miunchenu. Keista, kad šie raginimai nuskamba ne kur kitur, o nuo gėdingų suokalbių nukentėjusioje mūsų valstybėje.
Gruzijai reikia pasiūlyti NATO Narystės veiksmų planą, ir Lietuva tą sako aljanso partneriams. Manau, Lietuva – ir ne tik diplomatai - apie tai turėtų kalbėti garsiausiai. Jei ne dėl Gruzijos, tai pirmiausia dėl savęs pačios. Aišku, jei nesitaikstom su bandymais mus paversti trumparege, kompleksuota, toliau savo nosies nematančia šalimi.