aA
Lietuviai save vertina nepakankamai pozityviai. Jeigu žmonių paprašai išvardyti savo neigiamus ir teigiamus bruožus, tai daugelis nesunkiai išvardija savo trūkumus, o privalumus nutyli. Atseit nepatogu girtis. Tai ryškus negatyvaus mąstymo pavyzdys, sako psichologė Laura Rimkutė. „O kur negatyvus mąstymas, ten ir dirva pykčiui. Deja, tai mūsų kultūros dalis. Savikritika yra geras dalykas tik tol, kol nevirsta savigrauža ir nusivylimu savimi bei pasauliu“, – pastebi psichologė.
Lietuva, Vilnius
© Corbis
Gal smarkiai nenusižengsiu tiesai tvirtindamas, kad viena iš pagrindinių mūsų, lietuvių, charakterio ypatybių – pyktis. Jeigu laikysime, kad elgesys keliuose tiksliai parodo tikrąjį mūsų visuomenės veidą, tai tas veidas labai dažnai yra iškreiptas pykčio grimasos. Dažniau negu mūsų kaimynų lenkų ar latvių. Apie prancūzus ar norvegus nėra ko nė kalbėti.

Žinoma, jei save lyginsime su kitais, tai greičiausia palyginimas bus mums nepalankus. Tiesa, Rusijoje, Maskvoje, žmonės gal dar piktesni. Jūsų prielaida, kad pagal padėtį keliuose galima spręsti apie tikrąjį mūsų visuomenės veidą, iš tikrųjų įdomi. Sėdėdamas automobilyje lietuvis iš tiesų tarsi nebejaučia poreikio paisyti kitų žmonių interesų, nes tiems kitiems tuo momentu yra beveik nepasiekiamas. Ir todėl jis jaučiasi galįs elgtis kaip jam norisi, o ne kaip reikalauja elementarus padorumas. Panašiai kartais atsitinka ir mūsiškiams išvažiavus į užsienį – galima elgtis įžūliai, nes tikimybė, kad būsi atpažintas, artima nuliui. Abiem atvejais didesnis ar mažesnis anonimiškumo laipsnis atpalaiduoja nuo reikalo taikytis prie kitų.

Iš kur mumyse tiek to pykčio?

Viena iš priežasčių galėtų būti pavyzdys šeimoje. Prisiminkime, kad dabartinių dvidešimtmečių trisdešimtmečių tėvai išgyveno sunkius lūžio laikus. Progų kauptis pykčiui tuomet tikrai buvo. Vaikai tiksliai perėmė tėvų elgesio modelį ir juo vadovaujasi. To elgesio modelio žmonės negali greitai atsikratyti net pakliuvę į kitokios kultūros šalis.

Neatsitiktinai anglų eismo priežiūros pareigūnai skundžiasi, kad lietuviai su latviais, estais ir lenkais juntamai pablogino padėtį ir Anglijos keliuose.

Pakeisti sau įprastą elgesį nėra paprasta. Reikia ir noro, ir nemažų pastangų. Jeigu nėra nei vieno, nei kito, tai jokia kultūringa aplinka pikto ir agresyvaus žmogaus per savaitę ar mėnesį nepakeis.

O kaip sukelti norą atsikratyti įprastų elgesio klišių?

Mūsų žmonės menkai išmano būdus valdyti stresą. Arba ir visai tuo nesirūpina. Šiaip pyktis yra visiškai natūrali reakcija tam tikrose situacijose. Mes negalime jo išvengti. Tačiau tai nereiškia, kad supykę būtinai turime griebtis agresijos. Toks kelias pats primityviausias.

Tai, ką Jūs dabar kalbate, galbūt taikytina sąmoningiems piliečiams. O juk yra daugybė asocialių žmonių, kuriems aplinkinių savijauta nė kiek nerūpi. Asocialūs žmonės šiuo atveju nebūtinai benamiai ar girtuokliai, kaip įprasta manyti, bet ir tie, kurie visiškai nepaiso kitų interesų. Kaip jiems paaiškinti, kad jų elgesys netinkamas, kad jie turėtų keistis? Ar tiesiog juos negailestingai bausti?

Universalaus recepto kol kas dar niekas neišrado. Aišku tik viena – bausmių didinimas nusikalstamumo pastebimai nesumažina. Manyčiau, kad tiems asocialiems žmonėms įtakos gali turėti sąmoningi visuomenės nariai. Jie savo pavyzdžiu privalėtų aktyviau formuoti naujus elgesio modelius.

Diktuoti madą?

Taip, mada čia kaip tik tinkamas žodis, kai kalbame apie visuomenės marginalus. Juos mada veikia.

Buvo bandymų jaunimo dievukus įtraukti į socialinės reklamos prieš narkotikus akciją. Bet ar moksleivių narkomanų sumažėjo?

Paaugliams didžiausią poveikį daro bendraamžiai. Žvaigždės svarbu, bet draugai dar svarbiau.

Ypač kai nėra pasitikėjimo savimi. Pyktis bent laikinai tą nepasitikėjimą „išjungia”. O kadangi aiškiai per daug lietuvių savimi nepasitiki, tai kiekvieną dieną susiduriame su agresyvumo pertekliumi.

Savo kasdieniniame darbe aš susiduriu su faktu, kad lietuviai save vertina nepakankamai pozityviai. Jeigu žmonių paprašai išvardyti savo neigiamus ir teigiamus bruožus, tai daugelis nesunkiai išvardija savo trūkumus, o privalumus nutyli. Atseit nepatogu girtis. Tai ryškus negatyvaus mąstymo pavyzdys. O kur negatyvus mąstymas, ten ir dirva pykčiui. Deja, tai mūsų kultūros dalis. Savikritika yra geras dalykas tik tol, kol nevirsta savigrauža ir nusivylimu savimi bei pasauliu.

O jeigu mano „pozityvus” mąstymas pasižymi tvirtu įsitikinimu, kad už viską geriausiai aš sugebu terorizuoti aplinkinius ir man to visiškai pakanka, jog jausčiausi už kitus pranašesnis? Tai kam man tuomet prie ko nors taikytis?

Kai viskuo aprūpintas vaikas auga šeimoje, kurioje jis iš esmės niekam nerūpi, tai toks vaikas dėmesio sau siekia kaip nors išsišokdamas. Ką nors mokykloje primuša, kokį langą išdaužia. Atrodo, tai – tiesiog paprasčiausias chuliganizmas, o iš tikrųjų čia susiduriame su daug gilesniais dalykais.

Tai gal galime sakyti, kad ir suaugę mūsų visuomenės nariai dažnai elgiasi akiplėšiškai, nes jaučiasi esą beglobiai, nereikalingi savo visuomenei ir tuo labiau valdžiai? Tokiu savo elgesiu jie lyg sakytų tą patį, ką sako kumščius į darbą paleidęs penktokas. Aš nesakau, kad mūsų valstybėje turėtų būti daugiau socializmo. Tiesiog dabar akivaizdžiai trūksta nuoširdaus dėmesio žmonių gyvenimui.

Tokia prielaida nėra be pagrindo. Tačiau mūsų artimiausia aplinka mums daro daug didesnę įtaką.

Bet žiūrėkime: valdžia dabar suskato taisyti padėtį, pradėjo agitacijos prieš karą keliuose kampaniją. O žmonių per tą kampanijos pusmetį žuvo dar daugiau, nei įprasta. Panašu į piktybišką špygų rodymą valdžiai, kurios rūpestis greičiau kyla iš asmeninių nemalonumų Briuselyje dėl blogos statistikos, o ne iš nuoširdaus noro sustabdyti kelių genocidą. Mąstoma maždaug taip: geriau pirma laiko nusibaigsiu, nei padėsiu valdžiai. Pamokysiu ją dėdamas posūkyje į medį...

Man tokia motyvacija kelia abejonių. Tačiau iš tiesų Lietuvoje daugelis nelinkę tapatinti savęs ir valstybės. Daugeliui valstybė sau, o jie – sau. Iš čia ir netikėjimas, kad apskritai gali sutapti valdžios ir piliečių interesai. Užtat toks požiūris leidžia komfortiškai, per saugų atstumą keikti valdžią ir neklausti savęs, ką gero esi padaręs ne tik sau, bet ir savo aplinkiniams.

Ir gyventi nuolat pykstant, ką nors terorizuojant taip pat savotiškas komfortas. Kai ant ko nors pyksti, tai pats sau atrodai teisesnis. Mes jau apie tai kalbėjome.

Mūsų visuomenė niekaip neatsikrato stereotipo, kad visuotinis grubus elgesys bent jau leidžia pažinti žmones, leidžia žaisti pagal žinomas taisykles. O štai mandagumas yra tik apsimestinis ir nežinia, ko iš tokio apsimetėlio gali tikėtis. Žmonės niekaip nenori patikėti, kad mandagumas, geranoriškumas gali kilti iš vidinių nuostatų, kaip dažniausiai yra Vakaruose. Gal ir egzistuoja nuojauta, kad toks taikus sambūvis gali neerzinti, nesukomplikuoti bendravimo, tačiau kas žengs į tą pusę pirmas? Čia ir vėl turime grįžti prie to, ką jau kalbėjome: drįsti padoriai elgtis gali tik savimi pasitikintys žmonės. Nereikia būti profesionaliu psichologu, kad suprastum, jog pasitikėjimas savimi skatina ir pasitikėjimą kitais, ir kitų pasitikėjimą tavimi. Tai labai paprasta tiesa.

Bet klausimas, ką reikia daryti, kad Lietuvoje būtų mažiau pykčio, kad lietuvis kito lietuvio nelaikytu priešu, lieka neatsakytas...

Pirmiausia mums reikia išmokti mylėti save.

Mūsų agresiją skatina pirmiausia nemeilė sau?

Jeigu nėra harmonijos žmogaus viduje, jeigu jis nesijaučia oriai, tai jokios baudos nuo savinaikos jo nesustabdys.

NAUJAUSIAME "ATGIMIME" TAIP PAT SKAITYKITE

Ričardas Čekutis. Kas globoja narkotikų verslą

Laura Gintalaitė. Išvalius žarnyną – švaresnė piniginė

Džina Donauskaitė. Politikai spjovė į nesusituokusius

„Atgimimas“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Valdžia nepatenkintų lietuvių nuotaikos: sovietmečio nebesiilgi ir Putinu netiki (1)

Lietuviai skeptiškai vertina demokratijos veikimą šalyje, dalis vis dar ilgisi tvirtos rankos ir...

Atlyginimų padidėjimą pajus ne visi: gali tekti palaukti kitų metų

Seimas pritarė prezidento Gitano Nausėdos siūlymui ir nusprendė padidinti neapmokestinamąjį...

Miestelio šventė baigėsi tragiškai – žmogų užmušė kunigo akivaizdoje (113)

Kėdainių rajone, Krakių miestelyje prieš metus vykusią šventę bei atlaidus vainikavo beprasmė...

„Bloomberg“: Eva – didžiausia grėsmė Lukašenkai (142)

Jos rankos sukryžiuotos, o lūpos sardoniškai pravertos – Eva netikėtai tapo protesto...

Grįžo iš emigracijos ir įkūrė ramybės oazę: lankytojų netrūksta ir darbo dienomis (102)

Greta ir Algirdas Šaumanai iš emigracijos Norvegijoje grįžo prieš trejus metus, tačiau šiandien...

Vilnietis savo istorija nori perspėti kitus: viskas prasidėjo nuo noro „nuskausminti“ jausmus, bet baigėsi kur kas blogiau (87)

Įveikęs priklausomybę nuo narkotikų vilnietis Ruslanas šiandien drąsiai priima gyvenimo...

Garsiausi keliautojai gūžčioja pečiais: Nida – brangiausias planetoje kurortas, pasaulyje tokių mokesčių nėra (411)

Neringa ypatinga ne tik savo gamtos perlais, bet ir mokesčiais, norintiems patogiai ilsėtis jos...

Su mylimąja Deimante susitaikęs reperis Mad Money: nebeliko jokių klausimų (87)

Praėjusių metų sausio 31-ąją, kai ant raudonojo M.A.M.A apdovanojimų kilimo pozavo tik su...

Į Barseloną atvykęs Jasikevičius: darbai jau pradėti (149)

Buvęs Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius sekmadienį atvyko į...

|Maža didelių žinių kaina