L.N.Rasimas. Lietuvoje teisinė sistema nėra demokratinė

Siūlau atkreipti dėmesį į esminius dalykus, kurių nepaisymas ir privedė prie to, kad Lietuvoje ir teismai ir kitos institucijos tapo tolimos demokratijai. Parengus ir viešu susitarimu pateikus referendumu priimti Konstituciją, mes, jos sudarytojai, pastebėjome, kad, kaip rodo karti kitų valstybių patirtis, mūsų Konstituciją bus galima apeiti tiek Konstitucinio teismo „savųjų“ sukurta komandos ar bent jau jos daugumos sprendimais, tiek apskritai priiminėjant Konstitucijoje nurodytus įstatymus, su abejotinu nedemokratiniu turiniu.

Tada ir kilo mintis priimti Konstitucinį Įstatymą, kad Lietuva yra DEMOKRATINĖ valstybė ir šį įstatymą paversti Konstitucijos dalimi. Tai ir buvo padaryta. Nors šis įstatymas irgi buvo priimtas viešo susitarimo - referendumo būdu, kaip rodo dabartis, jo nepaiso nei Konstitucinis teismas, nei teisminės valdžios dalyviai - teismai, nei pats Seimas. Lyg tokio įstatymo apskritai nebūtų.

Pagrindinė demokratijos garantija yra sisteminga valdžių kaita. Deja, teisminė valdžia Lietuvoje yra suformuota be kaitos mechanizmų, tai yra pažeidžiant minėtą Konstitucinį įstatymą. Konstitucinis teismas pagal Lietuvos Konstituciją nėra teisminė valdžia. Kas Lietuvoje yra teismai t.y. teisminė valdžia - nurodo Konstitucijos 111 str. ir jo plečiamai aiškinti negalima.

Kaip pasiekiamas teisminės valdžios demokratinis formavimas? Yra du pagrindiniai būdai užtikrinti demokratiškumą teismuose - teisėjų rinkimai arba nustatyta skiriamų teisėjų kadencija. Bet kuriuo atveju teisėjai skiriami tam tikram laikui, o jiems pavedama tvarkyti tik teisės arba proceso dalykus, o nuspręsti, ar BUVO FAKTAS ir AR KALTAS - sprendžia visuomenė.

L.N.Rasimas

Teisininkai - teoretikai, kartais net labai savanaudiškais tikslais, bando išrasti dar vieną valstybės valdymo modelį – teismų (teisėjų, ar net žynių) demokratiją, kuri turėtų pakeisti atstovaujamąją demokratiją. Apie tai jie rašė ir Lietuvos spaudoje, pavyzdžiu nurodydami Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Yra ir hibridinių teisminių sistemų, bet visur yra per ilgus amžius iškovota visuomenės kontrolė - arba renkant teisėjus, arba sprendžiant, kas ką padarė ir ar kaltinamasis yra kaltas. Pas mus to nėra, todėl jokie kūriai ar nekrošiai negali įrodyti, jog Lietuvoje teisinė sistema yra demokratinė. Teisėjų rinkimai ar visuomenės tiesioginis dalyvavimas teismuose tiesiogiai yra esminiai demokratinės teisinės sistemos elementai. Nesant tokių pagrindų - nėra ir demokratinės teisinės sistemos.

Teisėjai teisėtai privalo elgtis administruojant procesus, teisingai - duodant išvadą. Štai, kad ir mergaitės byla. Teisėjai, perduodami bylą nagrinėti Kėdainiams ar Panevėžiui,- elgėsi teisėtai, bet neteisingai, o teisėjų prievolė - elgtis TEISINGAI. Piliečiams svarbi yra teisingumo kalba, nes TEISĖ turi padėti apgautiesiems, o ne apgavikams.

Tik priimant nuosprendį ar sprendimą – būtina remtis įrodymais (įrodymai yra faktai, kurie yra patikrinami proceso metu). Bet kurio lygio komisijos remiasi faktais, kurie nebūtinai kategoriškai tvirtina, kad „taip buvo“, bet gali tvirtinti, kad tai „galėjo būti“. Dažniausia taip tiria parlamentinės komisijos. Vienintelis skirtumas – teismai faktus „įformina“ procesualiai.

Didžiausias demokratinės teisinės sistemos ardytojas yra TEISĘ apeinantieji veiksmai, pvz., Seimas paskiria asmenį į atsakingas pareigas, bet Valstybės Saugumo departamentas (VSD) neduoda jam leidimo dirbti. Ir nors parlamentas negali sukurti nei sau lygios, nei juo labiau aukštesnės už save galios institucijos, akivaizdu, kad esant tokioms normoms - VSD yra aukščiau Seimo. Galų gale tų išgarsėjusių „pažymų“ nekontroliuojamas rašymas yra esminė viešumo stoka, visuomeninės kontrolės nebuvimas.

Būtina atkreipti dėmesį, kad teismo priimtų sprendimų fetišizavimas taip pat yra antidemokratinis veiksmas. Juk teismo sprendimas yra ne kas kita, kaip IŠVADA, kurią padaro vienas ar keli teisininkai, išklausę kitų teisininkų, dažniausiai visiškai priešingų, nuomones. Istorijos bėgyje padarytų teisinių klaidų aibė, beje tebedaromų ir dabar, iškėlė IŠVADOS apskundimo būtinybę. Ir tik išnagrinėjus apeliacinius ir kasacinius skundus galima sakyti, kad pasiektas galutinis taškas, galutinis sprendimas.

Dėl tokių principų visuomenė natūraliai priėjo iki susitarimo, kuris jau kaip teisės principas tebegalioja iki šiol, tai yra - skųstis negalima iki begalybės. Pagaliau būtina prisiminti, kad teisininkai - teoretikai, kartais net labai savanaudiškais tikslais, bando išrasti dar vieną valstybės valdymo modelį – teismų (teisėjų, ar net žynių) demokratiją, kuri turėtų pakeisti atstovaujamąją demokratiją. Apie tai jie rašė ir Lietuvos spaudoje, pavyzdžiu nurodydami Europos Žmogaus Teisių Teismą. Sutikdami, kad žmogaus teisių paisymas yra kiekvienos valstybės svarbiausias tikslas, jau šiandien ne vienos valstybės vadovai nurodė, kad paminėtas teismas pradeda nepaisyti nacionalinėje teisėje įtvirtintų kitokių, bet neabejotinai demokratinių normų, taigi išeina iš savo kompetencijos ribų, kas tokius šio teismo sprendimus iš esmės daro niekiniais (Factam a judice quod ad ejus oficium non spectat - non ratus est). Bet tai jau teisinės plonybės.

Pabaigai, norėčiau pacituoti žinomą, bet ne visada tiksliai cituojamą Vinstono Čerčilio posakį: „Daug valstybės valdymo formų buvo išmėginta ir dar bus išmėginta šiame nuodėmių ir sielvarto pasaulyje. Niekas neapsimeta, kad demokratija yra tobula ir visažinė. Iš tikrųjų, yra pasakyta, jog demokratija yra mažiausiai bloga valstybės valdymo forma, lyginant visas kitas formas, kurios laikas nuo laiko jau buvo mėgintos“ (Iš kalbos, pasakytos 1947 m. Bendruomenių rūmuose, pagal - The Concise Oxford Dictionary of Quotations).