Pasekite porą minučių minties eigą, atsiradusią jau kuris laikas stebint vykstančius procesus.
Štai žinia apie daikčiukus, kuriais mąstome, kurie (moderniame mąstyme jau aiškiai sutarta), mus daro tokiais, kokiais esame kaip tauta – lietuvių kalbos žodžius. Verta atkreipti dėmesį į pavadinimą – klausimą.
O štai dar viena žinia, kuri verčia badyti žodelius “amen humanitarams…” Kas šias dvi žinias jungia? Ogi jų atsiradimo lauke nesiliaujantis ginčas dėl pinigų. Dėl naudos.
Pasvarstykime vartotojiškai. Kompiuteris yra naudingas. Internetas yra gerai. Mašina yra naudinga. “Brendiniai” drabužėliai yra gerai. Salotytės yra naudingos. Kepsniukas yra gerai.
Lietuvių kalba yra naudinga. Filosofijos išmanymas yra gerai. Istorijos žinojimas yra naudingas. Literatūros pažinimas yra gerai...
Ar idėja turi kokią nors vertę, naudą? Vartotojui – jokios. Nes vartotojas yra pasekmių balos braidytojas.
Tie mano minėti du ženklai yra tik menkniekis, rodantis kur kas sudėtingesnius pokyčius mūsų sąmonėje. Arba sąmonėje tų, kurie išlaiko galimybes priimti sprendimus.
Juk idėja reformuoti, jungti, sujungti humanitarinius mokslus ateina iš mėginimo kopijuoti gamtos mokslų srityje atsirandančius “slėnius”. Čia tie slėniai yra gerai: sutelkiamos pajėgos, pinigai ir siekiama labai aiškių ir pragmatiškų tikslų.
Bet ar gali būti taikomas “copy paste” būdas ir kitoms mokslo sritims? Vargu. Tiesą sakant, gamtos mokslai gali būti bet kokie – lietuviški, prancūziški, vokiški, amerikietiški ir t.t. Nuo tautinio atspalvio nei tvermės dėsnis, nei genų inžinerija nepriklauso.
Humanitariniai, socialiniai mokslai visada yra kieno nors. Mums būtų svarbu, kad jie būtų lietuviški, valstybės, kurią sukūrė aiškiai įvardijama tauta. Ir tai normalu. Tai susiję ir su tautine savigarba, su drąsa, jei taip norite, būti tuo, kuo skirtumeisi iš kitų pasaulyje.
Manote, kad sava humanistika ar socialiniai mokslai nieko nereiškia? Nebūkime naivūs. Visi aplinkui jų reikšmę supranta ir taiko, tik Lietuvoje lietuviai – atvirkščiai. Perdėm tolerantiški, o tiksliau – bailūs, mes stebime, kaip Lietuvoje dalijamos Lenkų kortos, kaip kultūrinę ir kalbos ekspansiją vykdo bet kokios užsienio valstybės agentai. O kodėl jiems to nedaryti? Ar teko jums girdėti nors vieną atvejį, kad mes šiomis dienomis apgintume savo tautinę savigarbą? Pavyzdžiui, apgintume Punske ar Seinuose baigiamus sulenkinti ir iš paskutiniųjų besilaikančius mūsų tautiečius? Dar daugiau: ar jums yra tekę regėti planą, kuris kviestų puoselėti tautinę savigarbą? Nesate, nes principinis ištižimas neleidžia iš esmės padoriai, nežeminant nei savęs, nei kitų puoselėti ir gerbti savo identitetą (net ir Lietuvos vardo tūkstantmetis, su maloniomis išimtimis yra pažymimas remiantis geriausiomis biurokratinio socializmo tradicijomis).
Atskiras klausimas, kodėl mūsų tauta juda pliūpsniais ir po kiekvieno iš jų vis daugiau nukraujuoja. XX turėjome tris pliūpsnius: pirmoji Nepriklausomybė, sugebėjusi sutelkti bemaž dviem dešimtmečiams ir net pliūptelti antrą kartą – pokario pasipriešinimu. Vėliau – Sąjūdis ir antroji Nepriklausomybė.
Ar ilgam šio pliūpsnio užteko? Sprendžiant iš sugebėjimo užauginti valstybę, kurioje yra gerbiamas lietuviškumas ir, labai pabrėžiu - nemenkinamas kitoniškumas, užteko labai trumpam.
Neteigiu, bet spėju, kad šio komentaro pradžioje paminėti du ženklai yra pakankamai tragiško ir vartotojiškais kriterijais neįvertinamo proceso indikatoriai. Spėju, kad tauta, kuri sugeba sukurti valstybę, bet nesugeba išlaikyti savasties arba tos savasties esmę puoselėjančių institutų (pavyzdžiui, lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, tautosakos ir pan.) yra pasmerkta tapti lengvai manipuliuojamu dariniu. Dariniu, kuris, deja, gyvena ne prasmingu tikslu, bet pavasario ir rudens mados sezonais. Arba nuolatinio rinkimų šou afekto būsenoje.
Kodėl spėju, o neteigiu? Nes nesu pesimistas, todėl ir pavadinime palieku klausimą.