Nesame kompetentingi rasti „teisingų“ atsakymų, nemėginame kvestionuoti KT kompetencijos ar juo labiau teisėtumo, bet keliame klausimus, kurių sprendimai gali lemti visų mūsų gyvenimus.
Tą daryti skatina ir faktas, kad nutarties esmė sukėlė kontraversišką reakciją ne tik viešojoje erdvėje, bet ir pačiame KT - viena iš devynių teisėjų Ramutė Ruškytė paskelbė atskirąją nuomonę, kurioje negailėjo kvalifikuotos, teisiškai pagrįstos kritikos oficialiam sprendimui. Kažin, ar tai nėra pats geriausias indikatorius, kad nutartis toli gražu nėra vien sausa teisė, bet ir milžinišką ideologinį krūvį savyje palaikanti visuomenės reguliavimo priemonė.
Kas yra šeima, jei ne santuokos išdava?
KT egzistuoja tam, kad spręstų, ar įvairūs teisės aktai neprieštarauja 1992 metais Lietuvos piliečių priimtai Konstitucijai. Tačiau kartu nuolatos priduriama, jog prieš porą dešimtmečių juodu ant balto gulę valstybės vertybiniai pamatai privalo atsižvelgti į šių dienų realijas. Kyla natūrali dilema - ar taip šiuo atveju nėra legitimuojamas siekis įdiegti Vakaruose vyraujantį diskursą, pabrėžiantį liberaliai kairuoliškas vertybes - visapusišką individo „išlaisvinimą“ nuo nematomų civilizacijos, tradicijos ar atsakomybės pančių.
Juolab, kad netrukus apibūdinama KT sąvoka skelbia, kad šeima yra: "<...>santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas". Ruškytė pagrįstai klausia, iš kur yra kildinami tokie šeimos bruožai, nes Konstitucija apie juos tiesiai nekalba. Pamąsčius nesunku sugalvoti pavyzdžių, kaip tokie abstraktūs bei nesuinstitucinti ryšiai gali egzistuoti ir žmonių santykiuose, kurie nei iš tolo visuomenėje nebūtų laikomi šeima ar net pretenduotų tapti jos antipodu.
Santuokinis įsipareigojimas – kliūtis „laisvam“ gyvenimui?
Susidariusi padėtis leidžia manyti, kad santuokos nebuvimas inter alia palengvina situaciją santykiams nutrūkus. O juk nepastovus gyvenimo partneris, keičiamas it nusidėvėjęs daiktas, ir taip yra tapęs tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje eskaluojama norma ar net sektiniu „žvaigždžių“ rodomu pavyzdžiu. Todėl šeimos ryšio išskirtinis įtvirtinimas svarbus ne tik kaip krikščioniškosios dvasios išraiška, bet ir kaip Lietuvos žmonių pasirinkimas siektinomis laikyti pagarbos, pareigos bei kitas panašias vertybes. Šeimos ir santuokos atskyrimas apskritai ištrina šeimą kaip išskirtinę ir ypatingai svarbią visuomenės normą, nors ji ir taip yra dažnai pažeminama iki paprasčiausios kliūties „dinamiškam“ gyvenimui.
Šeimos ir santuokos ryšys išsiskiria tuo, kad atsiranda tiek teisiškai pagrindžiamas ir įrodomas, tiek moraliai reikšmingas įsipareigojimas. Vis giliau šaknis įleidžiantis nusistatymas, kad šeimos ir santuokos siejimas yra senovės atgyvena, o priesaika vienas kitam – bevertis popierizmas, leidžia daryti išvadą, kad būtinybė atsakyti už panašaus pobūdžio savo sprendimus taip pat tėra bereikalingas reliktas. Lietuvoje ir Vakaruose drastiškai mažėjant santuokų skaičiui, plintant „gyvenimo susimetus“ normai, šeimos sąvokos devalvacija per vertybes ginti privalančią Konstituciją suduoda galingą smūgį visuomenės pamatams bei atveria kelią neregėto masto transformacijoms.
Vis dėlto Ruškytės išdėstytoje atskiroje nuomonėje kontrargumentuojama, kad Konstitucijos 38 straipsnio antroje dalyje juodu ant balto parašyta, jog valstybė saugo bei globoja ne tik šeimą, bet ir motinystę, tėvystę ir vaikystę - skirtingas sąvokas, atskirtas kableliais. Iš to darytina išvada, jog tai, kad šeima yra laikomi tik santuokos saitais sutvirtinti santykiai, nesudaro prielaidos diskriminuoti vaikus, gimusius ne santuokoje ir augančius su vienu ar be abiejų tėvų. Deja, visuomenėje teisinės sąvokos neretai maišomos su kasdiene kalba. Tačiau tai, kad ne santuokoje gimę vaikai ir jų tėvai nėra vadinami šeima, susieta reikšmingu santuokos institutu, neleidžia daryti prielaidos, kad tokie vaikai, tėvai ar motinos yra diskriminuojami santuokoje gimusiųjų atžvilgiu.
Grįžtant prie „nepilna šeima“ pavadintų šeimų, svarbu pažymėti, kad šios sąvokos konotacija vis dėlto suteikia nepilnavertį atspalvį. Nors teisinis statusas suteikia tokiai šeimai praktinę naudą, pavyzdžiui socialinę paramą, nepilnų šeimų įvaizdis visuomenėje gali būti traktuotinas neigiamai. Taip atsiranda klaidingas santykis su realybe, kurioje apstu pavyzdžių, kai panašios negandos susieja šeimos narius dar tvirtesniais saitais. Todėl vertėtų pagalvoti, ar nėra tinkamesnių žodžių tokiai situacijai apibrėžti.
Pabaigai
Į kilusį disputą sureagavo Seimas - parlamento pirmininkė Irena Degutienė konstatavo, kad sprendimas yra priimtas teisėtai, t.y. KT nutarimai (ir jų argumentavimas) teisiniu požiūriu atitinka visus reikalavimus (nors nemažai ekspertų pažymi, kad teisingumas Lietuvos teisinėje sistemoje sulaukia gerokai mažiau dėmesio nei teisėtumas, o kartais šios sąvokos gali reikšti skirtingus dalykus). Nutarimas, be abejo, privalo būti gerbiamas, tačiau Seimo pirmininkė prasmingai pridūrė, jog yra įmanoma pasinaudoti Seimo galiomis bei inicijuoti Konstitucijos keitimą. Tas ir bus daroma siekiant įtvirtinti santuokos ir šeimos neatsiejamumą. Priimti tokią pataisą nebus lengva, kadangi dukart balsuojant reikės 94 parlamentarų pritarimo, bet iniciatyva sveikintina.
Ar tai iki galo išspręs ginčą, sunku pasakyti. Yra svarių argumentų, leidžiančių manyti, kad net ir tokiu atveju ateityje santuoka Civiliniame kodekse gali būti paprasčiausiai prilyginta partnerystei, kurios įteisinimo jau siekia Seimo narė socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė. Prisimenant, kaip kartais aplaidžiai ne visų, bet dalies politikų yra išanalizuojami net ir tokie svarbūs teisės aktai kaip Civilinis kodeksas ar ES Konstitucija, tikėtina, kad kurį nors vėlų vakarą šios „vakarietiškos“ idėjos gali tapti realybe. Juk kodekse jau be didesnio triukšmo iš principo įteisintas, nors ir realiai neveikia, asmens lyties keitimas. Tad belieka tikėtis, jog šeima ateityje bus sektinu pavyzdžiu bei savotiška vertybine siena taip nuolat „laisvėjančioje“ šiuolaikinėje visuomenėje.