Ūkio krizei vis labiau įsismarkaujant, žiniasklaidoje nepaprastai pagyvėjo diskusijos apie kultūros Lietuvoje paskirtį ir vaidmenį, o taip pat apie jos rėmimą. Be abejo, diskusija tai galima pavadinti sąlyginai, nes iš tikrųjų turime reikalo su bent jau paskutinį dešimtmetį neregėto masto kultūros ir menų puolimu.
Laurynas Katkus, J.Perminaitės nuotr.

Jo akstinai gerai žinomi – realios kultūrai skiriamų lėšų skirstymo ir kultūros institucijų vadybos problemos, tikri ar menami VEKSo skandalai, didžiausio atgarsio sulaukę vadinamojoje „vamzdžio“ byloje. Tačiau esu įsitikinęs, kad pretekstai galėjo būti ir kiti, nes ši votis kaupėsi per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį ir anksčiau ar vėliau turėjo pratrūkti. Kaip tik todėl nesigilinsiu į tai, kokiu mastu šis protrūkis buvo sąmoningai suorganizuotas ir orkestruojamas.

Žinoma, čia neįmanoma nepastebėti kai kurių bulvarinės spaudos leidėjų ir komercinių televizijų macherių ausų, ir lygiai taip pat negalima neįvertinti jų nuojautos ir uoslės „išmesti“ šią temą kaip tik tuo metu, kai iškilo grėsmė jų pačių egzistencijai. Jie sugebėjo atremti kad ir negarsius ir nekoordinuotus, bet vis dėl to šiokį tokį pavojų keliančius kultūrininkų antpuolius prieš jų vertybes ir darbo metodus, o nukreipdami dėmesį į finansinius dalykus – nukreipti visais laikais visuomenei būdingą, bet krizės laikais ypatingai sustiprėjantį pavydo jausmą nuo savojo lauko į nedidelį aukštosios kultūros darželį. Po šito manevro bulvarinė žiniasklaida pasirodo nepaprastai teigiamoje šviesoje, kaip visuomenės gelbėtoja nuo parazitų – šįsyk ne tik politikų, bet ir menininkų.

Įtūžę ir visažiniai

Antra vertus – ir tai kur kas rimtesnis ir labiau aliarmuojantis dalykas, nei iniciatorių intencijos – žiniasklaidoje vykstančios atakos išreiškia tam tikro, nemarginalaus, nors ir (kol kas) nedominuojančio visuomenės sluoksnio požiūrį į menus ir kultūrą. Iš straipsnių ir televizijos laidų, iš internetinių komentarų nesunku sužinoti pagrindinius jo atstovo bruožus.

Visų pirma tai visažinis žmogus (nesvarbu, ar jis žurnalistas, ar internetinių komentarų autorius) jis visada ir visur viską žino. Žino, kada jo pašnekovai meluoja. Žino, kas nėra menas (sunkiau būtų pasakyti, kas menas yra, dėl to jis apie tai nekalba). Žino, kur, kas ir kada blogai padaryta – nors ir kaip trūktų faktų ir įrodymų. Be abejo, tai nėra sunku, nes faktiškai visi žmonės, apie kuriuos jis ar ji rašo arba kurių tekstus jis komentuoja, yra niekšai ir apgavikai.

Lėšų mažinimas ( ir net, kaip pas mus įprasta, didesnis nei kitoms sritims) kultūrininkams būtų daug lengviau pakeliamas, jei finansinė krizė būtų suvokta kaip reformos ir atsinaujinimo galimybė.
Laurynas Katkus

Taigi antrasis jo bruožas – tai visus ir viską įtarinėjantis žmogus. Jis taip perrašo nekaltumo prezumpciją: Kol neįrodyta, kad esi nekaltas (o tai niekada nebus įrodyta, žr. ankstesnį punktą apie visažinystę), vadinasi, esi kaltas. Kita šio žmogaus savybė – tai ribotas, provincialus akiratis. Nors jis pažiūri televizorių, paskaito laikraščius ir internetą, ir net komentarą parašo, tačiau jis iš principo nesidomi tuo, kas dedasi už anapus jo gyvenimo, miesto ar krašto. Dėsninga ir tai, kad betarpišką aplinką, šiuo atveju kultūros artefaktus jis vertina vien tik negatyviai. Na, ir galų gale tai žmogus, tiesiog sklidinas nepakantumo tam, kas, jo nuomone, neteisinga ir nevertinga. Kiekviena tų bjaurių žmonių, taisyklių ar institucijų gyvavimo valanda yra tarytum jo asmeninis įžeidimas ir pažeminimas.

Ką šitas žmogus galvoja apie kultūrą? Galvoja nedaug, bet tiesiai-šviesiai: šiuolaikinis menas yra nemenas; menininkai yra aukštais žodžiais prisidengę sukčiai; todėl menas, o ypač šiuo krizės laiku! - turi būti uždarytas.

Ginčytis su juo beviltiška. Bandydamas pasakyti, kad menų suvokimui reikalingas ne tik tam tikras žinių bagažas, tradicijos ir meninės kalbos išmanymas, bet ir protinės bei emocinės pastangos, gausi atsakymą, kad jis meną jaučiantis širdimi, ir jam nereikia jokių paaiškinimų. Išvardinus geriausius pastarųjų metų kūrinius ir kūrėjus, tau bus atšauta, kad šito šiuolaikinio meno NIEKAS (suprask, normalioji dauguma) neskaito ar nesupranta. Toks pseudodemokratinis argumentas pastaruoju metu kartojamas itin dažnai. Ir nesvarbu, kad, pavyzdžiui, dauguma nesupranta, kaip veikia reaktyvinis lėktuvas arba funkcionuoja finansų sistema, bet tai netrukdo jiems skraidyti lėktuvais ir naudotis bankų paslaugomis.

Tvirtindamas, kad kultūra valstybiškai puoselėjama ir remiama visose Vakarų šalyse, pradedant nuo pačios Romos Imperijos (iš kur kilęs žodis mecenatas), gausi atsakymą: jeigu vakariečiai tokie kvaili, kad moka pinigus už orą, tai tegu sau moka, bet mūsų neturtingoje, mažoje šalyje menininkai turi verstis patys!

Galiausiai mūsų ginčas beviltiškas todėl, kad iki jo paprasčiausiai neprieitume: šiam tipažui nėra atgrasesnio dalyko už diskusiją, reikalaujančią laikytis tam tikrų taisyklių, tramdyti save, bent kažkiek gerbti priešininką, o ypač diskusijai būdingą apsiribojimą žodžių ir argumentų sfera. Ne, ji nesulyginama su keiksmu ar išplūdimu, kurie turi jei ne fizinį, tai tikrai psichologinį poveikį. O visų geriausia būtų baigti plepėti, ir pradėti veikti...

Marksizmo ir neoliberalizmo vestuvės

Šitokiame galvojime apie kultūrą lengva atpažinti dvi idėjas: marksistinę teoriją apie ekonominius dalykus kaip būties bazę, o kultūrą - kaip jos„antstatą“, kuri buvo būtinoji tarybinio išsilavinimo dalis, ir laisvarinkišką mokymą apie tai, kad žmogiškos veiklos vertę lemia ekonominis jos rentabilumas – mokymą, dažnai ir įkyriai skelbtą Nepriklausomybės laikais. Paradoksas, bet pasirodo, kad šiuo požiūriu marksizmas ir neoliberalizmas neprieštarauja vienas kitam, o puikiai sutinka.

Antra vertus, galimas daiktas, kad neapykanta menui nesiekia tokių teorinių aukštumų. Galbūt čia veikia paprasčiausias psichologinis kompensacijos mechanizmas. Ne kartą gyvenime, pradedant nuo vaikų darželio, matėme, kaip jis veikia: nelaimė ar pralaimėjimas pakeliami lengviau, jei surandamas tikras, o dažniausiai tariamas kaltininkas. Taip yra ir dabar: ekonominė krizė, nesėkmės asmeniniame ir socialiniame gyvenime, netikėjimas bendruomenėmis, institucijomis ir pasaulėžiūromis transformuojasi į agresyvias atpirkimo ožio paieškas.

Išvardinus geriausius pastarųjų metų kūrinius ir kūrėjus, tau bus atšauta, kad šito šiuolaikinio meno NIEKAS (suprask, normalioji dauguma) neskaito ar nesupranta. Toks pseudodemokratinis argumentas pastaruoju metu kartojamas itin dažnai. Ir nesvarbu, kad, pavyzdžiui, dauguma nesupranta, kaip veikia reaktyvinis lėktuvas arba funkcionuoja finansų sistema, bet tai netrukdo jiems skraidyti lėktuvais ir naudotis bankų paslaugomis.
Laurynas Katkus

Šiam vaidmeniui kultūra tinka kaip niekas kitas. Savo pasaulietiška galia ji nė iš tolo negali lygintis su valdžios aparatu, verslo ir finansinėmis struktūromis, kurie, kaip bežiūrėtum, yra labiausiai atsakingi už dabartinę situaciją. Pastarosios terpės pasižymi ne tik atsparumu kritikai, bet ir pakankamai efektyviomis kontrpriemonėmis prieš burnotojus ir kritikus. Todėl jų geriau pasisaugoti, o pulti tik turint gerą užnugarį.

Kas kita menai – tai bejėgis padaras, neturintis finansinių ar politinių svertų, kuriamas bei vartojamas tik savanoriško dalyvavimo ir angažavimosi būdu. Neįžiūrimi saitai, jungiantys žmones į bendruomenes, bendruomenes į visuomenę. Todėl individui, įtūžusiam ant savosios visuomenės ir nenorinčiam prisiimti jokios atsakomybės už jos egzistavimą, nepaprastai smagu užpulti tas trapias jungtis. Juo labiau, kad jis nesusilauks jokio atoveiksmio, išskyrus panašiai nusiteikusių asmenų aplodismentus už ataką prieš melagingą, pasenusį ar atvirkščiai – pernelyg „avangardinį“, hermetišką meną.

Žodis „hermetiškas“ nurodo dar vieną priežastį, dėl kurios kultūra ypatingai erzina tokias natūras. Reikalas tas, kad bet kuris rimtas menas yra kopėčios, kuriomis gali lipti visą gyvenimą ir niekada nepasiekti viršaus. Tai galioja ne tik meno kūrėjui, bet ir meno priėmėjui. Jau minėjau meno istorijos ir stilistikos studijas, kurios yra iš esmės begalinės. Be to, jos reikalauja ne tik atminties, bet ir intelekto, suvokimo ir sprendimo galių.

Kritinė sąmonė – dar vienas kultūros pasaulio bruožas – reiškia gebėjimą pagrįsti savo teiginius, ginti savo nuomonę nebijant nemalonių padarinių. Gilinimas į meno kūrinius kuria ne tik tam tikrą kalbos atmainą, kur citatos, užuominos, nutylėjimai vaidina ne mažiau svarbų vaidmenį negu tai, kas sakoma, bet ir tam tikrą, neišsyk perprantamą gyvenimo stilių ir bendravimo etiką.

Visa tai mūsų herojų veikia kaip bulių raudonas skuduras. Jo dvasinė sankloda reikalauja malonumo ir prasiblaškymo tą pačią akimirką, o kantrus ir nelengvas gilinimasis kelia pasipiktinimą. Infantilioje jo etikoje labiau už viską vertinamas „nuoširdumas“, o baisiausia nuodėmė yra pasipūtimas ir arogancija, kuria galima apkaltinti visus, „nenorinčius su juo žaisti“. Galiausiai iš tarybinių laikų atsineštam „liaudiškumui“ kraupus yra įsivaizdavimas, kad gali egzistuoti kažkokie skirtumai, kitokie mąstymo ir gyvenimo būdai, o galbūt net, baisu pagalvoti – intelektualinės hierarchijos!

Toks, bendrais bruožais imant, yra pastaraisiais mėnesiais viešumoje pasirodęs meno priešininkas. Reikia pabrėžti tai, kad jo požiūris į kultūrą yra apskritai visų santykių su visuomene miniatiūrinis modelis. Materializmas ir provincialumas, egocentrizmas ir netikėjimas niekuo, išskyrus savimi, nepasitikėjimas taisyklėmis ir „sąžiningo žaidimo“ galimybe, žymėję jo santykį su menais, ne mažiau būdingi ir visose kitose socialinėse interakcijose. Tokį žmogų pavadinčiau moderniosios demokratijos išbandymo neišlaikiusiu žmogumi.

Sugedęs telefonas: kultūros žurnalistikos fiasko

Tačiau tokio mentaliteto žmonių esama ne tik Lietuvoje, bet ir visos Vidurio Europos šalyse, netrūksta jų ir Vakarų Europoje. Agresyvi bulvarinė žiniasklaida taip pat nėra išimtinai lietuviškas reiškinys. Kodėl ten jie neturi tokios įtakos ir galios, kodėl taip beatodairiškai nepuola kultūros? Ką turime daryti, kaip su jais kalbėtis ir elgtis ateityje?

Čia reikėtų pasakyti keletą dalykų. Pirmiausia, šis sujudimas dar kartą ne tik kultūrininkams, bet ir žiniasklaidos atstovams (tiems, kuriems žiniasklaida nėra vien tik verslas) parodė, kaip skaudžiai Lietuvoje trūksta menų kritikos ir kultūrinės žurnalistikos. Jei šitas temas viešojoje erdvėje pirmiausia būtų pasičiupęs ne bulvaras, o meną išmanantys ir mylintys žmonės, ne tik ginčų tonas, bet ir argumentavimo horizontas būtų buvę kitokie, gerokai dalykiškesni ir produktyvesni. Juk šauksmas, jog „vamzdis – tai ne menas“ savaime yra visiškai teisėtas. Maža to, jame nesunku atpažinti kritinės sąmonės krustelėjimą, kuri yra įgimta kiekvienam meno priėmėjui.

Tačiau kitas - ir esminis klausimas yra, kokios emocijos, mintys ir išvados šį krustelėjimą lydi. Juk akivaizdus tam tikrų kultūros „trešėjų“ grupių protegavimas, sprendimai už uždarų durų, finansavimas neatsižvelgiant į meninius pasiekimus, gerą vadybą ar bendrą naudą kultūrai – apie tai kultūrininkai žinojo ir anksčiau. Kodėl reikėjo laukti, kol šitas bėdas paviešintų bulvarinė žiniasklaida, savo papročiu viską nepaprastai hiperbolizuodama ir apkaltindama visus be išimties? („sugedusio telefono“ principu atsirandančių „žinių“ plitimo greitis kartais stačiai glumina: štai ir solidus apžvalgininkas

Jei šalis nori, kad lietuviškas kinas nebūtų istorinė sąvoka, kad vystytųsi lietuviškas romanas, jei nori išlaikyti aukštą rimtosios muzikos ar lyrikos kokybę, ji turi vykdyti rimtą ir sąžiningą kultūros paramos programą. Priešingu atveju aimanavimai dėl žemo lygio, makulatūros ir šlamšto bus nukreipiami atgaliniu adresu.
Laurynas Katkus

G.Aleknonis paskutiniame komentare jau kalba apie „solidžius honorarus, kurie surūdijusį vamzdį paverčia ‚kūriniu‘“, nors projekto koordinatorė Elona Lubytė kategoriškai teigia: „V. Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ atveju, skirta sumanymo įgyvendinimui suma bei privačių rėmėjų parama tepadengė skulptūros gamybos kaštus“.

Antra, šitai dar kartą parodė, koks didžiulis yra politinės klasės nesuinteresuotumas ir politinės valios stygius kultūros sferoje. Per visą Nepriklausomybės dešimtmetį kultūrai dėmesio ir problemų supratimo trūko bene labiau nei finansavimo, ir kaip čia neprisiminsi anos marksoliberalinės teorijos apie antstatą ir bazę.

Ar valdžia ir naujoji kultūros ministerijos vadovybė, kuri tik atėjusi turėjo pulti gesinti skandalingus gaisrus, čia ką nors pakeis? Norėtųsi tikėtis; tačiau stebint tai, kaip vyksta paramos peržiūrėjimas, daug vilčių neatsiranda. Man regis, lėšų mažinimas ( ir net, kaip pas mus įprasta, didesnis nei kitoms sritims) kultūrininkams būtų daug lengviau pakeliamas, jei finansinė krizė būtų suvokta kaip reformos ir atsinaujinimo galimybė.

Deja, kolei kas matome tik aritmetinius lėšų mažinimo pratimus, bet ne ženklus, kad būtų planuojama, pavyzdžiui, kaip pertvarkyti valstybinius teatrus, kad į juos grįžtų geriausi režisieriai, arba kaip vieną kartą sustabdyti kūrybinę ir finansinę kultūrinės spaudos infliaciją. Ypač liūdnai nuteikia palyginimas su gretima, švietimo sfera, kur, regis, pagaliau ne tik pripažinta tikroji padėtis, bet ir imta įgyvendinti konkreti politika.

Pirmyn į balanos gadynę?

Lietuvos menininkai neturi dėl ko jaustis skolingi nei visuomenei, nei valdžiai. Nelydimi susidomėjimo ir palaikymo, sulaukdami tik minimalios, vėluojančios ir neužtikrintos valstybės paramos, jie per du dešimtmečius sugebėjo sukurti šiuolaikinę, įvairią ir gyvą kultūrą. Simptomiška, kad daugiau įvertinimo ji susilaukia ne namie, o užsienyje.

Kokiu kitu laiku, kokie Pirmosios respublikos, išeivijos ar tarybmečio teatralai buvo pakartotinai kviečiami, pavyzdžiui, į Avinjono festivalį, kurių rašytojų knygos buvo leidžiamos žymiausiose Lenkijos ar Vokietijos leidyklose – ir, beje, kur kas dažniau nei Latvijos ar Estijos autorių? Šie laimėjimai retai deramai įvertinami, nors tai yra žymiai svaresni ir ilgaamžiškesni Lietuvos vardo įrašai pasaulyje nei krepšinio klubų pergalės ar kokia ten, šeštoji ar penktoji? vieta n-tųjų metų Eurovizijos konkurse.

Be abejonės, menininkai kurs ir krizės sąlygomis, ir sumažėjus valstybės paramai, ir didėjant visuomenės priešiškumui. Tai tiesa; tačiau tai beveik tolygu pasakyti, kad rytoj ryte tekės saulė. Mano įsitikinimu, šiandien menininkams ir kultūrininkams daug svarbiau pasakyti kitą dalyką. Puikaus meno kūrinio, šedevro atsiradimas yra neužsakomas ir nesuplanuojamas.

Antra vertus, vieninteliai „menininkai“, kurių kūrybos neveikia jokios išorinės aplinkybės, yra patologiniai niekdariai ir grafomanai. Todėl kultūrinio dirvožemio, subrandinančio šedevrus, purumas, tai yra, bendras kultūros lygis tiesiogiai priklauso nuo visuomenės ir valstybės investicijų, dvasinių lygia greta su ekonominėmis.

Jei šalis nori, kad lietuviškas kinas nebūtų istorinė sąvoka, kad vystytųsi lietuviškas romanas, jei nori išlaikyti aukštą rimtosios muzikos ar lyrikos kokybę, ji turi vykdyti rimtą ir sąžiningą kultūros paramos programą. Priešingu atveju aimanavimai dėl žemo lygio, makulatūros ir šlamšto bus nukreipiami atgaliniu adresu. Nes kokios kokybės ir šiuolaikiškumo galime reikalauti iš spaudos draudimo ir balanos gadynės (šis palyginimas žiniasklaidoje šmėkštelėjo jau kelis kartus)? Nebent klojimo teatrų ir didaktinės literatūros.

Turime būti dėkingi protėviams, kad jie praėjo šį tarpsnį. Ir didžiausias nedėkingumas ne tik mūsų, bet ir jų atžvilgiu būtų sugrįžti į tašką, kurį jie didelėmis pastangomis pranoko.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Feisbuke uraganą sukėlusios karalienių įkvėpėjos ir jos vyro interviu apie turtus kraunančią veiklą ir tikrąjį gyvenimą (160)

Neseniai feisbuke it virusas paplito įrašas, kuriame Rasa Kaktytė kvietė moteris šypsotis,...

Mažoji Lietuva Anglijoje: pūsles ir varginantį darbą kenčia dėl 220 svarų per 3 dienas (294)

Mažoji Lietuva – taip šmaikščiai vadinamas vaisių ir daržovių pakavimo fabrikas Visbiče,...

Edita Mildažytė: esu pakankamai įtakinga, kad galėčiau priimti sprendimus ir vykdyti savo gyvenimo planą taip, kaip noriu (199)

DELFI tęsia įtakingiausiųjų rinkimus, kuriuose – ir didžiausią įtaką turinčios...

Karališkos vestuvių naktys, kurių nesinori prisiminti (15)

Jie ištarė santuokos priesaiką stebint 29 milijonams žmonių, tačiau princo Harry ir Meghan...

Apie Vėlyvio akibrokštą bažnyčioje pasisakė ir Liudvikas Andriulis: „trolinti“ reikia ir galima stipresnius už save, ne silpnesnius

Režisierius Emilis Vėlyvis kartu su projekto „Zero Live Show“ aktorių komanda per Žolinę...

Savaitgaliui į namus vykę kariai pateko į avariją: vienas žuvo, keturi sužaloti papildyta (186)

Penktadienį, rugpjūčio 17 d., pavakare, kelio Molėtai–Pabradė 9-ajame kilometre, susidūrus...

Savaitgalio orai: viena diena bus ypač karšta (22)

Sunku patikėti, kad jau greitai imsime skaičiuoti paskutines vasaros dienas ir netrukus pasitiksime...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (86)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Neįprastos vyrų ir moterų charakterio savybės, kurios atrodo seksualios priešingai lyčiai (18)

Seksualumas yra labai susijęs su kūnu. Žmonėms patinka matyti ir liesti kitų žmonių kūnus –...

Į festivalį „Karklė Live Music Beach 2018“ – net ir pėsčiomis (13)

Šiandien, penktadienį, Karklės miestelyje prasidėjo muzikos ir menų festivalis „ Karklė Live...