L.Kasčiūnas. Europos vertybės: kokį kelią pasirinks Lietuva?

Kiekvienam į politikos apžvalgininko statusą pretenduojančiam asmeniui reikėtų žinoti, kad nepaisant Lietuvos narystės ES, Europos parlamento rezoliucija Lietuvos, kaip ir bet kurios kitos ES narės, įpareigoti negali. Lietuva žino savo tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisėms, nes yra ratifikavusi Europos žmogaus teisių konvenciją.

Ar Lietuva pažeidžia šią konvenciją ar ne, sprendžia Europos žmogaus teisių teismas, o ne Europos Parlamentas ir juo labiau ne politikos apžvalgininkai. Šiuo atveju tiek pats ES parlamento sprendimas, tiek kai kurie politiniai komentarai atrodo dar keisčiau, nes Europos Parlamentas pasmerkė pataisos projektą, kuris yra peržengęs tik pradinę sprendimų priėmimo stadiją, kai visiškai nėra aiškus galutinis rezultatas. Juk nepriimtas įstatymas negali pažeisti jokios tarptautinės konvencijos.

Tokie skuboti ir nekvalifikuoti komentarai rodo, jog Lietuvoje vis labiau ryškėja kairuoliška liberali tendencija, teigianti, jog tapusi Europos Sąjungos nare, Lietuva turi besąlygiškai perimti ir vadinamąjį „europinį standartą“ žmogaus teisių srityje. Kitaip tariant, tvirtinama, jog Europos Sąjungoje mes įsipareigojome ne tik perimti suvienodintus prekių standartus bendroje rinkoje, bet ir turime atsisakyti savarankiško apsisprendimo socialinių santykių (šeimos, santuokos) srityje. Savaime suprantama, jog yra universalios žmogaus teisės (teisė į laisvę, asmens neliečiamumas, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė), tačiau kai kurie žmogaus teisių aspektai skiriasi priklausomai nuo nacionalinių valstybių tradicijų.

„Europinio standarto“ idėjos skleidėjų tiesiog norėtųsi paklausti, ar jie žino, kodėl Didžioji Britanija, o ypač Lenkija, ratifikuodamos Lisabonos sutartį, pareiškė, jog ES Pagrindinių teisių chartija (kaip integrali Lisabonos sutarties dalis) šioms valstybėms negalioja, o nacionalinės valstybių konstitucijos išlaiko teisinę viršenybę? Lenkai puikiai suprato, kad ES turi polinkį į žmogaus teisių hiperbolizavimą. Jau dabar ES Pagrindinių teisių chartija žmogaus teisėmis įvardija daugiau dalykų nei daug universalesnė Europos žmogaus teisių konvencija. Ir jeigu, tarkime, ES ilgainiui apsispręs papildyti ES Pagrindinių teisių chartiją ir išplėsti lygiateisiškumo sampratą į santuokos sritį ir reikalauti, kad valstybės narės įteisintų vienalytes santuokas ar suteiktų tokiems dariniams leidimą įsivaikinti, lenkai tikrai žinos ką daryti. Jų atsakymas bus paprastas – ne ir dar kartą ne, nes Lenkijos konstitucija yra viršesnė ir ES taisyklės čia negalioja. O ką atsakytų Lietuva?

Lietuvai ES Pagrindinių teisių chartija yra įpareigojanti, nes mes, deja, ratifikuodami Lisabonos sutartį nesiderėjome dėl išlygų. Laisviau atsikvėpti leidžia nebent tai, jog bent jau kol kas ES Pagrindinių teisių chartija santuokos sritį palieka valstybių narių kompetencijai, o Lietuvos Konstitucijoje aiškiai įrašyta, jog santuoka sudaroma tarp vyro ir moters. Tiesa, liberalai ir kairiosios jėgos Europoje norėtų apeiti šiuos apribojimus, teigdami, jog jeigu homoseksualių asmenų santuoka būtų sudaryta ES šalyje narėje, kurioje tai leidžiama, kita ES šalis, kurioje tokios galimybės nėra, negalės tokios santuokos traktuoti kaip neteisėtos.

Bet kokiu atveju, visai šviežas Prancūzijos konstitucinio teismo sprendimas, patvirtinantis draudimą Prancūzijoje sudaryti gėjų santuokas, dar kartą parodo, jog ES viduje bendro sutarimo, kur žmogaus teisės prasideda ir kur jos baigiasi – nėra. Ir kol išliks nacionalinės tradicijos – niekada nebus. Ir tai yra nemenkas iššūkis Europos demokratijai ir jos tapatybei, kuri šiandien nieko negali pasiūlyti daugiau nei žmogaus teisių hiperbolizavimą.

Tai puikiai pastebi prancūzų filosofas Pierre’as Manent’as. Jo teigimu, demokratiją sudaro du skirtingi, bet neatskiriami dėmenys – individo teisės ir piliečio laisvės bei teisės. Europos Sąjunga yra susitelkusi ties išimtinai individo teisių plėtra, tačiau ji užmiršta, jog teisė – ne tik vartotojų apsauga, laisva konkurencija ar laisvas asmenų judėjimas, teisė – tai ir galimybė kurti politinę bendruomenę, kontroliuoti sprendimų priėmimo procesą, jausti atsakomybę už politinės bendruomenės praeitį, dabartį ir ateitį. O juk tai skirtis tarp to, ką gali pasiūlyti nacionalinė valstybė ir ko negali padaryti toks viršvalstybinis darinys kaip Europos Sąjunga.

Pilietinių teisių būklę ES viduje taikliai apibūdina Europos integracijos tyrinėtojas Giandomenico Majone. Jo teigimu „jeigu ES būtų valstybė, tai ji negalėtų būti dabartinės Europos Sąjungos nare“, nes neatitiktų pačios ES keliamų esminių demokratijos kriterijų. Ir pirmiausia - valdžių atskyrimo principo, nes tiesiogiai nerenkamos ir neatskaitingos viršvalstybinės institucijos Europos Sąjungoje turi daugiau galių nei vienintelė tiesiogiai renkama ES institucija – Europos Parlamentas, o tai reiškia jog sprendimų priėmimo galios centras ES viduje tampa nekontroliuojamas ir neatskaitingas, o visas politinis procesas – technokratinis.

Deja, bet ES siūloma demokratijos samprata šiandien atspindi liberalizmo ilgai ugdytą mąstyseną, pagal kurią žmogui svarbiausia ne tai, kas jį išskiria iš gyvūnų pasaulio, bet tai, kas su juo subendrina: maitinimasis (vartojimas), lytiniai santykiai, kova dėl vietos po saule (konkurencija, karjera) ir laisvas judėjimas.

Dar daugiau klausimų kelia tai, jog liberalai kartu su socialistais Europos politinėje „kultūroje“ įtvirtina politinio korektiškumo tabu sistemą. Jos esmė paprasta: vadovautis vertybių hierarchija, o ne vertybine lygiava, draudžiama.

Iš štai iliustratyvus tokio „politinio korektiškumo“ tabu sistemos pavyzdys Lietuvoje: teigiama, jog mankurtiškas idėjas skleidžiančio Algirdo Paleckio veikla – tai žmogaus teisė, o arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kuris didelę dalį savo gyvenimo paaukojo disidentinei kovai už Lietuvos nepriklausomybę ir žodžio laisvę, už tai kalėjęs sovietiniuose kalėjimuose, pasirodo, yra minties policininkas ir nesantaikos kurstytojas. Aklas individo teisių gynėjas tokiam teiginiui gal ir pritartų, o kaip turėtų pasielgti savo valstybę ir jos istoriją gerbiantis Lietuvos pilietis?

Šiandieninė Europa išgyvena vertybių krizę: nyksta tradicinės bendruomenės sąvoka, kinta šeimos koncepcija, individo teisės plečiasi piliečio teisų sąskaita. Ir visi šie reiškiniai yra įvardijami kaip pažangios postmodernios epochos varomosios jėgos, o visus, kas tuo abejoja, siekiama nustumti į užribį.

Autorius yra Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas, politologas.