Galybę visokių kaimo vietos verslo karaliukų esame mate versle. Visokių mėsininkų, visa savo esybe nekenčiančių žurnalistų, bendravimo su jais, spaudos ir atvirumo. „Nieko čia nereikia sakyti”, „nėr čia su jais ką kalbėti, su tais žurnaliūgom”, „o tai ką čia reikia sakyti, kam čia to reikia”.
Jie bijo šviesos ir viešumo kaip tarakonai šviesos. Devyniasdešimtųjų pabaigoje jie siaubingai nenorėjo jokių interneto svetainių, kuo mažiau informacijos, tuo geriau – tuo metu darę websaitus tokiems puikiai tai pamena, traukdavo informaciją web’ui it krūminius dantis be anestezijos.
PR agentūros daugiau nei dešimtmetį ir džiaugėsi, ir vargo su šitais šešėlių gyventojais – įrodinėjo, kad žurnalistų siųsti ant trijų nereikia, mokė, kad reikia kalbėti viešai, įtikinėjo skelbti duomenis ir rezultatus.
Šiandien tą patį vargelį vargsta socialinės medijos agentūros – aiškina, kad feisbukas svarbu, kad instagramas svarbu, kad reikia rašyti autentiškai, neformaliai, nuo savęs, rašyti dažnai. Tie vargšai tik išmoko sausus pranešimus spaudai prieš porą metų suskrebenti, ir čia jau vėl reikalauja naujai, autentiškai kažkaip, nuo savęs.
Neįmanoma gyventi, eisiu geriau prie staklių pažiūrėsiu, ten jauku, tamsu ir gera. Prakeikti žurnalistai ir marketingistai – ko jiems čia reikia iš manęs, burba švieson iš krūmų velkamas sovietikas, kietas prieš savo darbininkus ir su šlapia dėme klyne prieš kameras. Jie nemoka bendrauti nei su klientais, nei su spauda, įtariai žiūri į bet kokius viešuosius ryšius ir visiškai nesugeba matyti savęs iš šalies.
Tai – devyniasdešimtųjų dinozaurai, kurie sukandę dantis jau kaip ir sutinka, kad viešieji ryšiai būtini, bet visa savo esybe to nekenčia, ir deleguoja tai kitiems, kurie moka.
Skvernelis yra toks pat šešėlių gyventojas, kaip mano minėti provincialai verslininkai. Kaip ir devyniasdešimtųjų verslininkai, Skvernelis formavosi „tai gal susitarsim“ šešėlyje, kur tarp policijos Passato sėdynių buvo dedamos teisės su banknotu.
Aišku, kad TV kameros sutraukia pūslę, niekam čia tų kamerų nereikia. Jo instinktas yra visiškai priešingas atviros visuomenės instinktui atverti viską, skelbti viską, diskutuoti apie viską. Jam labiausiai komfortiška būtų, jei nebūtų išvis jokios žiniasklaidos – nei draugiškos, nei kritiškos.
Jis nesupranta viešumo funkcijos genetiškai, jam pati atvirumo, skaidrumo idėja yra kultūriškai priešiška. Atviri duomenys ir Skvernelis yra tolimiausiose priešingose kultūrinio spektro pusėse.
Man saldu žiūrėti, kaip Skverneliui nekomfortiška visa spauda, žiniasklaida, žodžio laisvė, žurnalistai ir PR. Tai būdinga visai tai kultūrinei post-sovietinei provincialiai kartai, nepriklausomai nuo amžiaus.
Konflikto priežastys aiškios – esame išsirinkę provincialią, mažiausiai vakarietišką, menkos kompetencijos valdžią, lyg zombiai iš samanų pakilusią iš devyniasdešimtųjų.
Dešimtmečiai bėga, feisbukai jau brandą pasiekę, pasaulis krapšto, viešina ir analizuoja paskutinius įmanomus duomenis iš tolimiausių pelėsinių archyvų, o mūsų valstiečių protelis vis dar devyniasdešimtuosiuose.
Ir tuo pat metu vyksta kitas, itin kontrastuojantis procesas, kurio viršun einanti kreivė ryškiu kampu kerta žemyn einančią valstybės valdymo kreivę. Mažai kas dar tai sako, bet Lietuvos žiniasklaida per pastaruosius 24 mėnesius padarė netikėtą, nelinijinį ir labai staigų kokybinį šuolį į viršų.
Man rodos, kad tokio staigaus pokyčio nebuvo nuo pat nepriklausomybės aušros, kai formavosi pirmieji rimti žiniasklaidos kanalai. Netikėtai ir staigiai apstipo ir į šešėlį pasitraukė senoji korumpuota žiniasklaida – pirma Respublika, tada Lietuvos Rytas ir visokios Eltos.
Tuo pat metu kokybinis šuolis buvo pradėtas 15min tyrimų skyriaus įkūrimo ir tuo pat metu itin sustiprėjusio ir didelę įtaką turinčio Delfi politinės analizės skyriaus, taip pat – ir visuomenei nematomas, bet itin rimto kalibro BNS.
Tada beveik iš karto atsirado Laisvės TV, Andrius Tapinas per naktį tapo antru Jakilaičiu, atėjo ir atsiskleidė Miliūtė, ir dar tas pats Jakilaitis niekur nedingo, o atėjo ir į Laisvės TV, ir į Delfi, dar labiau pasunkindamas tų dviejų ir taip sunkų geležinį kumštį. Garbačiauskaitė nuėjo mėžti sovietinių alkoholikų į LRT ir ten iki šiol girdisi sužeistųjų vaitojimas. Ir, kas man įdomiausia, jie visi pradėjo dirbti lyg kartu – aš nebematau aiškių demarkacijos linijų tarp Černiausko, Miliūtės, Tapino, Jakilaičio, Garbačiauskaitės ir kitų heavy weights – jie ir telike, ir internete, ir dažnai jau nebesvarbu, kuris logo yra ekrano kampe – followinam ne tiek kanalus, o didžiulį svorį turinčias žurnalistikos asmenybes, dirbančias visuose kanaluose kaip komanda.
Tai – visiškai naujo kokybinio lygio žurnalistika ir kito lygio medija, didžiulis šuolis į vakarietiškumą ir beprecedentė įtaka bei pasiekiamumas. Žurnalistika išgyvena antrąjį renesansą, ir turbūt tik „Lietuvos Aidas“ ir Vito Lingio „Respublika“ turėjo didesnį visuomeninį svorį.
Tad saldu žiūrėti, kiek diskomforto tai kelia kaimiečių valdžiai. Jiems jau bedantė du tūkstančiai dešimtų žurnalistika buvo baisi, o šitas naujas, nesuvokiamas, pusiau internetinis, pusiau televizinis, susivienijęs, piktas ir įtakingas monstras juos gąsdina iki apsišlapinimo.
Ir ne, jų reakcija nėra profesionaliai dirbti su profesionaliais žurnalistais. Ne, ne. Jų reakcija yra bėgti, slėptis, ir atsisukant šaudyti, klykiant, kad žudo. Bet nuo tokios kokybės žurnalistų nepabėgsi – čia jau kita lyga.
Galas kaimiečiams – jie per lėtai evoliucionavo ir išnyks it lėtai bėgantis didžiulis, neskrendantis paukštis Dodo Madagaskare.