Ane, sakau, rimtai? Penkiasdešimt metų buvo aišku, kad gamyklos darbininkas – dievas, o spekuliantas – šeimos gėda ir baudžiakas.
Geriau būt santechniku, nei prekiauti turguje. Komunistai padirbėjo neblogai. Jie ne tik draudė asmenines verslo iniciatyvas ir baudė jas kalėjimu – jie nugalėjo kultūriškai, tikrai sugebėjo ilgam, daugumai, ir ne vienai kartai įkalti į galvą, kad prekiauti ir parduoti yra ne oru, nešvaru ir iš esmės gėdinga.
Puodą su komunistų retransliatorium nuo galvos profesorius Landsbergis mums nuėmė, bet tas smegenų vėžys liko, ir puikiai persiduoda genetiškai. Kažkoks didžiulis Lietuvos populiacijos procentas (virš pem lyg) mano, kad verslas yra iš esmės korumpuotas, spardyti verslą yra nacionalinis partijų sportas, po liberalų dėžutės tik smagesniu tapęs.
Nešventas tas Lietuvos verslas, ypač ankstyvasis, bet jis nei iš tolo nepadarė šaliai tiek žalos, kiek vis dar daro galvose užsilikęs komunizmas.
Kai akademijos intelektualai pradeda žviegti, kad aukštosios mokyklos rengia tik rinkai reikalingus specialistus, tai yra sovietų palikimas.
Sovietai yra laimėję jokiai rinkai ir niekam nereikalingų specialistų pasaulinį čempionatą, kartu su niekam ir jokiai rinkai nereikalingų daiktų gamybos čempionatu. Va, ištisa karta, koks pusė milijono žmonių su niekam nereikalinga nesąmone, užrašyta kaip specializacija aukštojo mokslo diplome.
Ir mes juos vis dar tokius gaminam, dešimtimis tūkstančių, dar reikės daug metų, kol išmoksime pagaminti absolventą, kurio diplomas pasaulinei rinkai bus nors kažkiek įdomus. Tai nėra nulinės sumos žaidimas – žinoma, kad stiprių humanitarų, filosofų, intelektualų, istorikų reikia, ir jų reikia labai, nes beveik neturime – bet čia akcentas yra į „stiprių“.
Mums reikia keliasdešimt stiprių, tikrai stiprių humanitarų, o ne tūkstančio tokių, kokius rengia dabar.
Bet gerų robotikos, dirbtinio intelekto, lazerių, biochemijos, matematikos specialistų mums reikia kur kas daugiau, dešimčių tūkstančių, jei norime kažką įdomesnio už šaldytuvą ZIL pasauliui pagaminti.
Ir dar mums reikia dešimčių tūkstančių gerų pardavėjų, verslininkų, antreprenerių. Jų mes negaminame iš viso, nesame net užsakę, nuo vaikystės neieškome ir nerengiame.
Rugsėjo pradžioje apie finansinį raštingumą kalbėjau diskusijų festivalyje „Būtent“, kartu su švietimo ministre ir keliais kitais šviesiais žmonėmis. Klausia moderatorius, Mantas Zalatorius, puikus bičas – „tai ką reikia daryti, kad finansinio raštingumo lygis augtų?“
Nu, sakau, apie kokį finansinį raštingumą mes galime kalbėti, kai mes mokykloje vaikų net praktinio gyvenimo nemokome.
Pradinukams kažką pavapa apie pinigėlių taupymą, abiturientams paskutinėse klasėse – sausos ekonomikos trupinėlių, keli laimingieji iš gerų šeimų eina į Junior Achievement užklasinius užsiėmimus, bet su tais ir taip viskas bus gerai.
O ką daryti su vaikais, kurie auga šeimose, kuriose niekas nesupranta apie pinigus, nei tėvas, nei motina?
Kaip mokyti vaikus iš šeimų, kur vaikui paklausus, kodėl šitas dėdė turi gražią mašiną, jam atsakoma „dėdė turbūt vagis“?
Yra didžiulis procentas žmonių, kurie visiškai neįsivaizduoja, kaip daroma karjera, už kokį darbą mokami geri atlyginimai, kuo skiriasi nuosavas verslas nuo samdomo darbo aukštose pareigose, galų gale, kaip uždirbti tų pinigų gyvenime – jie nei matę, nei žino, nei vaikams gali paaiškinti.
Deja, to nepaaiškina ir mokykla, nes mokykla visiškai nemoko gyvenimo, praktikos ir pritaikomumo.
Ir net mokyti vaikus reikia visai ko kito, nei bandoma dabar. Niekam nereikia ekonomikos teorijų pradmenų ir net paklausos/pasiūlos kreivių ir kito teorinio briedo.
Reikia mokyti:
- Kaip atidaryti individualią įmonę;
- Kokie Lietuvoje mokesčiai;
- Kaip prekiauti internetu;
- Kaip daroma karjera ir kokios savybės svarbios;
- Kokiuose darbuose yra didžiausios algos;
- Ką dirba didelės įmonės direktorius ir už ką jam moka algą;
- Kas yra VMI, teismas, pareiškimas, skundas, antstolis;
- Kas yra sutartis ir kaip ją pasidaryti, skaityti ir derėtis;
- Pardavimų ir derybų pradmenys;
- Darbas privačiame ir viešajame sektoriuje – kokie skirtumai;
- Kur gauti pinigų verslui, startupai, angel investment, kaip primesti greitą pitchą;
- Verslo tipai – prekybiniai, gamybiniai, paslaugos, etc;
- Paskolos ir bankai, kaip veikia finansavimas iš praktinės pusės, ko reikia ir kaip reikia gauti paskolą;
- Kaip primesti greitą biznio planiuką ant excelio (P&L);
- Kaip primesti greitą cash flow exceliuką, sužinoti, kada baigsis pinigai;
- Kaip samdyti, kaip atleisti, kokie mokesčiai, kokie basic įstatymai.
Jei nori išmokyti vaikus finansinio raštingumo, verslumo, žinojimo, kad gali uždirbti, to reikia tiesiog nors PRADĖTI MOKYTI. Kokios pamokos šiandien mokykloje tėvams ir mokyklai svarbiausios? Ogi tos pačios, kaip mano mokyklos laikais – matematika, lietuvių, anglų, fizikachemijabiologija, per muziką darai matiekos namų darbus. Ekonomika, Junior Achievement yra žemiau dailės, popamokinė kažkokia veikla.
Verslumo, gyvenimo ir praktikos turi būti mokoma tokiu pat svarbumu, kaip matematikos ir lietuvių kalbos – po penkias pamokas per savaitę, geriausiu laiku, skiriant didžiulį dėmesį.
Nes kitaip nieko nebus – jei nori išmokyti, turi mokyti. Nėra kas moko? Verslininkai, vadovai ateis į mokyklas pamokyti, ras laiko, tik kviesti reikia. Gali išmokyti mokytojus – reikia tik fokuso, noro ir nacionalinės programos.
Visiems akivaizdu, kad praktinės verslo ir gyvenimo kompetencijos yra viena didžiausių Lietuvos bėdų, ir kad būtent ten reikia didžiausio fokuso, ypač dirbant su vaikais ten, kur nėra gerų pavyzdžių, kur nėra klasioko tėvo, sėkmingo verslininko ar vadovo, kuris papasakotų, paaiškintų, įkvėptų.
Verslo ir gyvenimo tikrai nebus mokoma taip, kaip siūlau aš – jau girdžiu ošimą, kylantį iš nusipelniusių ir pasipiktinusių Tarybų Lietuvos pedagogų, kuriems vien mano temų sąrašėlis jau susuko vidurius. Verslo mokyti kaip matematikos!
Тai kas čia bus?! Mes čia ką, spekuliantų tautą ugdysim?
Toks požiūris – sovietmečio dovanėlė, genetiškai perduodamas komunizmas, ir turbūt didžiausia Lietuvos ekonomikos bėda. Okupacija tikrai dar nesibaigė.
Kol to nemoko mokyklose, pakalbėkite bent patys su savo vaikais mano surašytomis temomis. Tikrai reikalingos žinios.