aA
Jau kelintą kartą stebime, kaip politikos ir visuomenės veikėjai įvarinėja save į kampą, susidūrę su jautria istorijos tema. Negalėčiau patikėti, kad tokia figūra kaip Vilniaus meras priimtų sprendimą nepasikonsultavęs bent jau su pora istorikų. Bėda tik, kad mūsų istorikai retai kada užklysta į specifinį istorijos filosofijos lauką, kuriame galima būtų rasti bent jau gaires suvokimui, kokia gi yra vieno ar kito istorijos fakto prasmė.
Liudvika Pociūnienė
Liudvika Pociūnienė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Tačiau politikai ir visuomenininkai atsiduria aklavietėje ne vien dėl neišmanymo. Dažniausiai koją pakiša arba radikalus susitelkimas vien į savo kiemo reikalus (analogiškas Trumpo „America first“), arba noras pasirodyti superliberaliu tolerantu. Ir viena ir kita kraštutinė pozicija – viso labo gryniausios provincializmo apraiškos.

Provincializmas nulemtas dešimtmečių kalėjimo socialistiniame lageryje ir giliai įsėdusio sovietmečio palikimo – pilietinio mažaraštiškumo ir korupcinių papročių (kai tikrieji motyvai ir veiksmai slepiami, o viešumoje demonstruojama absoliuti ištikimybė primestiems idealams). Tą provincializmą ir šiandien, jau skaičiuojant trečią nepriklausomybės dešimtmetį, įveikti sunku. Dar daugiau – jis persiduoda jaunesnei kartai. Juk Remigijus Šimašius tik nedidelę savo gyvenimo dalį praleido sovietinio režimo sąlygomis, turėjo galimybių matyti pasaulio ir sukaupti kitokios, demokratinės patirties...

Bet nereikia stebėtis dėl tokio visuomenę supriešinančio paslydimo. Demokratija iš esmės tėra valdymo forma, gal ir tobulesnė už anksčiau buvusias, bet forma, kurią nelygu, kuo užpildysi. Prasmės problema niekur neišnyko, ir tebėra toks pat rimtas iššūkis šiandienos mąstytojams kaip ir antikos ar XIX a. genijams. Norint rasti būdą gyventi su istorija tokia, kokia ji buvo, reikia keisti mąstymo lygmenį: gilintis į faktų, skaičių, prieštarų ir kertinių įvykių prasmę. Suprantama, kad tai – nelengva. Bet būtina, norint išvengti panašių klaidų ateityje.

Aš jau nebepykstu ant istorikų, kurie kartais negali aiškiai interpretuoti vieno ar kito istorinio fakto, juolab artikuliuotai apibendrinti didelio faktų korpuso, kuris dėl tų pačių istorinių aplinkybių ilgą laiką interpretuotas prieštaringai. Dar daugiau – istorikai, netgi tie, kuriems istorijos filosofija rūpi, nėra pajėgūs vienu mostu įveikti stereotipų, kuriais labai daugelis eilinių piliečių tebesinaudoja iki šiol, skirstydami kažkada gyvenusius žmones į geriečius ir blogiečius, į mūsiškius ir svetimus, tuos, kurie anapus fronto, tuos, kurių galima nelaikyti žmonėmis.

Istorikai, netgi tie, kuriems istorijos filosofija rūpi, nėra pajėgūs vienu mostu įveikti stereotipų, kuriais labai daugelis eilinių piliečių tebesinaudoja iki šiol, skirstydami kažkada gyvenusius žmones į geriečius ir blogiečius, į mūsiškius ir svetimus, tuos, kurie anapus fronto, tuos, kurių galima nelaikyti žmonėmis. Tokie stereotipai buvo eksploatuojami visais laikais, bet ekstremalias formas įgijo komunizmo ir nacizmo pavidalais.
Liudvika Pociūnienė


Tokie stereotipai buvo eksploatuojami visais laikais, bet ekstremalias formas įgijo komunizmo ir nacizmo pavidalais. Stereotipams visada reikėjo pavyzdžių – herojų ir niekšų. Etikečių klijavimas dažnai neturi nieko bendra su realybe. Pakanka vieno pasauliniu mastu žinomo pavyzdžio: paklauskime savęs, kas toks buvo Shindleris? (turbūt savo artimiausioje aplinkoje nedaug rasime žmonių, kurie nebūtų matę filmo pavadinimu „Šindlerio sąrašas“). Bet kas jis, tas žmogus? Nacionalsocialistų partijos narys, pramonės magnatas, atsakingas už Hitlerio iškilimą? Ar tūkstančių žydų gelbėtojas? Tiesos yra ir viename ir kitame apibūdinime. Tačiau bet kuri etiketė būtų netiksli. Ir joks istorikas nesiryš vienareikšmiškai pasakyti taip ar anaip, nes yra ir viena, ir kita.

Štai čia ir prieiname prie svarbaus supratimo, kad tikroji fronto linija tarp gėrio ir blogio eina per kiekvieno žmogaus širdį; ypač tokiais istorijos laikotarpiais, kuriuos pavadinti mėsmale turbūt būtų per švelnu. Toks supratimas leidžia matyti ir visą problemos sudėtingumą, ir atsakomybę, kurią prisiimdamas žmogus tampa asmenybe, o nuo jos išsisukinėdamas savo žmogiškąjį orumą praranda.

Menininkas apie tai turi daug didesnes galimybes kalbėti visiems nei istorikas, filosofas ar teisėjas. Todėl turbūt ne kartą dar grįšime prie Spielbergo ar Istvano Sabo kūrinių. Galiausiai prie Tolkieno, kurio alegorijos yra nepranoktas visų Antrojo pasaulinio karo preliudijų ir atomazgų vaizdinys: nykštukai, pernelyg susitelkę į savo turtus, kurie prisišaukia dar godesnio drakono puolimą; žiedas, suteikiantis neribotą autoritetą ir galią, bičiulystės ir kilnaus poelgio svarba... Vertybės, kurios išvaduoja iš siauro provincialaus požiūrio ir atveria visai kitus, nebijosiu žodžio – dvasinius horizontus.

Galima nukrapštyti skulptūras nuo Žaliojo tilto ir įsivaizduoti, kad su sovietiniais stereotipais jau baigta. Bet tai – tik lengvoji dalis. Žymiai sunkiau stereotipus nukrapštyti nuo smegenų...
Liudvika Pociūnienė


Tikrosios grumtynės tarp gėrio ir blogio vyksta kiekvieno žmogaus viduje. Kai kalbam apie istorines asmenybes, ne visada galim žinoti, kuo tos grumtynės baigiasi. Žmogus nenori palikti savo artimųjų plėšikų valiai ir stoja tarnauti į okupacinės teisėtvarkos struktūras, kuriose priverstas pasirašyti žydų tautybės asmenų perkėlimo į getą dokumentus; po kurio laiko (o gal nuo pat pradžių?) yra antinacinio pogrindžio dalyvis, už pasipriešinimą nacistinio režimo veiksmams įkalintas Štuthofe, nužudytas už pasipriešinimą jau sovietiniam okupantui... Kas jis toks – galime klausti kaip ir Shindlerio atveju.

Būtų geriau, kad Vilniaus meras tokį klausimą būtų uždavęs pats sau, prieš užsimodamas įtartinai paslapčia nuimti atminimo lentą Generolui Vėtrai. Apskritai, prieš imantis sprendimų istorijos įamžinimo klausimais, reikėtų atsikratyti provincialių stereotipų, nepriklausomai nuo jų ideologinės prigimties. Galima, pavyzdžiui, nukrapštyti skulptūras nuo Žaliojo tilto ir įsivaizduoti, kad su sovietiniais stereotipais jau baigta. Bet tai – tik lengvoji dalis. Daug sunkiau stereotipus nukrapštyti nuo smegenų...

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(167 žmonės įvertino)
4.5329

Top naujienos

Lietuvius vilioja investavimo į NT naujovė, tačiau ekspertai ragina būti budriems: nepamirškite didelės rizikos (19)

Dėl finansinių iššūkių, patirtų koronaviruso pandemijai apėmus visą pasaulį, gauti paskolą...

Šių profesijų atstovai Lietuvoje uždirba mažiausiai: darbuotoja įvardijo dažną darbdavių gudrybę (66)

Kalbant apie ateities architektų, skrydžių oparatorių ir plastikos chirurgų kas mėnesį...

Šalia Beiruto uosto driokstelėjo galingas sprogimas: sužeista dešimtys žmonių papildyta (26)

Du galingi sprogimai, antradienį driokstelėję Libano sostinėje Beirute, sužeidė dešimtis...

„Barcos“ talentus pažinti norintis Šaras sugrąžino Pešičiaus nutrauktą tradiciją (6)

Buvusio Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Šarūno Jasikevičiaus darbai naujame klube...

Prestižiniam Lazdijų restoranui – įtarimai be licencijos prekiaujant alkoholiu (8)

Prieš pusmetį pompastiškai atsidariusiam UAB „Noselis“ restoranui „777“, įsikūrusiam...

Kada rinktis kūno, kada – juodos spalvos pėdkelnes, o kada eiti nuogomis kojomis? (5)

Pėdkelnės – moteriškos elegancijos simbolis, kuriuo, paradoksalu, viduramžiais puošėsi...

Būsto pirkimas apkarto: 35 tūkst. eurų įnašas padarytas, bet užbaigti pirkimo negali (62)

„Šiandien likau ir be būsto, ir be pinigų“, – atvirai sako į „Delfi“ kreipęsis Andrius...

Aistė Simėnaitė

Karantinas dėl rinkimų ir kiti būdai dažniau pasirodyti ekrane

Kasdien mūsų šalyje paskelbiamų naujų COVID-19 atvejų ne tiek daug – apie 15....

|Maža didelių žinių kaina