Nesikreipė. Pritrūko medžiagos (nors premjeras išvakarėse teigė, kad informacijos – vis daugiau...)? Ar nesugebėta net suformuluoti prokuratūrai užduoties, ką gi reikėtų ištirti?

Pasirodo, tą misiją buvo numatyta perduoti į prezidentus kandidatuojančiam premjerui, kad jau šis „įkaltų lemiamą įvartį“ – kreiptųsi į prokuratūrą vyriausybės vardu. Na, jei lygintume šią istoriją su futbolu, tai tektų pripažinti, kad S. Jakeliūnas „sužaidė ranka“, ir joks įvartis iš tokio padavimo nebegali būt įskaitytas.

Klausimai, kuriuos įvardijo premjeras, tyrinėti ne kartą.

Įskaitant ir Lietuvos banko tyrimą 2012 metais, kurio vienu iš vidinio susirašinėjimo dokumentų dabar mojuoja parlamentinio-rinkiminio tyrimo veikėjai. Kaip tik tame dokumente ir iškeltas klausimas dėl galimo piktnaudžiavimo „Vilibor“ kotiruotėmis.

Ištrauktas iš konteksto dokumentas, kuriame buvo aiškinamasi, be kita ko, ir kaip užbėgti už akių tokiems palūkanų šuoliams ateityje ir ieškoma būdų subalansuoti kredito gavėjų ir teikėjų rizikas; pateikiamas kaip įkaltis, kai tuo tarpu visame Lietuvos banko veiksmų kontekste jis rodo, kaip profesionaliai dirbo šiuo klausimu jau Vito Vasiliausko vadovaujamas Lietuvos bankas, vertindamas krizės padarinius ir imdamasis priemonių, kad blogos paskolos netaptų nei bankų bankrotų priežastimi, nei neprofesionalių paskolų gavėjų dramomis, susijusiomis su neplanuotu mokumo praradimu.

Tai, kad penki iš penkiolikos ministrų pirmadienio pasitarime nedalyvavo – taip pat signalas, jog šitoks rinkimų kampanijos scenarijus nelabai rimtas.

Tai – viso labo laiko tempimas. Prokuratūra veikiausiai pakartos oficialias Lietuvos banko ekspertų išvadas, kurios visos mėtosi kažkur ant Jakeliūno stalo, net nežinia, ar rimtai perskaitytos...

Tačiau konservatorių kreipimasis į Generalinę prokuratūrą dėl S. Jakeliūno piktnaudžiavimo tarnyba – jau šiek tiek rimtesnis reikalas, ir valdantiesiems galiausiai teks rinktis, ar toliau dengti susikompromitavusį Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką, ar vis dėlto labiau rūpintis premjero šansais prezidento rinkimuose.

Bet šį kartą norėčiau pakalbėti ne apie pačius politinės dramos veikėjus, o apie tuos, kurie šią dramą nušviečia.

Bent jau turėtų nušviesti, nes pasitaiko, kad nutinka priešingai. Kaip tik naujienų transliavimo grandyje tyčia ar netyčia sukuriamos dūmų uždangos.

Ypač nemaloniai stebina, kai tokie dalykai nutinka ne komercinių transliuotojų, nagais ir dantimis kovojančių už populiarumą, o nacionalinio transliuotojo, išlaikomo už visų mokesčių mokėtojų pinigus, eteryje. Turiu omeny bene solidžiausią nacionalinės televizijos informacinę laidą „Panorama“.

Praėjusį trečiadienį net porą kartų peržiūrėjau jos dalį, susijusią su Biudžeto ir finansų komiteto ir bankų vaidmeniu krizės laikotarpiu.

Pirmiausia krito į akis negebėjimas skirti, kur naujiena, o kur interpretacija. Pagrindinė naujiena – kad į prokuratūrą tądien taip ir nebuvo kreiptasi – išvis nutylėta.

Tai, kad buvo iškeltas komiteto pirmininko interesų konfliktas, kuris valdantiesiems nepasirodė reikšmingas, parodyta kaip apsistumdymas vaikų darželio smėliadėžėje. Ir išvis nežinia kodėl įterpta už širdies griebianti telšiškių šeimos, paėmusios būsto kreditą krizės išvakarėse ir iki šiol gyvenančios Švedijoje, istorija.
Naujienų transliavimo grandyje tyčia ar netyčia sukuriamos dūmų uždangos. Ypač nemaloniai stebina, kai tokie dalykai nutinka ne komercinių transliuotojų, nagais ir dantimis kovojančių už populiarumą, o nacionalinio transliuotojo, išlaikomo už visų mokesčių mokėtojų pinigus, eteryje.
L. Pociūnienė

Išties daug tokių istorijų galima būtų papasakoti. Krizė ypač sunkiai prislėgė jaunas šeimas, paskolų našta pasirodė nepakeliama, ir ne tik Lietuvoje. Tiesa ir tai, kad Lietuva, skirtingai nei daugelis ES šalių, dėl išlaidavimo krizės išvakarėse, nebuvo sukaupusi jokio rezervo, kad galėtų tokioms šeimoms ir kitiems ties skurdo riba gyvenantiems piliečiams padėti. Tik tiek, kad išlaidavusieji po rinkimų lengvai permetė atsakomybę savo politiniams oponentams.

Bet ar bankų politika Lietuvoje išties piktybiškai dar pablogino skolininkų padėtį? Loginio ryšio, netgi pritempto, tarp krizės tyrimo klausimų ir minėtos telšiškių istorijos nerasta.

Bet nepamirškime, kad didelė dalis žiūrovų jo ir neieško. Tuo remiasi daugelis Putino įtakojamų kanalų „informacinių“ siužetų. Bet juk čia – pagrindinė Lietuvos televizijų žinių laida.

Kas nutiko? Ar gali būti, kad patyrę „Panoramos“ redaktoriai ir žurnalistai būtų pamiršę žiniasklaidos raštingumo elementorių, šiandien prieinamą net mokinukams? O gal neatlaikė kokio subtilaus ar net nelabai subtilaus valdančiosios daugumos spustelėjimo?

Akivaizdu, kad dūmų uždangos stringančioje Jakeliūno ofenzyvoje šiai daugumai verkiant reikėjo. O gal koją patyrusiems žurnalistams pakišo paprasčiausias paviršutiniškumas?

Kad ir kaip ten būtų, LRT nekenktų išsamiai apsvarstyti tą suveltą praėjusio trečiadienio „Panoramos“ epizodą vien tam, kad išsaugotų piliečių pasitikėjimą. Jei yra neatsakytų klausimų, juos reikėtų formuluoti aiškiai – tik tada bus įmanoma rasti ir aiškius atsakymus (niekas nesako, kad tai lengva).

Nieko gėdinga pasakyti, kad iki šiol negavome atsakymų į vieną ar kitą klausimą. Politikai, ypač įvairių parlamentinių tyrimų vykdytojai, linkę išsisukinėti, kartais – dėl kompetencijos stokos, kartais – kai prieinama prie jiems nepatogios informacijos. Bet tam ir yra žurnalistai, kad grąžintų prie esmės ir neleistų išsisukinėti.

Gerai, kad nenuleidžiam rankų byloje dėl sunaikinto vyriausybės posėdžio įrašo, tik pripažinkime, kolegos, rezonansas vis mažesnis ir mažesnis.

Ko gero, būtų kitaip, jeigu šis nesiskaitymas su žurnalistų bendruomene būtų labiau matomas nesiskaitymo su visais eiliniais piliečiais kontekste. Krizė senokai praėjo, o vargani gydytojų, mokytojų, muziejininkų, socialinių darbuotojų atlyginimai kažkodėl vis dar atsilieka nuo mūsų artimiausių kaimynų lygio. Ir štai čia jau tikrai reikėtų išsiaiškinti kodėl. Na, valdantiesiems aišku patogiau ir toliau ieškoti senų krizės istorijų...

Ką gi, tuomet reikėtų kai ką priminti. Lietuvą krizė ištiko po socdemų ir „darbiečių“ kadencijos pabaigos išlaidavimo siekiant rinkėjų palankumo bet kokia kaina.

Krizė smogė juo skaudžiau, kad tokia politika lėmė nepagrįstus dalies piliečių lūkesčius. Krizės išvakarėse pasigirdusiems įspėjimams iš tarptautinių organizacijų valdantieji liko kurti. Kokį pasirinkimą turėjo po tokio valdymo prie išsiūbuotos valstybės vairo stoję konservatoriai?
Gerai, kad nenuleidžiam rankų byloje dėl sunaikinto vyriausybės posėdžio įrašo, tik pripažinkime, kolegos, rezonansas vis mažesnis ir mažesnis. Ko gero, būtų kitaip, jeigu šis nesiskaitymas su žurnalistų bendruomene būtų labiau matomas nesiskaitymo su visais eiliniais piliečiais kontekste.
L. Pociūnienė

Tenka pripažinti, kad gerų alternatyvų nebuvo. Visiškai nestebina, kad bankai pirmieji apsidraudė nuo galimo lito devalvavimo, perskaičiuodami palūkanas skolininkų nenaudai.

Retas iš finansų rinkos profesionalų tikėjo, kad lito nuvertinimo pavyks išvengti. Ar bankai taip elgdamiesi pažeidė galiojusius įstatymus? Šį klausimą iš tiesų galėtų atsakyti teismai kiekvienu konkrečiu atveju, bet štai jau dešimt metų praėjo, o apie panašius procesus girdėti neteko.

Kažin, ar kas pasikeis dėl parlamentinio tyrimo, faktiškai kartojančio jau atliktus kompetentingų institucijų tyrimus.

Netyla priekaištai krizės meto vyriausybei dėl to, kad brangiai skolinosi finansų rinkoje, užuot pasinaudojus Tarptautinio valiutos fondo parama.

Čia reikėtų priminti, kad TVF – ne kokia nors labdaros organizacija. Fondo buvo iškelti reikalavimai, kuriuos dabartinė kadenciją baigianti Lietuvos prezidentė tada pavadino drakoniškais: apmokestinti pensijas (net ir pačias mažiausias), apmokestinti visą nekilnojamą turtą bei visus automobilius.

Prezidentė ir šiandien neišsigina tuomet Kubiliaus vyriausybei patarusi tokiomis sąlygomis TVF paramos nesikreipti. TVF reikalavimai būtų tik dar pagilinę socialinę atskirtį, kuri ir iki šiol Lietuvoje yra per didelė.

Ko gero, prie dramatiškų būsto paskolas paėmusių jaunų šeimų istorijų būtų tekę minėti ir senukus, visą gyvenimą taupiusius, plytą prie plytos stačiusius kuklų namelį, kurio būtų turėję atsisakyti, nes apmokestinus pensijas ir nekilnojamą turtą neliktų nieko kita, kaip tą namelį pusdykiai parduoti.

Lotynų Amerikos šalių patirtis pakankamai įtikinamai rodo, kokios gali būti TVF paramos pasekmės socialinėje sferoje.

Bijau, kad krizės tyrimo kontekste iškylanti tai 500, tai 700 milijonų palūkanų už būsto paskolas permoka gali pasirodyti kaip kurmiarausis šalia piliakalnio – tų galimų gyventojų nuostolių, kurių pavyko išvengti stabilizavus litą ir atsisakius TVF paramos.

Nedrįstu skaičiuoti, nes čia jau mano kompetencijos tikrai nėra pakankamos, bet būtų gerai, kad kas nors iš profesionalių ekonomistų tokius bent apytikrius paskaičiavimus atliktų ir paviešintų.

Ir padarytų tai bent kiek suprantamesne ekonomikos mokslų neišėjusiam piliečiui forma. Nes Biudžeto ir finansų komitetas jau aiškiai susipainiojo, ką ir kodėl tiria, ir, matyt, ketina painiotis iki spalio... Tai tik rodo, kad parlamentinio tyrimo tikslas, matyt, ir nebuvo ką nors iš esmės išsiaiškinti.

Galima būtų visą tą žaidimą uždangomis nuleisti juokais, jeigu ne viena rimta aplinkybė: Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko nusišnekėjimai daro Lietuvai milžinišką žalą investicijų požiūriu. „Revolut“ istorija ir „Google“ pasitraukimo nuostoliai šalia S. Jakeliūno (kartu su Skverneliu ir Karbauskiu) apraudamo kurmiarausio gali pasirodyti jau net ne piliakalnis, o visas Everestas...