aA
Dėl Covid-19 pandemijos kilusi krizė suteikė daug pamokų, kurias mums ir kitoms Vakarų valstybėms teks išmokti. Tačiau viena svarbiausių – priklausomybė nuo importo (o ypač iš vieno dominuojančio gamintojo) yra itin pavojinga.
Liudas Zdanavičius
Liudas Zdanavičius
© Asmeninio albumo nuotr.

COVID – 19 pandemija apnuogino jau ilgą laiką Vakarų valstybėms aktualią, tačiau kažkodėl dažnai nutylimą bėdą – deindustrializaciją. Jos pasekmė – nesugebėjimas savarankiškai apsirūpinti būtinomis prekėmis ir priklausomybė nuo keleto, o dažnai – nuo vieno užsienio tiekėjo – Kinijos.

Tikiuosi, kad COVID-19 pandemija bent iš dalies suveiks kaip „žadintuvas“, įkyriai signalizuojantis apie būtinybę bent iš dalies susigrąžinti gamybos pajėgumus atgal į ES (arba bent jau į draugiškas ir geografiškai artimas valstybes).

Neigiamą priklausomybės nuo Kinijos pusę puikiai iliustruoja desperatiški bandymai įsigyti kaukių ir kitų apsaugos priemonių, plaučių ventiliatorių, vaistų gamybai būtinų žaliavų ir t.t. Nesugebant pilnai ir kokybiškai tuo apsirūpinti iš dominuojančio tiekėjo (Kinijos), vis aktyviau bandoma kuo skubiau padidinti šių produktų gamybą ES valstybėse. Lietuva, kaip ir kitos valstybės, suprato, kaip svarbu turėti stiprius savo teritorijoje veikiančius gamintojus, tokius kaip „Intersurgical“, „Thermofisher“, tekstilės įmonės ir t.t. Turint savo pramonę, galima išvengti „kaukių karų“ (dažnai netgi tarp, atrodytų, artimiausių partnerių), tiek ir perdėm aktyvios Kinijos vykdomos „kaukių diplomatijos“ (o tiksliau, tolesnio įtakos didinimo).

Vakarų valstybių ekonomikoms rimtą smūgį sudavė ir sutrikęs gamybai reikalingų komponentų tiekimas iš Kinijos. Štai 2020 m. sausį–vasarį paskelbus griežtas karantino priemones ir sustabdžius žymią dalį gamybos, tapo akivaizdžios masinės gamybos iškėlimo iš Vakarų valstybių pasekmės. Vakarų deindustrializacija prasidėjo dar 1960 metais. Jei pradžioje didžioji dalis gamybos kėlėsi į „Azijos tigrus“ (Japoniją, Singapūrą, Taivaną, Malaiziją, Pietų Korėją ir kt.), tai nuo 1990 m. akivaizdžiu šio proceso lyderiu tapo Kinija.

Dirbančiųjų gamybos sektoriuje skaičiaus mažėjimą tik iš dalies lėmė deindustrializacija, šis procesas stebimas ir valstybėse, kuriose gamybos apimtys auga. Žymią užimtumo mažėjimo dalį lemia technologinis progresas. Šiuolaikinėje pramonėje reikia vis mažiau žemos kvalifikacijos darbo rankų.
Liudas Zdanavičius

Ypač deindustrializacija paspartėjo po 2008–2009 m. prasidėjusios ekonominės krizės. Nors dalyje Vakarų valstybių pramonės produkcijos ir toliau auga, tačiau augimas yra žymiai lėtesnis nei kitų valstybių. Taip pat dėl konkurencingumo praradimo iškeliami ištisi sektoriai (pavyzdžiui, lengvosios pramonės).

Todėl Vakarų valstybių dalis pasaulio BVP, bendroje gamybos apimtyje ir prekių eksporte sparčiai mažėja. Tuo pat metu Kinijos ir kitų valstybių – sparčiai auga. Pavyzdžiui, Kinijos dalis bendroje pasaulinėje gamyboje išaugo nuo 6,4 proc. 1993 m. iki 28,4 proc. 2018 m. Tuo pat metu bendra visų dabartinių ES narių dalis krito nuo 24,5 proc. iki 16,7 proc.

Liudas Zdanavičius. COVID-19 krizė – paskutinis skambutis Vakarams susigrąžinti ekonominę nepriklausomybę
© Autoriaus archyvas

Visos ES gamybos apimtys, EBPO duomenimis, 2019 m. lyginant su prieš-kriziniais 2007 m. teišaugo tik 1,1 proc., o JAV – krito 3,4 proc. Indijos gamybos apimtys per tą patį laikotarpį išaugo 61 proc., o Kinijos net 144 proc. (t. y. beveik 2,5 karto).

Po šiais apibendrintais duomenimis slypi ir dideli skirtumai tarp atskirų ES valstybių narių situacijos. Per šiuos dvylika metų (2007–2019) gamybos apimtys, pavyzdžiui, Graikijoje susitraukė 20,4 proc., Ispanijoje – 20,8 proc., Italijoje – 18,6 proc. Vokietija, kuri dažnai linksniuojama kaip itin sėkminga gamybinė valstybė, per šį laikotarpį sugebėjo padidinti savo pramonės gamybos apimtis tik 3,1 proc.

Tuo pat metu Rytiniame ES pakraštyje situacija nepalyginamai geresnė. Lenkijos pramoninė gamyba išaugo daugiau nei 70 proc., Slovakijos – 68,9 proc. Šiame kontekste puikiai atrodo ir Lietuvos 47,4 proc. gamybos augimas (iš dalies lemtas, kaip ir kitų kaimyninių valstybių atveju, ir žemos startinės pozicijos). Taigi Rytų ir Centrinės Europos valstybės iš dalies pasinaudojo Vakarų Europos deindustrializacija.

Liudas Zdanavičius. COVID-19 krizė – paskutinis skambutis Vakarams susigrąžinti ekonominę nepriklausomybę
© Autoriaus archyvas

Dirbančiųjų gamybos sektoriuje skaičiaus mažėjimą tik iš dalies lėmė deindustrializacija, šis procesas stebimas ir valstybėse, kuriose gamybos apimtys auga. Žymią užimtumo mažėjimo dalį lemia technologinis progresas. Šiuolaikinėje pramonėje reikia vis mažiau žemos kvalifikacijos darbo rankų.

Kas lėmė, kad Vakarų valstybės iš esmės pačios sukūrė prielaidas savo deindustrializacijai?

Visų pirma, verslas (ypač stambios korporacijos) buvo suinteresuotos savo pelno didinimu (ir atitinkamai kaštų mažinimu). Daugelio įmonių valdyme pradėjo dominuoti ne savininkai, turintys tam tikrų sentimentų konkrečiai vietovei, įmonės ar šeimos istorijai ir ilgalaikes veiklos strategijas, o samdomi vadybininkai, suinteresuoti pelno maksimizavimu, dažnai mažiau kreipiant dėmesį į reputaciją, pasekmes visuomenei ir t.t.

Augant gerbūviui, Vakaruose verslui iškilo dilema, kaip išlaikyti pelno normas? Viena iš galimybių buvo technologinis progresas (įskaitant robotizaciją), kitas – dažnai vergiškomis sąlygomis galintys dirbti darbuotojai besivystančiose valstybėse. Trumpalaikėje perspektyvoje antrasis kelias daliai verslo pasirodė patrauklesnis.
Liudas Zdanavičius

Jeigu nesant rimtų muitų ir kitų apribojimų, galima mokėti žymiai mažesnius atlyginimus, neturėti reikalų su profsąjungomis, nesilaikyti darbo saugos, ekologinių ir kitų reikalavimų, kodėl to nedaryti? Juolab kad taip pasielgs konkurentas ir nukonkuruos savo kaina.

Kaip sakė neseniai miręs buvęs JAV korporacijos „General Electric“ vadovas J. Welchas: „aš vertinu kiekvieną mūsų gamyklą kaip baržą, kurią lengvai galima nuplukdyti į valstybę, kurioje kaštai mažiausi“. Beje, šios įmonės dabar patiriami sunkumai yra tampriai susiję su J. Welcho veiklos rezultatais.

Darbo vietų skaičiaus pokytis
Darbo vietų skaičiaus pokytis

Augant gerovei, Vakaruose verslui iškilo dilema, kaip išlaikyti pelno normas? Viena iš galimybių buvo technologinis progresas (įskaitant robotizaciją), kitas – dažnai vergiškomis sąlygomis galintys dirbti darbuotojai besivystančiose valstybėse. Trumpalaikėje perspektyvoje antrasis kelias daliai verslo pasirodė patrauklesnis.

Tačiau šis procesas nebūtų buvęs įmanomas be Vakarų valstybių vyriausybių pagalbos. Būtent prekybos, finansinių srautų judėjimo ir kitų barjerų sumažinimas sukūrė sąlygas gamybos iškėlimui.

Šiuos sprendimus lėmė tam tikros dominuojančios ideologinės nuostatos, aktyviai propaguojamos dalies intelektualų ir remiamos verslo. Žemos pridėtinės vertės (pavyzdžiui, tekstilės), taršių gamybos sektorių iškėlimas buvo vertinamas kaip natūralus procesas pakeliui į vadinamąją post-industrinę (žinių – paslaugų ir t.t.) ekonomiką. Vakaruose turėjo likti aukštos pridėtinės vertės pramonė, moksliniai tyrimai, vertingų prekės ženklų ir kitos intelektinės teisės.

Deindustrializacija – vienas svarbiausių vidurinės klasės nykimo veiksnių.
Liudas Zdanavičius

Tokios politikos rezultatai yra kvestionuotini, kadangi taip vadinamas perėjimas į poindustrinę ekonomiką (o iš tikro ekonomiką, kurioje vis didesnį svorį turi paslaugų sektorius) neužtikrino spartaus ekonomikos augimo, o dalyje Vakarų valstybių ir atskirų regionų iš esmės lėmė akivaizdžiai stebimą degradaciją.

Šios koncepcijos kritikai atkreipia dėmesį, kad iškėlus žymią dalį pramonės, su ja kartu keliasi ir moksliniai tyrimai, o vėliau ir aukštos pridėtinės vertės produkcijos kūrimas. Paslaugų sektorius negali sukurti pakankamo kiekio kokybiškų ir gerai apmokamų darbo vietų. Be to, tik nedidelė dalis paslaugų gali būti ne suvartojama valstybių viduje, o eksportuojama. O dalį paslaugų, kurias lengva eksportuoti (pavyzdžiui – IT), taip pat aktyviai kelia į žemesnių kaštų valstybes.

Tą rodo ir konkretūs pavyzdžiai – didžioji dalis naujai kuriamų darbo vietų JAV ir Europos valstybėse yra vadinamieji žemos kokybės darbai (žemos kvalifikacijos, užtikrinantys tik dalinį užimtumą be visų socialinių garantijų, pavyzdžiui, greitojo maisto restoranų darbuotojai, kurjeriai, pavėžėjai ir t.t.).

Daugelio Lietuvos regionų gyventojams apie deindustrializacijos žalą taip pat neverta pasakoti, kadangi jie puikiai pamena neigiamus ekonominius ir socialinius procesus (nedarbas, nusikalstamumo augimas, alkoholizmas, emigracija ir t.t.), vykusius užsidarius gamybos įmonėms Apibendrinant, deindustrializacija – vienas svarbiausių vidurinės klasės nykimo veiksnių.

Prastėjantys užsienio prekybos balansai (ES beveik du kartus daugiau importuoja iš Kinijos, nei eksportuoja į šią valstybę, Lietuva – daugiau nei 4 kartus daugiau importuoja, nei eksportuoja) prisideda prie gyvenimo lygio kritimo Vakarų valstybėse, augančios turtinės nelygybės ir valstybių skolų.

Liudas Zdanavičius. COVID-19 krizė – paskutinis skambutis Vakarams susigrąžinti ekonominę nepriklausomybę
© Autoriaus archyvas

O ir valstybės, į kurias iškeliama pramonė, nenori likti tik žemos pridėtinės vertės produktų tiekėjomis.

Iš pradžių buvo „Azijos tigrai“, tapę rimtais Vakarų konkurentais, dabar šiuo keliu sparčiai žengia Kinija. Jei anksčiau Pekinas bent jau išoriškai tenkinosi žemesnės pridėtinės vertės produkcijos gamyba (aukštesnės pridėtinės vertės grietinėlę leisdama ir toliau nusiimti Vakarų korporacijoms), šiuo metu situacija sparčiai kinta.

Jei bent dalis iškeltos pramonės būtų atsidūrę Artimųjų Rytų ir Afrikos valstybėse (daugumoje kurių yra itin aukštas realus nedarbo lygis), galbūt būtų pavykę išvengti „Arabų pavasario“, migrantų srautų ir daugelio kitų neigiamų procesų, sukeltų šių valstybių ekonominių problemų.
Liudas Zdanavičius

Jau 2015 m. Kinija paviešino ambicingą 10 metų planą „Pagaminta Kinijoje – 2025“ (angl. Made in China – 2025), kuriame atvirai reiškiamos ambicijos į dominavimą daugelyje ateities aukštųjų technologijų sektorių. „Huawei“, „Xiaomi“, plataus masto technologinių įmonių įsigijimai Vakaruose yra tik šio proceso aisbergo viršūnė.

Itin komplikuotos tiekimo grandinės dažnai neatitinka ir kitų ES valstybių saugumo interesų. Gamybos iškėlimas į Rytų Aziją paliko ES kaimyninius regionus ekonominės raidos paraštėse. Pavyzdžiui, jei bent dalis iškeltos pramonės būtų atsidūrę Artimųjų Rytų ir Afrikos valstybėse (daugumoje kurių yra itin aukštas realus nedarbo lygis), galbūt būtų pavykę išvengti „Arabų pavasario“, migrantų srautų ir daugelio kitų neigiamų procesų, sukeltų šių valstybių ekonominių problemų.

O ir vietoje to, kad „susiurbti“ ekonomiškai stagnuojančių ES valstybių ir tokių artimųjų kaimynių kaip Ukraina, Moldova, Vakarų Balkanų valstybės produktyviausią darbo jėgos dalį, kur kas prasmingiau būtų vystyti šių valstybių pramonės sektorių, o ne palikti jas vienas su augančia Kinijos ekonomine galia.

O priklausomybės nuo importo žala gynybos pramonei yra atskiro straipsnio tema.

Gamybos kaštai (visų pirma, darbo užmokestis) Kinijoje sparčiai auga, o pridėjus logistiką kaštai gali priartėti ar net viršyti gamybos kaštus Vakarų valstybėse. Kita vertus, egzistuoja kitos pigios darbo jėgos ir lankstaus (tiek gerąja, tiek blogąja šio žodžio prasme) reguliavimo valstybės (pavyzdžiui, Vietnamas, Bangladešas, Indija ir t.t.), į kurias tiek Vakarų, tiek ir pačios Kinijos įmonės kelia savo gamybą.
Liudas Zdanavičius

Įdomu pastebėti, kad deindustrializacija besivystančiose valstybėse buvo žymiai skausmingesnė nei Vakaruose. Ekonomisto D. Rodricko 2015 m. tyrimas parodė, kad tik 6 besivystančios valstybės pastaraisiais dešimtmečiais sugebėjo sparčiai auginti savo gamybos sektorių. Daugelis kitų – prarado žymią jo dalį nesugebėdamos atsispirti konkurencijai (visų pirma Kinijos).

Tai yra dauguma aukštu skurdo lygiu pasižyminčių valstybių (ypač Afrikos ir Lotynų Amerikos) ne tik nesugebėjo pasinaudoti gamybos iškėlimo iš Vakarų valstybių privalumais, bet prarado žymią dalį to, ką šioje srityje buvo pasiekusios anksčiau. Rezultatas – nuolat augantis prekybos su Kinija deficitas. Į akis krenta ir akivaizdus šios prekybos asimetriškumas. Kinija importuoja žaliavas ir maisto produktus, o eksportuoja pagamintą produkciją.

Šioje srityje galima įžvelgti ir optimizmo ženklų. Gamybos kaštai (visų pirma, darbo užmokestis) Kinijoje sparčiai auga, o pridėjus logistiką kaštai gali priartėti ar net viršyti gamybos kaštus Vakarų valstybėse. Kita vertus, egzistuoja kitos pigios darbo jėgos ir lankstaus (tiek gerąja, tiek blogąja šio žodžio prasme) reguliavimo valstybės (pavyzdžiui, Vietnamas, Bangladešas, Indija ir t.t.), į kurias tiek Vakarų, tiek ir pačios Kinijos įmonės kelia savo gamybą.

Ne tik Kinija, bet ir patys Vakarai planuoja pasinaudoti būsimuoju technologiniu lūžiu – perėjimu prie „Pramonės 4.0“. Robotizacija, 3D spausdinimas, nano ir kitos technologijos sukurs galimybes išvengti pigios darbo jėgos faktoriaus ir susigrąžinti gamybą į Europą. Tiesa, šis technologinis lūžis pats iš savęs nespręs, o gal ir pagilins, socialines problemas – tokiai pramonei reikės labai mažai darbo rankų.

Reikia atrasti efektyvų balansą tarp neribotos laisvos prekybos iliuzijų ir ekonominių bei nacionalinio saugumo interesų.
Liudas Zdanavičius

Akivaizdu, kad vien ekonominių ir technologinių paskatų nepakaks. Jas mažins ir dažnai vienašališkas ES siekis tapti ekologiškiausiu Pasaulio regionu.

Pastarosiomis dienomis pasirodė pranešimai, kad JAV ir Japonijos vyriausybės planuoja įmonėms dalinai padengti gamybos sugrąžinimo iš Kinijos kaštus. Europoje kol kas girdimi tik pavienių politikų ir verslo raginimai imtis analogiškos praktikos, aiškiai artikuliuotos EK ir nacionalinių valstybių vyriausybių pozicijos šiuo klausimu nėra.

Nors iš pirmo žvilgsnio lengviausias sprendimas – grįžti prie fragmentuoto, aukštais muitais apsaugotų rinkų, pasaulio, tai vargu ar įmanoma ir tikslinga. Todėl reikia atrasti efektyvų balansą tarp neribotos laisvos prekybos iliuzijų ir ekonominių bei nacionalinio saugumo interesų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(74 žmonės įvertino)
4.6351

Top naujienos

Vilniuje – kraupi meilės drama: tegul šis Romeo dabar nors ir žemę graužia (10)

Tai buvo kerštas merginai – už tai, kad ši nutraukė vos kelias savaites trukusius artimus...

Uzbekus į Lietuvą atsivežusios įmonės atstovas: prašėme testuoti visus, mums buvo atsakyta, kad tyrimai brangūs (62)

Dvidešimt keturis Uzbekijos piliečius į Lietuvą atsivežusi Kauno įmonė „ Hegelmann Transporte...

Astravo AE „gali pradėti veikti artimiausiu metu“: pildys apsaugos priemonių rezervus, kaups maisto atsargas papildyta 17:52 val. (12)

Ketvirtadienį posėdžiavusi Valstybės gynimo taryba (VGT) pripažino, kad netrukus pradėti...

JK žvalgyba: Rusijos programišiai bandė pavogti kuriamą COVID-19 vakciną papildyta 16.30 (239)

Rusijos kibernetiniai šnipai bandė pavogti kuriamą koronaviruso vakciną , teigė Jungtinės...

Dažnas kartoja tą pačią klaidą: ne vietoje pasistatę palapinę galite sulaukti net kelis šimtų eurų siekiančią baudą (7)

Stovyklavimas su palapinėmis – smagus vasaros užsiėmimas, kuris leidžia pabūti arčiau gamtos...

Su valstybe susijusių įmonių vadovai ir jų turtai: yra ir milijonų, ir skolų (19)

Trečiadienį Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) paskelbė gyventojų pajamų turto deklaracijas...

Transliacija / F-vienas. Kosminiai Mercedes, protestas dėl plagiato ir Ferrari avarija

Formulės 1 čempionato apžvalga F-vienas. Vedėjai Kristijonas Kaikaris ir Arūnas Volungevičius .

Oksfordo universiteto mokslininkai nusiteikę optimistiškai: kuriama vakcina rodo daug potencialo (15)

Pradiniai Oksfordo universiteto mokslininkų sukurtos potencialios vakcinos nuo COVID-19...

Nausėda Landsbergiui: už Astravo statybų stovi Maskva, Putinas atvažiuoja į atidarymą papildyta 17.25 (536)

Prieš Astravo atominę elektrinę su bendraminčiais Politinių kalinių ir tremtinių ir...

Petruškevičiaus puoštoje terasoje su dukra sužibo Viktorija Siegel ir pulkas kitų garsenybių (16)

Liepos 16-ąją, ketvirtadienį, būrys žinomų žmonių ir kitų lankytojų buvo pakviesti užsukti...

|Maža didelių žinių kaina