Naujausias šitos apgailėtinos impotencijos pavyzdys – savaitgalio įvykiai Zaporožės atominėje elektrinėje, kurią dar kovą užgrobė rusai, kiek anksčiau šiurpinę pasaulį beprotišku elgesiu Černobylyje. Dabar didžiausia Europoje Zaporožės AE yra ir milžiniškas sprogmenų sandėlis, kurį nauju įdaru vis pildo agresorius. Penktadienį jiems pasirodė, kad prie elektrinės priartėjo ukrainiečių pajėgos, todėl ėmė pliekti iš visų ginklų į transformatorinę ir aplinkinius pastatus. Avarinė AE sistema išjungė elektros tiekimą, o mums belieka dar sykį pasimelsti, kad visa tai kurią dieną neišlėktų į orą.
Kaip į šį itin pavojingą įvykį reagavo TATENA? Ta pati atominės energetikos organizacija, kurios vadovas Rafaelis Grossi gegužę atkartojo Putino propagandos teiginius. Ponios ir ponai, ten yra gausybė plutonio ir prisotinto urano, kurį galima panaudoti „nešvarių bombų“ gamybai, tada sakė jis. Dabar ponas Grossi išreiškė standartinio dydžio gilų susirūpinimą. Maža to, paragino „abi konflikto puses“ elgtis atsakingai ir įvardijo nestiprų inspektorių norą apsilankyti atominėje elektrinėje. Stipru. Kremliuje juokiasi ir kilnoja taureles.
Ukrainoje kažkokie barbarai šaudosi aplink reaktorių, reikia sudrausminti ir nuvažiavus pareikšti aukštesnio laipsnio susirūpinimą – taip TATENA mato šią situaciją, todėl ji niekada neišmes Rusijos (nenumatyta chartijoje), nepareikalaus pasitraukti iš elektrinės (nepolitikuojame) ir apskritai laikysis savo šiltų kėdžių iki paskutiniojo teismo dienos.
Šitie veikėjai – tarytum iš dangaus nukritę vatos gabalai. Tačiau jie ne vieninteliai tokie. Dabar vata sninga vis dažniau. Kita praėjusios savaitės istorija susijusi su „Azovo“ būrio belaisvių žudynėmis Donecko srityje. Tarptautinis Raudonasis Kryžius jau nuo pat konflikto pradžios atskleidė labai specifinį savo požiūrį, faktiškai palaikydamas Rusijos planuojamas masines ukrainiečių deportacijas, o paskui visaip mėgindamas kratytis atsakomybės ir aiškindamas, kad ne taip buvo suprastas.
Ši organizacija, remdamasi neaišku kokiais duomenimis, garantavo Mariupolio gynėjų saugumą rusų nelaisvėje, tačiau nepadarė nieko, kad juos apsaugotų. Liudytojų teigimu, koncentracijos stovykloje jų atstovai apsilankė vieną vienintelį kartą – atvežė vandens siuntinį. O kai „Azovo“ belaisvius ciniškai ištaškė keršto ištroškę karo nusikaltėliai, organizacijai beliko skėsčioti rankomis. Na, o ką mes galime padaryti?
Taip, jūs iš tiesų nieko negalite padaryti, bet kam tada virpinti orą apie kažkokias saugumo garantijas ir imituoti kitą tradicinę veiklą šiame drastiškai pasikeitusiame pasaulyje ir kare, kuriame negalioja jokios tarptautinės konvencijos ir civilizuoto elgesio su kombatantais bei civiliais normos? Rusams tai apskritai ne karas, o kažkokia operacija.
Bet aukso medalį bejėgystės ir sisteminio bukumo žaidynėse praėjusią savaitę vis dėlto išplėšė ne TATENA ir ne Tarptautinis Raudonasis Kryžius. Tai – skandalais garsėjanti „Amnesty International“, šį kartą pranokusi pati save. Gudragalviai sukalė ataskaitą, kurios esmė yra priekaištai Ukrainos kariuomenei. Ji esą kovoja per arti kaimų ir miestelių, taip sukeldama pavojų taikiems gyventojams. Visas dokumentas grįstas tais vatinės kumelės kliedesiais preambulėje atbula ranka, lyg nenoromis paminėjus ir agresorių. Na taip, rusai ten irgi kažką veikia, bet juk ne apie tai narsi mūsų daina.
Ko gero, taikliausią šito paskvilio įvertinimą pateikė patys ukrainiečiai, internete nelinksmai pajuokavę, kaip atrodytų „Amnesty International“ ataskaita apie nacių nusikaltimus koncentracijos stovyklose: krosnyse sudeginti žydai ir romai būtų buvę paskelbti atsakingi už CO2 koncentracijos didinimą atmosferoje.
Kas yra „Amnesty International“? Lietuvai turbūt nereikia priminti – seniai esame jų nuolatiniai klientai, kaip ir tos nedaugelis pasaulyje dar gyvuojančių demokratinių valstybių. Kadaise ilgus metus kurpę vieną po kito tyrimus apie slaptus CŽA objektus Antaviliuose ir gerųjų „Al Qaeda“ vyrukų kalinimą be jų sutikimo, galų gale privertė sumokėti kompensaciją vienam tų Dievo avinėlių. Na, o šiemet sublizgėjo nepaprastai įžvalgia nauja ataskaita apie „nežmoniškomis sąlygomis“ Lietuvoje laikomus nelegalus, patogiai išvengdami visų kitų temų – kas, kaip ir kodėl?
Apibendrinkime šiuos kryptingos veiklos epizodus. Lietuva, Lenkija, Ukraina, JAV – blogis, jos sistemingai pažeidinėja žmogaus teises. Be to, yra tarptautinių organizacijų narės, pripažįsta įstatymo viršenybę ir turi pinigų kompensacijoms. Demokratinės šalys – šitų organizacijų žaidimų aikštelė. O kaipgi Rusija, Baltarusija, Kinija, Iranas, Šiaurės Korėja, kur žmonės kankinami, žudomi ir dingsta be žinios kasdien? Meh. Mums tai neįdomu. Na ką mes galim padaryti? Jie niekada nesusimoka.
Tai – tik ledkalnio viršūnė. Pagal tą patį principą veikia, tiksliau būtų sakyti – nieko neveikia, ir gerokai didesni begemotai. Visų pirma – absoliučią bejėgystę demonstruojančios Jungtinės Tautos, kurios net cyptelėti prieš Rusiją nedrįsta. Ką jau ten pašalinimas iš Saugumo Tarybos, jie iš Kremliaus pajacų net pirmininkavimo UNESCO atimti nesugeba. Tvarka, žinote, įstatymai. Demokratija.
Apie Pasaulinę Sveikatos Organizaciją geriau net nepradėsiu – tai faktiškai miręs darinys, kuris prieš pandemiją ir jos metu pademonstravo visas įmanomas krizės valdymo klaidas. Ar kas nors už tai buvo nubaustas baisinga posto atėmimo bausme? Kurgi ne.
Jie išties yra geri žmonės. Biuro planktonas, kuris žmonijos klestėjimo ir visuotinės demokratijos sąlygomis galėtų sau egzistuoti mokėdamas sau milžiniškas algas, išeitines kompensacijas ir imituodamas veiklą, kad gautų finansavimą kitam penkmečiui.
„Amnesty International“ buvo įkurta 1961 metais, kai pasaulis buvo kitoks. Jie išties daug nuveikė Šaltojo karo metais gelbėdami neteisėtai kalinamus aktyvistus, skleisdami žinias apie režimų nusikaltimus ir veikdami kaip tikra žmogaus teisių gynimo organizacija. Tačiau laikas bėgo, organizacija augo ir plėtėsi, konkurencija irgi didėjo. Finansavimo juk reikia visiems, o donorų skaičius – ribotas. Beje, apie finansavimą. Ar bent nutuokiate, kiek už darbą gauna šios nevyriausybinės organizacijos vadovai? Gal jie dirba iš idėjos? Pro bono?
Ne visai. Štai jos vadovė Irene Khan dar 2009-aisiais per metus uždirbdavo po pusę milijono svarų – daug tai ar mažai, spręskite patys. Tad ką daryti, kad nekristų atlyginimai ir nenusigręžtų donorai, kuriuos vilioja konkurentai, irgi ieškantys pasaulyje visokių negerovių? Reikia dviejų dalykų. Pirma, ryškesnių ataskaitų, kurios turėtų pasekmes – pavyzdžiui, sumokėtų kompensaciją kaip apsiginti nesugebanti Lietuva. Antra, ieškoti naujų donorų.
Įdomus sutapimas – tų donorų kaip tik ėmė rastis kaip tik tada, kai Putinas pradėjo intensyviai ruoštis totaliam karui su Vakarais. Užmaskuoti įvairiausiomis schemomis, įsteigti kokiame nors Liuksemburge ar Kipre, su tvarkingais dokumentais, gražiuose pastatuose. Ir visi pasirengę dosniai paremti tam tikros krypties tyrimus, diskusijas, apibendrinimus. Plaukuota Kremliaus ranka? Na ką jūs, ponai – štai dokumentai, viskas čia skaidru. Tik štai veiklos rodyklės kažkodėl vis rodo į Rytus.
Šis karas pakeis ne daug ką. Jis pakeis viską. Bus nauji mechanizmai ir įrankiai. Neliks tų XX amžiaus biurokratinių bejėgiškų darinių su tūkstantinėmis dykaduonių armijomis ir vadovais giedromis į skerdyklą varomo veršio akimis, kurie net ir pajutę skerdiko peilį po kaklu nesupras, kad jais visą laiką ciniškai naudojosi. Kiti tai supranta ir patys mielai naudojasi viskuo, ką jų jaukiame gyvenime patrupino paslaptinga dosni ranka. Daro tai dėl savęs ir savo vaikų rytojaus, kuris gali ir neišaušti.
