Bet ar tikrai neprasidėjo? O kaip turėtų atrodyti, kai visgi ims ir prasidės? Tie, kurie augo sovietinės propagandos laikais, gali prisiminti kino klasiką: birželio rytas, kyla rūkas, čiulba paukščiai. Staiga padangę perrėžia signalinė raketa, dar viena. Užriaumoję fašistų tigrai vikšrais traiško liaunus berželius, verždamiesi į taikiai miegančių bolševikų šalį. Tą pačią, kurios armija vos prieš porą metų marširavo paraduose kartu su Hitlerio kareiviais, bet tai – jau pamiršta. Prasidėjo!
Gimusieji kiek vėliau žiūrėjo jau kitus filmus. Ten rodė, kad tokie dramatiški dalykai nutinka ant jūros kranto, užminuotuose ir geležies betonu įtvirtintuose paplūdimiuose. Laivai išspjauna desantininkus, šie ropoja smėliu, čaižomi priešo kulkos ir svilinami minosvaidžių ugnies. Galų gale didvyris prasiveržia iki ambrazūros, įmeta granatų ir atveria kelią savo draugų kontrpuolimui į žemyną.
Baisiai įspūdinga, tačiau turi mažai ką bendro su karu Ukrainoje. Jau pati kontrpuolimo sąvoka yra klaidinanti. Tiesa, labai tinka gąsdinti Kremlių, kariškiams ir juos palaikančius zombius-civilius. Ideali (dez)informacinė kampanija, kuriant prielaidas neapibrėžto laukimo būsenai, kuri gali tęstis tiek, kiek reikia. Priešai laukia su baime ir nerimu, draugai – su nekantrumu ir saldaus keršto troškimu. Kažkam regisi tankų proveržis ir desantinė operacija, kai kas gal tikisi atakų su kardais ir durtuvais.
Bet tai nėra (ir nebus) kontrpuolimas. Todėl, kad nėra puolimo. Agresorius seniai išsikvėpęs ir praradęs gebėjimą atakuoti. Tai nutiko ne Bachmuto griuvėsiuose, į kurį krypsta visų akys. Ne Marijinkoje, Avdijvoje ar Lisičianske, kuriuos rusų armija užvertė zekų lavonais ir kitais patrankų mėsos gaminiais.
Kasdien iššaunama dešimtys tūkstančių artilerijos sviedinių, žūva šimtai karių ir samdinių, į Ukrainos miestus skrieja raketos ir driskių dronai. Tačiau tai – veikiau pamišėlio konvulsijos tramdomosiose marškiniuose, kurie vis kiečiau veržia kūną. Tai ženklai, patvirtinantys seniai prasidėjusią rusų desperaciją ir padėtį be išeities, kai protingiausia būtų atsitraukti. Tačiau jie nesitrauks, nes tai reikštų mirties nuosprendį režimui.
V.Putinas meluoja tik tada, kai praveria burną. Tačiau kai ką pernai vasario 24-osios paryčiais jis pasakė teisingai. Tai turėjo būti specialioji operacija – panaši kaip kadaise Čekoslovakijoje, kai išsilaipinęs sovietų oro desantas perėmė šalies kontrolę ir neutralizavo maištauti mėginusius lyderius. Greito reikalo viltis sudaužė pasišventę ir profesionalūs Ukrainos kariai, apgynę Hostomelio aerodromą ir sutrukdę nusileisti desanto orlaiviams iš Baltarusijos. Tai – vienas svarbiausių šio karo momentų, užgožtas kitų dramatiškų įvykių, todėl ir primirštas. Būtent tada žlugo „karinė spec. operacija“ ir prasidėjo karas. O tikram karui tie šunkaros nebuvo pasiruošę. Ir dar tokio intensyvumo.
Todėl ne, tai bus ne „kontrpuolimas“. Ir jis nebūtinai turi prasidėti paryčiais, įtvirtintų apkasų šturmu. Kai kas net Ukrainos prezidento aplinkoje sako, kad jis jau senokai vyksta. Gal iš tiesų – tereikia atidžiau stebėti ženklus? Ir daryti mažiau nepagrįstų prielaidų?
Tos pačios popkultūros įskiepytos klišės ir klaidingas realybės suvokimas vis pakiša mintį, kad svarbiausia – išvaduoti žemes. Išstumti priešą už sienų. Susigrąžinti teritoriją, apibrėžtą tarptautinėmis sutartimis. Tai – svarbu, bet viskas pasiekiama įgyvendinus pirminį tikslą: priešo pajėgų utilizaciją, išvedimą iš rikiuotės arba paėmimą į nelaisvę. Tai galima padaryti ir nepuolant ant prieštankinių drakono dantų, nevarant pėstininkų per minų laukus, prieš sunkiuosius kulkosvaidžius. Bet juk tai seniai vyksta – kasdien, sekinant priešą, pakertant jo gebėjimą kovoti. Efektyvu, nors ir nelabai efektinga. Juk mums patinka, kai orkai dumia neatsigrįždami, o išvaduoti kaimai su ašaromis sutinka didvyrius. Bus ir tai. Tik ne kažkoks kontrpuolimas, o Ukrainos išvadavimas.
Bet kas tie vorai? Tai – vikrūs nuodingi ir įtūžę V.Putino augintiniai, kurie jau ruošiasi pralaimėjimui fronte. Tam, kas prasidės po to. Laikotarpiui, kuris yra paženklinęs tamsiausius Rusijos istorijos puslapius. Jie patys tai vadina smuta. Bevaldystės, sumaišties ir anarchijos būsena šalį užgriuvo 1598-1613 metais, sutapus keliems faktoriams – valdančiosios dinastijos krachu, bajorų tarpusavio rietenomis ir katastrofiška ūkio padėtimi. Dabartinė Rusija po pralaimėjimo mūšio lauke atrodys panašiai: nukraujavusi, pažeminta, izoliuota, grimztanti į vidaus kovų verpetą.
Vienas tų vorų sau leidžia atvirai keikti V.Putiną ir visą režimą. Tai – jo buvęs virėjas, zekas su stažu J.Prigožinas, šiomis dienomis skubiai (ir be šefo leidimo) atitraukiantis „Vagner“ smogikus iš Bachmuto, kurį kaktomis daužė devynis mėnesius. Ten būti nemato reikalo, todėl iilsėsis ir kaups jėgas Azovo pakrantėje. Kaups jėgas kam?
J.Prigožinas nutuokia, kas netrukus ims vykti Donbase ir kitose užgrobtose žemėse, todėl pastaruoju metu vis pagarbiau kalba apie Ukrainos karines pajėgas ir vis su didesniu įkarščiu pliekia „išdavikus“ Maskvoje. Nepraustaburnis su Kalašnikovu ir kariškomis drapanomis kalba rusų liaudžiai. Su riebiais keiksmais kiekviename sakinyje. Jis žino: zombiai su pragertomis ir propagandos suvarpytomis smegenimis jo klauso ir girdi. J.Prigožinas ruošia dirvą tam, ką gerai išmano – kariniam perversmui, kokių yra sėkmingai prasukęs ne vieną ir ne du įvairiose Afrikos šalyse. Kodėl negalėtų to padaryti Rusijoje?
Tiesa, jis – ne vienintelis nuodingas voras toje stiklinėje. Net jei Kremliaus požiūriu sulaukėjęs J.Prigožinas būtų nužudytas, tai jau mažai ką pakeistų. Rusija virsta kvazi feodaline kunigaikštyste, kurioje valdovas nebeturi represijų monopolio, o samdinių armijos tampa tokios galingos, kad jų turėtojai gali rimtai pretenduoti į sostą. Tereikia laimėti kelis vietinės reikšmės karus. Tokių armijų turi ne tik J.Prigožinas ir R.Kadyrovas. Kraugeriškoji FSB, ko gero, gins valdžią Maskvoje, tačiau dalies regionų jie neteks. Didžiausios bėdos prasidės Pietuose. Ten, kur siena ribojasi su Ukraina.
Praėjusios savaitės operacija Belgorode parodė, kad proukrainietiškos rusų sukarintos grupuotės šiame etape gali tapti dar vienu veiksniu, padedančiu sutriuškinti okupanto pajėgas. Vasarą daugės išpuolių Rusijoje, diversantai skverbsis vis giliau, pradės kontroliuoti išvalytas teritorijas. Pavykus atmušti sutrikusių, prastai apmokytų, nemotyvuotų rusų kareivių atakas, jie gali tapti rimta karine jėga, irgi pretenduojančia ir į sostą už raudonų sienų.
Taip jau yra buvę. Pralaimėjimus imperijos karuose lydėdavo pilietiniai konfliktai, valdovų žūtys, sumaištis ir bevaldystė. Tai puikiai žino tie, kuriuos jau seniai suprato šiame grobikiškame kare neturintys jokių šansų nei pulti, nei laimėti. Tereikia geriau įsiklausyti: jie jau gieda kitas karo giesmes ir taupo šovinius visai kitoms kovoms.
