Pamenu patį pirmą sykį, kai jį išgirdau. Tai nutiko labai seniai, toje pačioje Nepriklausomybės aikštėje. Buvau dar studentas, bet įspūdžių nepamiršau iki šiol. Piktos tetos megztomis beretėmis pasitiko į posėdį atvykstančius Seimo narius. Talžė jų kupras dilgėlėmis. Kažkam suplėšė paltą, o Česlovui Juršėnui sudaužė akinius. Taip brendo jauna parlamentinė respublika.
Tuomet arši minia gynė Landsbergį. Dabar Landsbergį keikia. Tiesa, jau kitą Landsbergį, bet tai esmės nekeičia. Lietuvos žmonės jau tris dešimtmečius yra laisvi reikšti savo nuomonę. Šurmuliuoti, gėdinti ir kitaip išleisti garą, kai jo susikaupia per daug. Kad paskui tyliai susivyniotų plakatus ir vėliavas, išsiardytų kartuves ir išsiskirstytų. Toliau dirbti Tėvynės labui arba svajoti apie Seimo nario mandatą, kuris per praėjusius rinkimus vėl išgaravo kaip kreivas miražas.
Sužeidė pareigūną, metė užtaisą, kuriuo buvo pasirūpinę iš anksto. Bet kol kas nedegino Gedimino prospekte automobilių. Nieko neužmušė. Prancūzai, italai ir kiti mūsų draugai Europoje protestuoja rimčiau. Senesnės jų tradicijos, tvaresnis chaoso ir tvarkos balansas, o ir daiktų daužymui ten prikaupta kur kas daugiau, nei spėta pas mus.
Vis dėlto ir ten, ir čia galioja tos pačios pamatinės krikščioniškosios demokratinės taisyklės. Laisvai reišk ir gink savo nuomonę, jei savo veiksmais nekeli pavojaus kitų saugumui. Žinoma, kai keli tūkstančiai nesiskiepijusių asmenų eilinį kartą susirenka pakvėpuoti vienas kitam į gerklę, apie pavojų galime kalbėti ne kaip teorinę galimybę. Bet vis dėlto tai – suaugusių žmonių pasirinkimas. Jie puikiai žino, kuo rizikuoja. Ir, tikėkimės, garbingai išlaikys visus laukiančius išmėginimus. O jų bus, ir jau visai netrukus.
Lietuva per stebėtinai trumpą laiką taip įprato prie vakarietiškos demokratijos normų, kad visas jos teikiamas laisves jau priimame kaip duotybę. Savaime suprantama, yra galimybė užregistruoti judėjimą, partiją, suburti bendraminčius arba bendra(be)minčius – kaip kam labiau patinka. Visiškai saugu rinktis, protestuoti, kalbėti, kas tik patinka, dalyvauti laisvuose rinkimuose. Nerizikuojant gauti bananu per galvą, būti įkištam į autobusą užtamsintais stiklais. Ar apskritai pradingti. O juk visa tai vyksta mūsų pašonėje. Baltarusijos starto pozicijos sutapo su mūsų pačių valstybingumu, tačiau per tą patį laiką mes tapome pasiturinčio ir gerai saugomo džentelmenų klubo nariais, o jie pavirto viena pavojingiausių vietų gyventi Europoje.
Žmonės, aikštėse statantys kartuves „Lietuvos išdavikams“, prisisiuvę Dovydo žvaigždes ir besiskundžiantys laisvių suvaržymu, patys to nesuvokdami naudojasi visais demokratijos privalumais ir latentiniais signalais šaukiasi kitokios tvarkos. Pašauki, mane, vai pašauki. Ir aš ateisiu. Tą kietą tvarką mums mielai suorganizuotų ir A.Lukašenka, ir V.Putinas, kuriuos vis dažniau cituoja mūsų tautiečiai maršuose, mitinguose ir savo pačių priperstuose socialiniuose burbuluose.
Žiūriu aš į tuos mūsų jaunos demokratijos išaugintus klounus ir džiaugiuosi. Smulkūs aferistai, niekam niekada nebuvę juokingi humoristai, užstalės šlagerių dainiai, kokaino uostytojai. Tokie lyderiai. Jei tai yra geriausia, ką sugebėjo sutelkti virvučių tampytojai, Lietuvai nėra ko nerimauti. Kol kas.
Viskas čia yra gerai, o dalies sociumo teisė išleisti garą – tai ir visos Lietuvos laisvės sudėtinė dalis. Vienybė, santarvė, susitelkimas – tai romantinių sąjūdžių mitologija, kuri tiesiog nėra įmanoma brandžiose visuomenėse. Esame per daug skirtingų patirčių, pažiūrų, nevienodų ambicijų ir galimybių. Todėl visada bus tokių, kuriems nepatiks tai, kokiu keliu žengia jų valstybė, kaip baigiasi rinkimai, ką nutaria valdžia.
Geroji naujiena yra ta, kad ši dalis pas mus – ganėtinai nereikšminga. Keli tūkstančiai rėksnių ir keli šimtai mušeikų. Gauja – gerokai mažesnė ir nuosaikesnė, nei daugybėje kitų demokratiškų valstybių. Šiai socialinei balai pavyksta Seime turėti vos kelis klounus ar, geriausiu atveju, pakrikusią frakciją, nelemiančią absoliučiai jokių procesų ir subyrančią jau po pirmų išbandymų realia valdžia. Net ir vangiai į rinkimus einantys Lietuvos piliečiai nemano, kad Garliavos patvorio publikai galima patikėti valstybės valdymą. Panašiai bus ir su šio judėjimo atauga , kuri dabar marširuoja parkuose ir šaukiasi Perkūno žaibo netikėliams.
Šių žmonių laukia skaudūs nusivylimai. Realiame, o ne celofaninių burbulų pasaulyje vis labiau ryškėja suvokimas, kad pandemija, deja, ne laikinas reiškinys. Nuolat mutuojantis ir prisitaikantis virusas liks su mumis dešimtmečiams. Ne, neišaus tokia diena, kai I.Šimonytė surengs spaudos konferenciją Valdovų rūmuose ir iškilmingai paskelbs, kad mes su jumis, ponios ir ponai, pagaliau įveikėme šitą bjaurastį, o dabar tai jau laimingai gyvensime. Vakcinos taps sezoniniu reiškiniu. Dabartinės aistros dėl galimybių paso ir teisės nesiskiepyti atrodys graudžiai juokingos net ir tiems juokauti neišmokusiems humoristams.
Virusas pratrūks tai šen, tai ten, nuolat pernešamas globalaus pasaulio skersvėjų. Valstybės atidarinės sienas, o paskui jas užsidarinės. Darbo ir poilsio sąvokos mutuos ne mažiau nei pats virusas. Mokslas kurs vis naujas vakcinas, o žmonijai teks prisijaukinti vieną nelabai jaukų reiškinį. Nubrėžti ribą, ką vadinsime normaliu gyvenimu, prie kurio priprantama pamiršus daugybę iki 2020-ųjų kovo gyvavusių papročių? Kiek užsikrėtimų ir mirčių per parą galime toleruoti?
Būti viešumoje be kaukių. Eiti į kiną. Skristi lėktuvu. Per TV žinias neišgirsti nieko apie pandemiją. Apkabinti draugus. Tai – laisvės, kurios dar visai neseniai atrodė savaime suprantamos. Bet dabar tai – ant plauko pakabintos vertybės.
Naujas daugiau ar mažiau normalus gyvenimas bus matuojamas ne medicinine statistika, o veikiau psichologija. Kai susitaikysime su niekur neišnyksiančio pavojaus neišvengiamybe. Priimsime supratimą, kad kai kas niekada nebebus kaip kadaise. O metų laikus skirstysime pagal užimtų reanimacijos lovų skaičių.
Gripas per metus Lietuvoje pražudo kelias dešimtis žmonių. Mes apie tai beveik nekalbame, nes su tokiomis netektimis visuomenė pajėgi susidoroti. Lietuva prieš kiekvieną gripo sezoną perka apie 130 tūkst. vakcinos dozių. Tai skaičiai, kurie dabar jau mažai kam rūpi, tačiau ateityje panašiai bus ir su COVID-19. Naujos viruso versijos kels įtampą, nepatogumus, nerimą. Tačiau kuo anksčiau tai suvoksime, tuo lengviau bus priimti sprendimus, kurių reikėjo vakar. Urvinio žmogaus instinktas verčia nuo pavojų slėptis po žeme, tačiau amžinai ten nepasiliksi. Net jeigu visą žiemą urve klauseisi antivakserių mitų apie lauke tykančius kardadančius tigrus.
Vaikystėje žmogui įskiepijamas galingas jausmas: kas baisaus benutiktų, atskubėję tėvai išgelbės. Žmonės išauga, patys tampa tėvais, tačiau senasis gelbėtojo laukimo instinktas išlieka. Mes laukiame. Kažko stipraus, gero, teisingo. Autoriteto, kuris ateis su šviesa, prašalindamas tamsumus ir negandas. Biblinio pranašo reinkarnacijos, Paskutiniojo teismo dienos, naujų Seimo rinkimų ir gero prezidento.
Tačiau subrendę – iš tiesų, o ne vien tik fiziškai – žmonės suvokia kitokią tiesą. Ji – skaudi, negailestinga, bet vienintelė įmanoma. Niekas neateis ir tavęs neišgelbės. Tai – saviapgaulė, šventas melas. Urvas. Už visus savo gyvenimo pralaimėjimus, paklydimus, nusivylimus, taip pat ir pergales, atradimus bei laimę šiame pasaulyje yra atsakingas tik vienas žmogus. Tai – tu.
