Apiplyšę banditai niekur nedingsta. Jie degina, žudo ir plėšia. Kita didesnė gauja – irgi kažkur netoliese, grasina pelenais paversti visus kitus kaimus. Kai žmonėms ima atrodyti, kad viskas jau prarasta, horizonte pasirodo Viltis. Saulės nutviekstas ratelis ant juodo ristūno ir su sidabriniu koltu, kuris niekada neprašauna pro šalį. Už to gerojo žmogaus – jo suburta kitų šaunių kovotojų armija, kuri pasileidžia žemyn į slėnį, keldama triumfo dulkes ir nušluodama barbarus į istorijos šiukšlyną.
Klasikinė Holivudo vesterno atomazga, suteikianti viltį, kad viskas yra ir bus gerai – ne tik išgelbėtų kaimų žmonėms, bet ir už bilietą sumokėjusiam žiūrovui. Po filmo seanso jis atgaivina užsnūdusį žmogišką tikėjimą teisingumu. Iškart pasijunta saugesnis ir žvalus grįžta prie staklių – gyventi, vartoti ir kurti bendrojo vidaus produkto. Būtent tokį siužetą, tik ne kino ekrane, o realiame pasaulyje, šią savaitę sukūrė aštraus scenarijaus autoriai.
Pagrindinio veikėjo vaidmuo šiame politinės dvikovos epizode teko 82 metų damai iš Vašingtono – Politikos veteranei Nancy Pelosi. Skirtingai nei daugybė naujos kartos politikų abipus Atlanto, ji dar prisimena Šaltąjį karą. Nusileidusi Taipėjuje, Atstovų rūmų pirmininkė priminė visam pasauliui: tikri kaubojai žino, ką reikia daryti su banditais. Iš kur tie beatjotų.
Intriga buvo išlaikyta iki paskutinės akimirkos, o įtampa augo kreive, primenančia gerą politinį trilerį. Gauja, įsitikinusi, kad gali daryti ką nori ir kada tik nori, žinoma, žvangino ginklais ir grasino nudeginti pirštus bet kam, kuris tik drįs juos kišti į ugnį. Prezidentas Joe Bidenas, praėjusią savaitę pustrečios valandos kalbėjęs su Pekinu, prisidėjo prie šio siužeto. Bet tik kaip antrojo plano aktorius. Vėlgi – kuriant ne tik intrigą, bet ir balansą, padedantį išvengti susidūrimo ir paliekant aniems viltį, kad galbūt ginklų žvanginimais pavyko įbauginti geruosius vyrukus. Gal kaubojai nepasirodys apgultame kaime?
Visa tai buvo tik dūmų uždanga. Dama atskrido, pagarbiai aplenkdama Taivano sąsiaurį, knibždantį kinų laivų ir karo lėktuvų. Susitiko su Taivano lyderiais, pareikšdama paramą ir salai, ir regiono valstybėms, kurioms vis dažniau grasina Kinija. Tai – aukščiausio rango JAV delegacijos vizitas Taivane nuo pat 1997-ųjų, kai pasaulis dar buvo kitoks, o Vakarai dar tik ruošėsi milijardais pašerti alkaną komunistų smauglį, svajojantį kada nors užaugti iki tikro drakono.
Bet štai drakonas – jau didelis. Jis – toks pat alkanas, tik daug įžūlesnis. Trinasi nugara į kitą šliužą, kuris lygiai taip pat nekenčia laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių. Dvi labai skirtingos galybės, kurias vienija bendra neapykanta laisvajam pasauliui. Kas jiems pasipriešins? Juk Vakarai – seni, pavargę ir tingūs. O be Vakarų visi aplinkiniai kaimai yra puikus grobis, kurį atėjus laikui galima pačiupti.
Istorinis vizitas Taivane sukėlė įniršio bei silpnai paslėptos baimės bangas Pekine ir Maskvoje. O gal jie ne tokie jau sukriošę ir iškrypę? Gal senieji ginklai vis dar pliekia į priešų kaktas nė sykio neprašaudami? Galbūt geri vaikinai dar gali sugrįžti į slėnį ir apginti žmones nuo plėšikų?
Bet kaip tai gali būti? Juk visi ženklai rodė, kad demokratija ir humanizmas yra iš vidaus lėtai pūvantys dariniai, kurie neturi jokių šansų ilgoje istorinėje kovoje su paskutinėmis imperijomis – Rusija ir Kinija.
Taip, tai viso labo tik vizitas į paribio kaimą, parodant didįjį pirštą ant tvoros sėdinčiai gaujai. Kinija – pažeminta, tačiau dėl to ji tikrai nepradės Trečiojo pasaulinio karo. Bet visi dideli įvykiai prasideda nuo mažų epizodų, o šis savo prigimtimi ir aplinkybėmis primena praėjusio amžiaus viduryje kilusią Karibų krizę. Anuomet sovietai pasiryžo Kuboje dislokuoti raketas, o Vašingtonas paskelbė į tai atsakysiantis branduoliniais smūgiais. Įtampa kilo iki raudonos žymos, kol J. F. Kennedy ir N. Chruščiovas po ilgų ir įtemptų pokalbių užtraukė rankinį stabdį. Garas buvo išleistas, tolerancijos ribos apibrėžtos, o dviem galybėms tai tapo itin vertinga istorine pamoka.
Eskalavimas siekiant sumažinti įtampą – taip vadinama ši taktika, kai nuolaidžiavimą, derybas ir atsitraukimus staiga pakeičia kieta laikysena. Vakarai po SSRS žlugimo atsipalaidavo ir patikėjo stebuklinga kapitalo įtaka demokratijos įsigalėjimui pasaulyje. F. Fukuyama parašė garsų veikalą „Istorijos pabaiga“, kur tvirtino, kad daugiau didelių konfliktų ir apskritai didelių karų Žemėje nebebus. Demokratijos ėmė kalti pelną, pirkdamos pigias žaliavas Rusijoje ir gamindami pigų šlamštą Kinijoje.
Visiems buvo gerai. Visi skaičiavo pinigus, augino ekonomiką ir tikėjo, kad taip bus amžinai. Nes juk blogų laikų istorija jau baigėsi, vaikinai. Tačiau sisteminė tokio būvio problema buvo užkoduota pačioje jo prigimtyje. Negali daryti biznio su žmogėdromis tikėdamasis, kad praturtėję jie taps džentelmenais. Kol vakariečiai ciniškai kalė dolerius ir nuosekliai mažino savo armijas, plėšikai steigė karo fondus ir laukė lūžio taško. Tokio momento istorijoje, kai bus galima mesti iššūkį atsipalaidavusiems pasaulio galingiesiems. Už moterų ir juodaodžių teises kovojančiai Amerikai. Klimato kaita ir atsinaujinančiais šaltiniais užsiėmusiai „geiropai“.
Ukrainą užpuolusi ir netikėtai griežtą Vakarų atsaką gavusi Rusija su nekantrumu laukė gerų ženklų iš Kinijos. Tokiu turėjo tapti N. Pelosi vizito atšaukimas paskutinę minutę. Po daugybės epizodų, kuomet JAV darė vieną po kitos nuolaidas Maskvai, pernai nutiko bene didžiausia Kremliaus akimis gėda – chaotiškas sąjungininkų atsitraukimas iš Afganistano ir žaibiškas Talibano triumfas. Ukrainos okupacija, jų manymu, turėjo įvykti kažkaip panašiai. Ukraina užgrobta, Europa dreba, Amerika pažeminta. Tada – metas kitiems žingsniams ir kitiems kaimams.
Tačiau dama atskrido į Taipėjų, nes laisvi žmonės keliauja kur nori ir kalbasi su kuo nori. O jei kažkam kyla abejonių dėl tokios jų teisės, jie turi progą pažvelgti į sidabrinio kolto vamzdį ir sugalvoti paskutinį norą – jei yra pakankamai greiti. JAV – vis dar pasaulinė galybė, ir visi mėginantys tuo abejoti bus sumalti į ryžių miltus. Arba lėtai suvirškinti. Tai – jau scenarijaus autorių išmonės reikalas.
JAV yra Lietuvos ir visų kitų vis dar demokratiškų šalių bendruomenės sąjungininkė. Turėtumėte tai atsiminti, kai jums kas nors aiškins apie kinų ir rusų galybę. Taip, Atilos ir Čingischano ordos irgi buvo skaitlingos, jos netgi sugebėjo užgrobti didžiules žemes. Bet ar kas prisimena kažką daugiau apie tuos barbarus?
Taip, Demokratų partijai reikia dramos ir rezultatų. Taip, lapkritį laukia Amerikos rinkimai, šis epizodas nemaža dalimi yra nulemtas vidaus politikos aktualijų. Tačiau yra dar kai kas, ir tai – labai svarbu. Šis vizitas Taipėjuje priminė pasauliui apie JAV ketinimus kovoti su barbarais ir jų ordomis, kad ir kur jos bepasirodytų.
Gerasis senojo pasaulio kaubojus – vis dar balne. O jo ištikimasis koltas – užtaisytas ir nutaikytas.
