Tokios pasakos mums nuo vaikystės kuria galutinės sėkmės iliuziją, paguodžia ir motyvuoja siekti tikslo. Sultinga ant meškerės pakabinta morka, kuri verčia kuiną bėgti horizonto link. Kai kuriems pavyksta tą meškerę pergudrauti ir pačiupti morką. Jų pergalės virsta mitais, o morkų graužėjų vardai aukso raidėmis įrašomi į istoriją. Tačiau mažai kam rūpi tai, kas nutiko po to, kai morka buvo suvalgyta, o herojui prieš akis iškilo neišvengiamas kaip mirtis ir mokesčiai ritualas: gyventi ilgai ir laimingai.
Lietuva yra viena tų morką nučiupusių herojų. Sugebėjusi išlikti totalitarinių režimų pašonėje, išsaugoti kalbą, tapatybę ir reikšmingą dalį istorinių žemių. Kruvinų konfliktų pažymėtame XX amžiuje ji sugebėjo net du kartus ištrūkti iš okupacijos, o dabar yra tokiame ekonominio ir socialinio išsivystymo taške, kokio net nesapnavo mūsų protėviai, kūrę pasakas apie ilgą ir laimingą gyvenimą po vestuvių.
Tačiau klestėjimas, pilnatvė ir gerovė – nepastovūs, sąlyginiai ir trapūs elementai. „Žiedų valdovo“ hobitams žalioje Grafystėje irgi atrodė, kad aplink dar daug neišspręstų problemų: tas durų nepersidažęs, anas per daug elio geria, o štai šitie padaužos amžinai svetimus sodus apšvarina. Jiems niekas nepapasakojo, kad už tų miškų ir kalnų telkiasi tamsos armija, liepsnoja ištisos karalystės, mūšiuose liejamas kraujas. Ir kad į jų kraštą joja Apokalipsės raiteliai. Niekas vis tiek nebūtų patikėjęs.
Mes – ne hobitai, o Lietuva – ne Grafystė. Tačiau J.R.R.Tolkieno literatūros šedevras pastatytas ne tik iš rašytojo fantazijos plytų. Jis stovi ant mūsų civilizacijos istorijos: karų, sąjungų, išdavysčių, žudynių ir genocido. O istorija, kaip patys žinote, linkusi kartotis. Dieną keičia naktis, o taiką pertraukia karas. Visi išvedžiojimai apie naująjį homo sapiens, tvarumą, bendradarbiavimą ir technologinę pažangą, kuri užtikrins taikų būvį – tik plonas lukštas, kurį pakrapščius pasirodo kiek kitoks paveikslas.
Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug kalbama apie Iraką ir jo piliečius. Net tada, kai jų miestus raketomis daužė aukštesnę ekonominę ir karinę galią pasiekusios tautos. Net tuomet, kai Lietuvos kariai vyko į jų išdegintas žemes padėti atkurti taiką ir stabilumą. O štai dabar irakiečiai mums pasidarė štai kokie svarbūs. Net ministras į Bagdadą dėl jų kėslų nuvyko istorinio vizito. Jie reikšmingi lygiai tiek, kiek mūšyje yra svarbios kulkos priešo automatinio ginklo dėtuvėje. Kiek jų dar liko? Kada ir kokiais kelias atveš naujos amunicijos?
Šiame neseniai prasidėjusiame istorijos etape esame kupini jausmo, kad nusipelnėme gyventi geriau – juk patys ką tik ištrūkome iš kalėjimo, skurdome, dirbome, kūrėme. O pagaliau tapę turtingo ir gerai saugomo klubo nariais, teisėtai pageidaujame aukščiausio lygio aptarnavimo. Tačiau šitas noras gyventi sočiai ir laimingai yra tiesiogiai proporcingas išorės spaudimui mūsų skylėtoms sienoms. Norinčiųjų joti ant svetimo kuino į rojų tolydžio daugės. Tiesa, kai kurie norės ne tik joti. Ir nebūtinai į rojų.
Leiskite priminti vieną datą ir kelis skaičius. 1258 metai. Pustrečio šimtmečio nuo pirmojo raštiško Lietuvos vardo paminėjimo. Bagdadas – klestinčios civilizacijos didmiestis. Bibliotekos, universitetai, rūmai. Politinės diskusijos, poezija, mokslai. Visa tai trunka ne kuklius 30 metų, o kelis klestėjimo amžius, per kuriuos už aukštos sienos susibūrusi civilizacija yra įtikėjusi stabilumu, pažanga. Ir, ko gero, tvarumu, kaip pasakytų šiuolaikinis Europos Sąjungos struktūrinio fondų grobstymo specialistas.
O tada atėjo 1258-ieji. Barbarų invazija. Raiti driskai iš tolimų stepių. Bjaurūs, purvini, pikti beraščiai. Mongolų orda, naikinanti civilizacijas, kad ir ką jos būtų puoselėjusios ir kokių lūkesčių beturėjusios dėl savo gynybinių mūrų tvirtumo. Po dvi savaites trukusios apgulties Bagdadas krito. Atėjūnai išskerdė 50 tūkst. miesto gynėjų ir porą milijonų jo gyventojų. Vėliau miestas buvo atstatytas, tačiau buvusios didybės nesusigrąžino. Tie driskiai mūsų miškuose ir pabėgėlių stovyklose – anų poetų ir filosofų tolimi palikuonys. Dabar jie patys mums, civilizuotai ir pažangiai tautai, primena stepių klajoklius barbarus, kuriuos pamišęs diktatorius pasitelkė į karą prieš Lietuvą.
Taip, mes esame Europos Sąjunga. Mes – NATO. Tai – sienos, kurios mus saugo. Bet kadaise savo sienomis tikėjo ir klestinčio Bagdado žmonės, užsiauginę riebius pilvus ir tapę lengvu grobiu priešams už vartų. Tas miestas buvo pilnas rašytojų ir istorikų, todėl išliko nemažai liudijimų (kai kurie rašyti krauju) apie skerdynes, kai vienas kardu ginkluotas mongolas išžudydavo visą kvartalą, nes jam nesipriešino nė vienas vyras, o tada eidavo pjauti kitų bejėgių. Jų siena tapo prakeiksmu, atėmusiu bet kokią galimybę net galvoti apie smurtą, pasipriešinimą. Tikrą, o ne teatro scenoje vynu imituojamą kraują.
Po XXI amžiaus civilizacijos lako sluoksniu tebeslypi du klasikiniai istoriniai tipai. Išglebęs miestietis, kuriantis pažangą tarp sienų. Ir barbaras, kuriam reikia tas sienas įveikti. Vakarykščiai laukiniai dabar – jau miestelėnai, o senųjų civilizacijų ainiams neretai tenka griovėjų vaidmuo.
Todėl mums reikia stabtelėti ir apsidaryti. Veja pageltusi nuo sausros? Karantino suvaržymai? Nuvilianti valdžia? Atsipeikėkite! Pasaulyje gyvena šimtai milijonų, kurie akimirksniu su jumis pasikeistų vietomis. Ir kuo čia bus geriau gyventi, tuo daugiau bus norinčiųjų įsikurti šitoje žalioje grafystėje, kur žali slėniai ir miškai, švarus oras ir vandenys. Būtų tikra nuodėmė įsikūrus tokioje gražioje, bet pustuštėje vietoje, nepasikviesti daugiau saviškių. Truputį pakovoti, o paskui gyventi čia ilgai ir laimingai.
Nelegalūs imigrantai nėra priešas klasikine to žodžio prasme. Turint gerai finansuojamą ir koordinuojamą adaptavimo politiką jie netgi galėtų padėti išspręsti kai kuriuos mūsų sparčiai augančios ekonomikos darbo jėgos iššūkius. Tačiau tokios politikos ir strategijos nėra, o dabar iš Baltarusijos plūstantys žmonės irgi nėra imigrantai tradicine konvencijų apibrėžiama prasme.
Nenoriu būti blogas pranašas, bet tai, kas dabar vyksta mūsų valstybėje, yra panašu į žvalgybą. Nuo šio epizodo baigties priklausys tolimesni įvykiai. Taip, užklupo kaip žiema kelininkus. Taip, pražiopsoti namų darbai daromi paskubomis. Ir, žinoma, viskas primena procesus, kurie Lietuvoje prasidėjo 2013 metais, po Kremliaus agresijos prieš Ukrainą. Tada baimės akys irgi buvo didelės, bet suremti pečiai per trumpą laiką gynybos srityse padėjo pasiekti daugiau, nei kelis dešimtmečius iki tol.
Dabar laiko irgi dar yra. Išvados padarytos. Žmonės dirba. Rezultatai bus. O tie, kurie kaltina valstybę per 30 metų nepastačius sienos su Baltarusija, turėtų bent trumpam įsijungti atminties režimą ir įsivaizduoti, kaip A. Brazausko, B. Lubio ar A. Kubiliaus vidaus reikalų ministras paprašo milijonų tokiam projektui. O Seimas per kažkokį stebuklą duoda.
Išgirsti tą cypimą ir skalijimą iš visų pusių, kad švaistomi pinigai, kai pensijos štai kokios mažos, o skurdas ir atskirtis – siaubingi. Pyktį, daug didesnį už tą, kuris taikos metu apima sodiečius ir laisvuosius amatininkus girdint apie 2 proc. BVP krašto gynybai, naujus poligonus ir šarvuočius. Su kuo kariausim? Kas mus puls? Statykim tiltus, o ne sienas!
Štai ką pamatytų išmintingieji žinovai, šiandien rašantys receptus ligoms, kurios yra seniai žinomos, bet sunkiai išgydomos. Laisvę iškovoti vieną kartą nepakanka. Laisvė yra kasdienio darbo, planavimo, susitelkimo ir atsidavimo rezultatas. Kad mūsų anūkai irgi gyventų ilgai bei laimingai.
