Josifas Stalinas, Leonas Trockis, Feliksas Dzeržinskis, Nestoras Machno – tie nekaltų aukų krauju permirkę revoliucijos mėsininkai kadaise irgi viską pradėjo nuo mažų nepaklusnumo aktų. Daugelį maištininkų tikslo link vedė tai, ką jie bent iš pradžių laikė kova už šviesų rytojų, kurią sugalvojo sukti teoretikai ir manipuliuotojai. Mus nuo anų tamsių laikų skiria daugiau kaip šimtmetis, tačiau Karlo Marxo ir Co pasėtos nuodingos sėklos iki šiol krinta į derlingą paprastų protų dirvą.
Nuvalyti išterliotą paminklą – nesudėtinga. Tačiau kaip išvalyti smegenis XXI a. liberalios demokratijos piliečiui, kai jau pati frazė apie proto valymą skamba kaip šventvagystė? Lietuvoje, kaip ir kitose normaliose Europos valstybėse, visi gali galvoti ir sakyti, ką tik nori. Saviraiškos laisvė pamažu gravituoja absoliutaus nebaudžiamumo linkme. Naudingi idiotai neršia laisvai, o Rusijos agresija prieš Ukrainą visa tai tik dar labiau išryškino.
Vokietijos žalieji balandžio mėnesį bučiavosi gatvėse ir kėlė šampano taures. Šventė istorinę pergalę – ant rusiškų angliavandenilių adatos patikimai pasodinta valstybė išjungė tris paskutinius branduolinius reaktorius. Taip, „Nord Stream“ vamzdžių nebėra, pakrantėse kyla suskystintųjų gamtinių dujų terminalai, o valdžia mėgina atsigriebti už strategines savo pirmtakų klaidas. Tačiau šių pastangų – per mažai, o energijos poreikis – milžiniškas. Bet už planetos išlikimą esą kovojantys tipeliai abejingai reaguoja į tai, kad energijos badą Vokietija kompensuos degindama anglis, nors tai yra vienas taršiausių būdų jai gauti.
Atominė energija – švariausia, patikimiausia ir saugiausia, kokią tik yra sugalvojęs žmogus, kol nepradėjo diegti atsinaujinančių šaltinių technologijų. Kadaise ji aprūpindavo 25 procentus visų Vokietijos energijos poreikių. Dabar jos nebėra, nes kai kas toje šalyje jau seniai rūpinosi būtent tokia įvykių raida. 2005 metais iš posto pasitraukęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis vėliau įsidarbino Kremliaus kompanijoje „Gazprom“. O po 2011-ųjų Fukušimos atominės elektrinės (AE) avarijos valdžia nutarė, kad taikaus atomo nebereikės, nes ji turi taikų ir dosnų draugą – Vladimirą Putiną.
Berlynas kartojo tą pačią klaidą, kurią kadaise padarė Vašingtonas, patikėjęs teorija, kad nuėjęs obuoliauti su velniu po kurio laiko sode atrasi jį, nusimetusį ragus, kanopas, uodegą ir užsiauginusį angelo sparnus. Amerika į tą naivų ir pavojingą „demokratizacijos“ žaidimą įtraukė Kiniją, o Vokietija (ir ne tik ji) šitaip tikėjosi įskiepyti demokratijos meilę Kremliaus vagių šutvei. Žinoma, ne be apčiuopiamos naudos savo biudžetui. Kainą už šiuos pigių dujų ir naftos žaidimus dabar moka Ukraina. Kasdien. Savo nekaltų žmonių krauju ir gyvybėmis.
Tokie tad buvo tie gerieji Europos saugumo architektų norai. Kai kurie dabar atgailauja, kiti bando sukti uodegą, bet daugelis tyliai toliau daro tai, ką savo toksiškuose veikaluose ateities kartoms paliko jų tėvynainis K. Marxas. Jie griauna kapitalizmą. Vieni veikia atvirai, pasipuošę budelio Che Guevaros atvaizdais ir raudonomis vėliavomis. Kiti tai daro subtiliau. Bet visi trokšta to paties: galutinės proletariato pergalės, didžiojo blogio pralaimėjimo. Tiksliau – Jungtinių Valstijų įtakos sumažinimo ir tarptautinių korporacijų pažabojimo.
Kovotojai prieš atominę energetiką, korporacijas ir dėdę Semą yra tikri taikos balandžiai – tai jų pastangomis dar karo prieš Ukrainą išvakarėse Vokietija Kyjivui kaip paramą siūlė šalmus ir pirmosios pagalbos vaistinėles.
Pacifizmo dvasia nesutrukdė mokėti milžiniškų sumų ginklais žvanginančiam Kremliaus banditui. Jau po karo Gruzijoje ir Krymo aneksijos Rusija iš vokiečių už dujas, naftą ir anglis gaudavo po 25 milijardus JAV dolerių per metus.
Kukliais skaičiavimais, Berlynas V. Putino režimui iš viso už energijos išteklius yra sumokėjęs apie 200 milijardų JAV dolerių. Kartu su kitų Rytų ordos demokratizavimo draugų pavedimais šie pinigai tapo vienu pagrindinių kruvino karo finansavimo šaltinių, nes tie pardavimai sudarydavo daugiau nei 35 proc. Rusijos valstybės biudžeto pajamų.
O kad viskas būtų dar patikimiau ir dujų adata smigtų dar giliau, nuolat vyko nuožmi kova prieš atominę energetiką. Ko gero, ne be reikalo tuos aktyvistus Vokietijoje vadina arbūzais. Išorėje – žali, tačiau viduje – raudoni kaip bolševikų vėliava. Tai jų nuopelnas, kad saugūs, patikimi ir efektyvūs vokiški reaktoriai – išjungti ir netrukus bus pradėti ardyti. Jiems reikėtų dėkoti už suodžius danguje ir žemėje – Vokietija dar ilgai degins anglį, nes nebeturi kito pasirinkimo.
Įdomus sutapimas: balandį Suomija ne tik įstojo į NATO, bet ir pradėjo eksploatuoti didžiausią Europoje branduolinį reaktorių. Karinė galia ir energetinė nepriklausomybė – valstybės pamatų kertiniai akmenys. Tai suprantame ir mes, ir mūsų kaimynai Šiaurėje. Nepavyko Kremliaus ekologiniai projektai ir Prancūzijoje, kur 70 proc. energijos poreikių vis dar užtikrina branduolinės jėgainės, o ateityje numatyta pastatyti dar šešis reaktorius.
Berlynas šia prasme paimtas, nes Maskva ten per du dešimtmečius pasėjo tiek arbūzų, kad viena didžiausių ir turtingiausių Europos tautų dar ilgai springs jų sėklomis.
Lietuva dabar mėgsta pasigirti numačiusi V. Putino kėslus ir mėginusi įspėti apie tai NATO partnerius, bet ji irgi suklupo ant to paties arbūzų sėklų jovalo. Visagino AE projektą sužlugdė ne Rusijos ambasadorius ir ne FSB šnipai – tai padarė patys lietuviai, kurių dalis iki šiol veikia politikoje. Nėra įrodymų, kad taip elgtis juos paskatino Kremlius, tačiau žvelgiant į liūdną Vokietijos pamoką galima tik spėlioti, kiek glaudžiai yra susiję visokie „žaliųjų“ judėjimai su raudonomis žvaigždėmis.
Jei pragaras iš tiesų yra grįstas gerais žmonių norais, jame turėtų būti ir viena kita alėja, skirta kovotojams už nelegalių imigrantų laisvą judėjimą per išorines Europos Sąjungos sienas. Kita tema, kita daina ir skirtingos natos, tačiau esmė – ta pati. Teoriškai kilnius tikslus ginantys žmonės bei ištisos organizacijos yra paversti ciniškų schemų sraigteliais. Jie tiesiog daro savo darbą, veikia pagal konvencijas ir savo įstatus, bet negali į visa tai pažiūrėti kitaip nei per žemuogių pievelės akinius.
Jie panašūs į šlapiu maišu trenktus pilypus iš kanapių. Nekviestus taikdarius, kurie Ukrainos mūšio už išlikimą akivaizdoje užlipa ant pakylos su alyvų šakele ir ima skelbti išmintį: „Na, ko jūs, vyručiai, čia dabar pliekiatės? Gyvenkime draugiškai!“
Belieka tik sarkastiškai pridurti – uždarykime visas likusias AE, suremontuokime vamzdžius Baltijos jūroje, įsileiskime į Europą visus, kuriuos tik mums prie sienų atskraidins Maskvos ir Minsko taikos balandžiai. Kad pragare atsirastų dar viena jūsų nuostabiais, tyrais ir neįtikėtinai kvailais ketinimais grįsta aikštė.
