Didelėje dulkėtoje aikštėje (kodėl smėlis, kai kas galbūt norės paklausti, bet paskui numos ranka) važiuos tankai su raudonomis žvaigždėmis ir šlovės ženklu Z ant bokštelių. Analogų pasaulyje neturintys „T-14 Armata“, šaunieji T-90, taip pat „Tigrai“, papuošti Georgijaus juostomis. Žinoma, ir galingieji „RT-2PM Topol“ su balistinėmis raketomis, kurių vardą išgirdę dreba visi planetos naciai.
Šalia nenugalimų karo mašinų žengs narsiausi Rusijos sūnūs, pasižymėję žygiuose nuo Grozno iki Alepo, nuo Bučos iki Kramatorsko – rosgvardiečiai, desantininkai, tankistai, marodieriai, žagintojai ir dezertyrai. Ant suvytusių krūtinių blizgės spalvotos skardos gabalėliai, liudijantys apie jų narsą, ištvermę ir apdairumą. Tuomet raudonų plytų piramidės terasoje pasirodys Blyškiosios Kandies holograma. Sveiki sulaukę šventinio parado, kariai! Sveiks, tamsta!
Šiltas pavasario vėjas lankstys kartoninius raketų sparnus ir fanerinius tankų šarvus. Nuo kino studijos paskubomis suvežtų laikinų fasadų byrės dažai. Visas smulkmenas sutvarkys ICG montažo meistrai – juk tiesioginė transliacija vyks standartinio atidėjimo režimu. Gūsiai kilnos dulkėtus kilimus ant sunkvežimių ZIL-131, prikrautų šlovingojo karo grobio: mikrobangų krosnelių, skalbyklių, šaldytuvų ir šunų būdų.
Kai kurie parado dalyviai svyruos ir bus įtartinai panašūs į tą girtuoklį Šurą iš kaimyninės laiptinės, tačiau transliacijos kokybė ir pakilus draugės Skabejevos balsas užliūliuos auditoriją. Susigraudinusios mažųjų orkų mamytės trofėjinėmis nosinaitėmis šluostys triumfo snarglius. Žiūrėk, sūneli, kad paskui turėtum ką pasakoti anūkams. Mes laimėjom. Ačiū diedui už pobiedą!
2022 metų gegužės 9–osios šventė neturės daug sąlyčio taškų su realiu pasauliu, tačiau rusams tai nerūpės. Po laidos jie skubės į rėžinius sklypus ir komunalinius balkonus sodinti atsargų alkanai žiemai. Nei tikroji padėtis frontuose, nei ekonominis krachas, nei artėjantis pilietinis karas tą pirmadienį Z nacijai nerūpės.
Laisvojo pasaulio gyventojams, turintiems begalines galimybes rinktis laisvus informacijos šaltinius, sunku suprasti Rusijos Federacijos populiaciją ir jos ligos rimtumą. Mes matome tas jų apklausas gatvėse, kur beveik kiekvienas vapa apie būtinybę sunaikinti Ukrainą ir eiti „iki galo“.
Mes juokimės iš apgailėtinų TV siužetų, kur šalia V. Putino kreiva ranka įmontuotos skrydžių palydovės. Reportažų, kuriuose rodoma „analogų neturinčių“ rusiškų dronų gamykla, įtartinai primenanti apleistą cechą, skubiai paverstą filmavimo aikštele. O kur dar mitingas Lužnikų stadione, kai suvežtiems studentams dalijo vėliavas, o trūkstamus vaizdus klijavo iš ankstesnių renginių.
Kritiškai mąstančiam stebėtojui klastotės bado akis. Tačiau rusai seniai žino, kad dukart du nebūtinai yra keturi (nes ne viskas taip paprasta, kai įsigilini). Jie tiki, kad karas yra taika, o auka – tai užsimaskavęs agresorius, klastotės yra pasaulio (ne)suvokimo pamatas. Režimas 2022 metais pasiekė tokį visuotinio melavimo lygį, kad pats pasiklydo šiame aido kambaryje ir ėmė tikėti savo paties klastotėmis. Jis net karą pradėjo remdamasis pataikūnų ir bailių melagystėmis apie Ukrainą, jos tautą ir kariuomenę.
Tas gegužės 9–osios paradas nesveikame V. Putino prote dabar yra pats svarbiausias tikslas. Dekoracijos, butaforiniai tankai ir alkoholikai statistai su skardiniais ordinais – rimtas reikalas. Jie ruošia planą C, nes planai A ir B – žlugę, o rezultato – verkiant reikia. Jei ne mums įprastame trijų matmenų pasaulyje, tai bent toje paralelinėje visatoje, į kurią jau persikėlė didžioji šios šalies gyventojų dalis. Tą, kokią jie nuosekliai kuria dar nuo 1787 metų, kuomet Grigorijus Potiomkinas ėmė statyti netikrus kaimus.
Jei nežinote tos istorijos, nelabai suprasite ir dabartinę Rusiją. Anuomet imperatorienės Jekaterinos II meilužis nurodė skubiai suręsti ant Dniepro upės krantų gražių namų fasadų, kuriais ši galėtų grožėtis iš laivo. Jai praplaukus, „kaimus“ greitai išardydavo ir nuveždavo į kitą vizito vietą, o Jekaterina buvo labai patenkinta tuo, ką pamatė. Panašiai kaip V. Putinas prieš savo beviltišką invaziją, ji irgi tikėjo vasalų teikiama informacija kelionės į Krymą metu.
Skirtumas tarp XVIII ir XXI amžiaus Rusijoje tik toks, kad dabar Potiomkino kaimu jau yra galutinai pavirtusi visa šalis. Nenugalima armija – mitas, rinkimai – farsas, valdovas – klounas psichopatas.
Likimo ironija: net ir Rusijos geografinis dydis yra apgaulingas. Dėl vadinamojo Merkatoriaus projekcijos efekto ji atrodo gerokai didesnė, nei yra iš tiesų. Ši kartografinė sistema išlaiko tikslius platumos ir ilgumos linijų kampus, tačiau iškraipo plotą. Kuo toliau nuo pusiaujo – tuo daugiau iškraipymų. Kuo didesnis žemės paviršiaus plotas žemėlapyje, tuo didesni netikslumai. Rusija tikrai yra didelė, tačiau visa laisvai tilptų Afrikos kontūruose, kur dar liktų vietos ir Ukrainai, ir Baltarusijai.
Imperijai žemių niekada nebus per daug, todėl karai ar pasirengimas invazijoms – jos nuolatinis būvis. Tiesa, Rusija dar iki vasario 24–osios turėjo milžinišką problemą – tai spartus populiacijos nykimas. Pagal gyventojų skaičių pasaulyje ji – vos devinta, tačiau ateityje iškris iš dešimtuko, kuriame Rusiją jau pralenkė net Bangladešas. Maža to, tikėti statistiniais Maskvos teiginiais būtų naivu, nes jų pačių demografai seniai pripažįsta: autonominės sritys ir regionai klastoja duomenis, juos išpučia, kad gautų iš federalinio biudžeto didesnes išmokas.
Palyginus teritoriją ir populiacijos skaičių, gaunamas gyventojų tankis. Kinijoje šis rodiklis yra 153, o Rusijoje – vos 9. Todėl ten niekada nebus nei gerų kelių, nei greitų geležinkelių, nei gražių miestų. Dar iki karo tai buvo nuniokotos pustuštės teritorijos, o dabar ryškėja perspektyva tapti tikra zombių žeme. Zona Z.
Pagal savižudybių skaičių Rusija visada buvo viena pirmaujančių, tačiau didžiausios problemos tik prasideda. Net pagal klastojamus oficialius duomenis specialistai gali susidaryti ryškėjantį vaizdą. Valstybės–žudikės psichologinį portretą. Psichotropinių vaistų ir antidepresantų poreikis po vasario 24–osios išaugo dvigubai. Tie vakarietiški vaistai iš pradžių pabrango 30-40 proc., o paskui visai išnyko. Laukti grįžtančių iš fronto ir bijoti dėl vaikų ateities teks be „Prozac“. Belieka degtinė.
Ekonomikos galiomis Rusija negalėjo pasigirti ir iki karo – su visais gamtos ištekliais, naftos bei dujų gavyba tos šalies BVP buvo mažesnis nei Italijos. Dujos, kurių Europoje niekam greitai nereikės, negali tekėti į Šiaurę, nes vamzdžių tiesti už Uralo jiems neapsimoka. Pasitraukus naftos įrangą tiekiančioms įmonėms ir dėl boikoto krentant kruvinos žaliavos paklausai artėja diena, kai teks užbetonuoti šachtas.
Karinė invazija, karo nusikaltimai ir visuomenės atvirai palaikomas fašistų režimas šalį nubloškė į tokį istorijos šalikelės griovį, iš kurio net Šiaurės Korėja rusams ims atrodyti kaip Silicio slėnis. Tik jie to dar nesupranta ir nepastebi, nes tebesisvaigina karo sukeltu adrenalinu. Tai irgi praeis.
Visiška tarptautinė ekonominė izoliacija ir angliavandenilių embargas reiškia, kad šis Potiomkino kaimas lėtai, bet nuosekliai virsta žaliavų sandėliu. Išsipūtusia Turkmėnistano versija, kuri pasauliui iš esmės nerūpės. Infliacija, pramonės krachas ir milžiniškas nedarbas Kremliaus režimui jau rudenį ims gaminti milijonines naujų orkų armijas, kurias būtų galima siųsti prieš civilizuotą pasaulį. Apginklavus senomis kuokomis. Raketos bus jau pabaigusios, paskutiniai tankai sudeginti. Jie dar sugebės telktis pigiems karams prieš kaimynus, bet parodykite tą kvailį, kuris iki tol nebus deramai pasiruošęs.
Tiesa, dar lieka baisusis raudonasis mygtukas. Ir dramatišku balsu išlementas retorinis klausimas: ko vertas pasaulis, jeigu jame nebėra V. Putino Rusijos? Jis vertas tos kovos, kuri mūsų dar laukia. Tai bus nuostabus pasaulis. Nauja žmonijos galimybė, kuri buvo laikinai atidėta. Tik trisdešimčiai metų.
