Šį kartą – ne apie antivakserių proto sutemas ir jų apsišaukėlius pranašus. Manau, kad šiai publikai Lietuvos viešojoje erdvėje skiriama per daug dėmesio. Yra gerokai svarbesnių reikalų, kurių dažniai nepastebime nuolat murkdydamiesi užsitęsusios pandemijos naratyvuose.
Vieną spalio dieną mūsų apniukusioje kultūros padangėje nutiko neeilinis įvykis. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pranešė atšaukiantis premjerą „Nakties rašytojas“. Pats veiksmas gal nebūtų kažkuo išskirtinis, bet jo priežastis – egzotiška. Lietuvos žiūrovai neteko galimybės pamatyti spektaklio, nes Belgijoje gyvenantis jo kūrėjas turi reikalų su teisėsauga.
Režisieriui Janui Fabre'ui pateikti kaltinimai dėl seksualinio priekabiavimo ir nederamo elgesio. Kitų metų pavasarį jį nuteis. Arba išteisins. Gal šis menininkas kaltas, o gal ir ne. Tačiau jo kūryba uždrausta jau dabar. Žengiame į istorinę epochą. Ji kažkuo primins tuos laikus, kai miesto aikštėje nuskambėję kaltinimai raganavimu aukai reiškė belangę, kankinimus ir teismą. Tokį teisingumo procesą, kuomet surištas žmogus metamas į upę: nuskęs – vadinasi, buvo nekaltas. Jei išplauks su velnio pagalba – degs ant laužo.
Žinoma, tas belgų režisierius gal ir elgėsi neteisėtai, kažkam kažkada sujaukė gyvenimą, o dabar nusipelno bausmės. Tačiau vienas esminių skirtumų tarp Viduramžių ir vėlesnių laikų teisingumo yra tai, kad jį vykdo ne instinktų valdoma minia, bet tam tikra institucija, veikianti griežtai pagal įstatymą.
Naikinti teismų kol kas neketinama – tai gresia tik JAV policijai. Tačiau anapus Atlanto užgimęs judėjimas veikia vis efektyviau, plačiau, agresyviau. Jo apraiškų daugės ir mūsų padangėje. Tai – cancel culture, toks viešo gėdinimo, smerkimo, grasinimų ir netgi stūmimo į savižudybę grupinis veiksmas, kai kažkuo neįtikusį asmenį mėginama sunaikinti – ne fiziškai, bet visomis kitomis įmanomomis priemonėmis. Nutraukti žmogaus galiojimo laiką.
Hario Poterio kūrėja J. K. Rowling – puiki rašytoja, padovanojusi skaitytojams burtininkų pasaulį ir jo veikėjus. Tačiau pakako kelių neatsargių viešai ištartų žodžių apie translyčius asmenis ir ji tapo masinio puolimo, smerkimo, raginimo boikotuoti visą kūrybą taikiniu. Buvo mėginama paneigti viską, ką ji sukūrė, dedant organizuotas grupines pastangas, kad rašytoja pasijustų kuo blogiau. Atsiprašytų, atgailautų, o vėliau būtų vertinama kaip „prieštaringos reputacijos“. Visa tai – dėl jos vienos viešos remarkos.
J. K. Rowling – tik viena iš daugelio, kuriuos pastaraisiais metais pervažiavo šitas grupinio spaudimo volas. Taikiniais tampa ne tik mintis laisvai reikšti įpratusios įžymybės. Oskaro apdovanojimai pirmą kartą savo istorijoje susidūrė su boikotu. Grupė kviestinių svečių atsisakė dalyvauti ceremonijoje protestuodami, jų supratimu, prieš įvairovės trūkumą nominacijose. Tai ne juokais įbaugino komisiją. Skubiai atsiprašė, nuoširdžiai atgailavo. O kitais metais juodaodžiams aktoriams išdalijo rekordinį kiekį statulėlių. Negana to, prabilta apie rasių kvotų įvedimą, kurių turės laikytis filmų ir serialų kūrėjai. Tie, kurie nenori kvailai rizikuoti vardu, karjera ir socialiniu statusu.
Galimybė nelaukiant tyrimo pabaigos ir teismo nuosprendžio atsiteisti su tais, kurie kadaise pažemino, priekabiavo ar prievartavo, sukūrė unikalius socialinius judėjimus. Jie padėjo tūkstančiams aukų, kaltieji buvo nubausti, o socialiniai tinklai tapo realiu ginklu ginant užguitųjų ir beteisių gyvenimus. Tai – efektyvus kultūrinis boikotas, šviesioji šio reiškinio pusė.
Vis dėlto ginklas tinka ne tik gintis, bet ir pulti. Kartais – niekuo dėtus žmones. Viešai anekdotų apie mažumas pažėręs ir už tai visuotinio gėdinimo girnose sumaltas Holivudo aktorius – pats kaltas. Šviesioje ateityje tokiems juokeliams nėra vietos. O štai sportinių batelių gamintojas boikotuojamas dėl begėdiškai išnaudojamų Afrikos vaikų, verčiamų dirbti siuvykloje, nors galėtų lakstyti po savaną su automatu rankose. Tačiau Holivudo žvaigždės ir korporacijos turi advokatus, viešųjų ryšių konsultantus, pinigų teismo procesams. Tai jiems padeda sumažinti žalą, gal net išsikapstyti. Žinoma, išskyrus tuos rimtai įklimpusius ir realias bausmes gavusius veikėjus.
Tačiau šita masinio gėdinimo ir paneigimo kultūra jau išaugo vystyklus. Tai jau – revoliucija. O kaip jūs patys žinote iš istorijos, revoliucijos anksčiau ar vėliau ima ryti savo vaikus. Šiuo atveju – paprastus piliečius. Ant gėdos stulpo atsidurti gali bet kuris žmogus, viešai pasisakęs ar parašęs tai, kas kažką suerzins, palies naujų laikų šventenybę ar mėgins ginti nuverstą stabą. Bus užpultas ir nusidėjėlio darbdavys. Jam teks skubiai atsiprašyti ir atleisti tokį darbuotoją. Tačiau net ir tada viskas nesibaigs. Minios teisingumui to per mažai. Gali būti paviešintas aukos adresas, durys išpurkštos įžeidimais, o pro išmuštus langus įmestas akmuo su linkėjimais nebedelsti ir pasielgti garbingai. Kitaip tariant – nusižudyti.
Tai – ne distopijos romano potėpiai. Tai jau vyksta. Minia teisia. Dūžta gyvenimai. Tai tapo įmanoma todėl, kad šimtmečius gyvavusi logocentrinė sistema žlunga, o civilizacijos pamatą laikančios kolonos trupa. Remtis į Dievą daugeliui vakariečių jau seniai neišeina, vartojimo religija senojo tikėjimo vis dėlto nepakeitė. Tradicinės žiniasklaidos funkcija nemaža dalimi perėmė už nieką neatsakingi socialiniai tinklai, kurie iš esmės laidoja įvairių nuomonių ir diskusijų kultūrą.
Vienas po kito pučiasi burbulai, kurių dalyvių tikslas – ne objektyviausia įmanoma tiesa, bet vienos nuomonės, tos pačios pasaulėžiūros patvirtinimas. Tai – urvai, kuriuose silpnas individas pajunta anoniminę interneto galią ir drąsą. Ten gimdomi ir tiražuojami melagingi kaltinimai, lipdomos etiketės, įrodoma kaltė ir išrenkama bausmė. Belieka čiupti šakes su deglais ir traukti prie raganos namų.
Tu – rasistas. Tu – seksistas. Tu – homofobas. Planetos teršėjas, mėsėdis ėdrūnas, parsidavęs rašeiva, sąmokslo dalyvis. Paukšt – ir baigta. Blokuot, o jei spurdės – boikotuot. Paskui žiūrėsim, ką daryti. Koks čia dar gali būti dialogas? Tai – grupinių pamaldų monologas, laisvos minties ir žodžio pakasynos.
Vakarų pasaulyje žlunga daugiau ar mažiau žinomų žmonių, vadovų, kūrėjų karjeros, jų šeimos gėdijamos, ujamos, izoliuojamos. Revoliucijos apetitas auga bevalgant. „Viešojo veikėjo“ statusas suteiktas kiekvienam. Todėl esant reikalui bet ką galima įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti. G. Orwello 1984-ųjų versija, kur Didžiojo brolio vaidmuo skirtas beveidei miniai. Ji – seklys, prokuroras, teisėjas, baudėjas.
Dar yra stebėtojai. Tylinti dauguma. Reginti nulinčiavimo aktus, sugėdintus, iš darbo išmestus žmones, ji galvoja ir apie save. O kas, jeigu mane šitaip? Mano šeimą? Kolegą? Gal geriau prisitaikysiu, mintis pasiliksiu sau. Tai – irgi cenzūra, kurią visuomenė ima taikyti sau, kad būtų ramiau. Žodžio laisvės mirties priežastys būna įvairios. Ar šis socialinis fenomenas gali ją nužudyti? Jis tai jau daro. Vienos partijos, vienos nuomonės modelis – ne tik istorija, bet ir galima ateities versija. Todėl kitą sykį išgirdę gėdos varpus neklauskite, kam jie skambina. Kiekvieną sykį jie beldžiasi ir į jūsų ausų būgnelius.
