Žinoma. Juk žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur pigiau. Ypač, kai tavo šalyje mokesčiai – vis didyn, o mokesčių mokėtojų kasmet – vis mažyn. Kai šiapus sienos – keliai kasmet vis prastesni, o anapus Lenkijoje – platesni ir lygesni. Nejučiomis apima keistas jausmas, kad kažką pekeliui būsime pametę, o vietoj tikrų prasmingų valstybės veiklų liko tik mažų vadukų intrigos, valdžios būvio ištiktų vidutinybių tuščios apsukos ir ilga kaip šimtmečiai idėjų sausra.
Ko mes siekiame? Kur mes einame? Ir su kuo? Geriau paklauskite, kam skambina varpai. Atsakymą patys žinote – jie skambina mums. Jau seniai skalambija. Bet nuo maždaug 2005-ųjų Lietuvą kamuoja toks keistas kurtumas. Varpai tai girdisi, bet ką jie reiškia – velnias žino. Geriau apie tai negalvoti.
Anuomet, kartu su naryste ES bei NATO pasiekusi savo esminius strateginius saugumo tikslus, laisvoji Lietuva tarytum subliuško. Mus ištiko tai, apie ką rašoma paskutiniame pasakos sakinyje: „o tada jie visi ilgai ir laimingai gyveno“. Saugūs, turtingi, nerūpestingi. Deja, pasakos tuo ir skiriasi nuo kitų kūrinių, kad padėjus tašką tenka rašyti naują sakinį. Net tada, kai niekas nenutuokia, apie ką apskritai bus naujoji knyga ir nuo ko (po galais) pradėti pirmąjį skyrių?
Mes anuomet dar buvome labai atsilikę nuo daugelio kitų turtingojo euroklubo narių. Atrodėme puslaukiniai ir alkani, neseniai išsirinkę į prezidentus tapšnotoją kartu su jo Kremliaus siųstais patarėjais, būrėjomis ir bizantiškų rūmų blizgučiais.
Ta pavojinga istorija baigėsi apkalta, bet tapšnotoją Lietuvoje kai kas iki šiol myli. Mes visą tą laiką kažką veikėme: turėjome Saulėtekio ir Saulėlydžio komisijų. Tuzinus darbo grupių. Kūrėme strateginę viziją „Lietuva 2030”. Ją vėliau teko perrašyti pavadinus „Lietuva 2050”, į tekstą įpynus „tvarumą“, „išmanumą“ „atsinaujinančius šaltinius“ ir kitus aktualaus laikmečio burtažodžius.
Vienu metu, maždaug 2008 metais, atsipalaidavimas šalyje pasiekė tokį lygį, kad V.Putino ir A.Lukašenkos valdų pašonėje gyvenanti Lietuva atsisakė šauktinių kariuomenės, o krašto apsaugai numesdavo apgailėtiną 0,8 nacionalinio biudžeto nuošimtį.
Maždaug tuo metu į Vilnių iš Briuselio ėmė vis dažniau skraidyti ir dzenbudistų valdžiai nuotaiką gadinti tokia eurokomisarė, bauginusi artėjančia krize ir raginusi nebetaškyti pinigų. Paskui viskas atsitiko taip, kaip ji pranašavo, todėl tauta išrinko eurokomisarę į prezidentus, nors kai kas bumbėjo, kad ji – buvusi kompartijos funkcionierė. Bet ši biografijos aplinkybė daugumai nepasirodė reikšminga nei prieš pirmąją, nei prieš antrąją jos kadenciją. Buvimas komunistu net ir po 30 nepriklausomybės metų lietuviams neatrodo atgrasus, o kai kam – netgi visiškai pateisinamas.
Iš penkių į Lietuvos prezidento postą išrinktų asmenų vos vienas nėra buvęs jos nariu. Pagal šį požymį šis Baltijos tigras nesiskiria nuo Moldovos, Armėnijos ir kitų buvusių sovietinių respublikų.
Atmetę politinių viešųjų ryšių ir socialinių technologijų konstruktą, nukrapštę mūsų laikų nacionalinės tautosakos luobą rasime įstabai paprastą ir kartu bauginantį faktą. Lietuva kaip tas pienės pūkas vaiskią vasaros dieną skrenda pavėjui. Nėra nei ambicijų, nei krypčių, nei noro apskritai ką nors keisti.
O kam ką nors reikėtų keisti, kai taip smagu pleventi? Fiskalinės politikos svertai seniai perduoti Europos centriniam bankui, ūkio plėtros kryptis nubraižo ir pinigų duoda Komisija, todėl mums belieka tik išsiversti direktyvas, adaptuoti teisės aktus ir įsisavinti lėšas. Proto ir valios delegavimo protokolai funkcionuoja efektyviai. Veikia raminamai. Tiesa, tai būna tik tol, kol laikai – santykinai ramūs ir sotūs. Bet kas nutiks pienės pūkui, kai jie pasikeis? Kai būsite pamiršę, kaip reikia savarankiškai mąstyti, planuoti ir kurti?
Nesu euroskeptikas, veikiau priešingai – suprantu, kad be narystės ES ir NATO Lietuvą būtų ištikęs Moldovos arba Ukrainos likimas. Tačiau pernai vasario 24-ąją pasaulis apsivertė. Vieni tai supranta, kiti tik įsivaizduoja, kad supranta arba iš įpratimo imituoja veiklą tuščiomis apsukomis, nes kitaip nemoka. Lietuva – viena didžiausių Ukrainos rėmėjų ir Kremliaus režimo kritikių. Žinoma! Tai ko dar čia būtų galima norėti iš mūsų mažos tautos ir jos valdžios?
Daugiau lenkiškumo, jei trumpai. Norisi išsamiau? Tuomet dar sykį perskaitykite buvusio vyriausiojo JAV pajėgų Europoje vado atsargos generolo Beno Hodgeso žodžius. Tuos, kurie papiktino svarbius valstybės veikėjus. „Laikas pasakyti – Lietuva irgi turi atsakomybių“, – tai atsargos generolo diagnozė, lyg skalpeliu apnuoginanti centrinį mūsų valstybės nervą.
Turbūt esate girdėję apie pasiryžimą gynybai skirti daugiau nei 2 proc., tačiau už šio skaičiaus slepiasi skurdokas turinys. Realaus pasiryžimo tapti rakštimi Rusijos pašonėje chroniškas deficitas. Būti Baltijos Suomija, Izraeliu, Šveicarija. Arba pažvelgti į pietinę kaimynę, kurios pasienio parduotuves taip gerai pažįstame, bet mažai ką nutuokiame apie didžiąją Lenkijos transformaciją. Mūsų pašonėje kyla naujas milžinas, ir tai – pati geriausi žinia nuo pat 1991-ųjų, kuomet subyrėjo Sovietų imperija.
Berods 2012 metais Krokuvoje susipažinau su vienu turtingiausių Lenkijos verslininkų Grzegorzu Hajdarowicziumi. Geopolitiniuose ginčuose praleidome visą vakarą. Apsikeitėme daugybe įdomių įžvalgų, tačiau į atmintį įstrigo jo mintys apie kaimynus Rytuose ir Vakaruose.
„Kiek ilgai Rusija, silpstanti visomis prasmėmis valstybė, atlaikys kinų spaudimą ties rytinėmis sienomis?“, – į šį klausimą pašnekovas atsakė gerai pagalvojęs: „Istorija kartojasi, jau buvo antplūdžių iš Rytų, bus jų ir ateityje. Ypač kai grius dabartinė Kinijos tvarka. Kol kas ji yra kontroliuojama ir stabili. Kai subyrės, kas sulaikys tuos pusantro milijardo nuo žygio į Vakarus? Kas nutiks Rusijai, kuri neteks Sibiro? Valstybė aplink Maskvą, maždaug Ukrainos dydžio.”
Nieko gero jis negalėjo pasakyti ir apie kaimynus Vakaruose. Konkrečiai –vokiečius: „Jie yra tvarkingi, disciplinuoti ir savanaudiški. Visi, kurie pasitiki vokiečiais, galų gale pralaimi. Mus visus Rytų Europoje jie laiko kažkuo tik truputį geresniu nei kolonijų gyventojais. Turėjau daugybę reikalų su jais, žinau, apie ką kalbu. Kol ekonomika auga, viskas gerai, bet vos tik kokia nors krizė, nesitikėk pasigailėjimo”.
Panašiai mąsto daugybė jo tautiečių. Beveik 38 milijonus gyventojų turinčioje Lenkijos kariuomenėje jau dabar yra 170 000 karių – tiek pat, kiek Vokietijoje, bet Varšuva neketina sustoti. Daugiau nei 4 proc. BVP gynybai, artimuose planuose – 250 tūkst. profesionalių karių, 50 tūkst. civilinės gynybos narių. Lenkija kuria didžiausią Europoje sausumos kariuomenę, kuri bus apginkluota naujausiais ginklais. Šįmet už 1,3 milijardo eurų jie nusipirko dar 116 tankų „Abrams“. Pernai įsigyta 250 „Abrams“. Tai bent užmojai! Jie yra pasirašę sutartį dėl 32 amerikietiškų naikintuvų F-35 ir 48 korėjietiškų naikintuvų FA-50. O kur dar savaeigės haubicos, artilerijos pabūklai, salvinės ugnies sistemos...
Jums atrodo, kad atėjo neramūs laikai? Tačiau jie – dar tik prieš akis. Čia dar bus visko, ir Lenkija tam ruošiasi labai rimtai. Šalis, kurią Vašingtonas jau suvokia kaip pagrindinę partnerę Europoje, tampa naująja žemyno galia, kuri kartu su mūšiuose užgrūdintomis ir puikiai apginkluotomis Ukrainos pajėgomis taps gravitacijos centru. Lietuva irgi atsidurs šiame karžygių klube. Kadaise taip jau buvo, gal tik karalystė kitaip vadinosi. Kokiomis teisėmis ir kurioje vietoje už stalo pasodins – jau kitas klausimas.
Dabar aišku viena: reikia galąsti kirvius ir būti pasirengusiems bet kada eiti į medžioklę. Kartu su geraisiais milžinais.
