Kas čia vyksta? Mums per mažai tradicinės įtampos su Maskva, krizės pasienyje su Baltarusija ir pandemijos suvaldymo iššūkių? Valdžią šalyje yra užgrobę pamišėliai, kurie po savęs paliks tik nuodėgulius? Ar gali sau leisti maža šalis konfliktuoti su tokiomis galybėmis ir iš balos išlipti sausa?
Klausimų daug, klausiančiųjų nerimą galima suprasti. Tačiau iš tiesų Lietuva dabar elgiasi būtent taip, kaip turėtų daryti bet kuri apie pasaulio stabilumą ir savo ateitį mąstanti valstybė.
Dabartiniai sprendimai ir planuojami veiksmai man primena 1988-1990 metus, kai žodis po žodžio, veiksmas po veiksmo Sąjūdis klibino sovietinio monstro pamatus. O juk tada buvo baisiau, buvome okupuoti. Tada tikslas irgi atrodė sunkiai pasiekiamas, tačiau istorija parodė, kas buvo teisus, o kam buvo lemta atsidurti jos šiukšlyne.
Žinoma, net tokios mažos šalies kaip Lietuva veiksmai Pekinui kelia grėsmę. Tai išduoda ir propagandos seilėmis tykštanti retorika apie liliputus, ir keršto veiksmai. Kuriamos kliūtys dvišalei prekybai, ambasados uždarytos, gali nelikti ir diplomatinių santykių. Kodėl taip skausmingai reaguojama? Nes Vilnius atsidūrė Pekino priešų avangarde būtent tokiu laiku, kai Kinija grimzta į ekonominę stagnaciją ir susiduria su vis stipresniu išorės pasipriešinimu.
Atėjo metas, kai valstybėms teks pasirinkti, su kuo jos regi savo ateitį – su Jungtinėmis Valstijomis ar Kinija? Keistokas klausimas žinant, kiek ekonominio bendradarbiavimo gijų sieja likusį pasaulį su šiuo globaliu fabriku. Tačiau tai – jau į praeitį grimztantis etapas, nes Kinija – nebe tokia, kokia buvo prieš dešimtmetį. Mes be jos galime apsieiti. Kitiems gali būti sunkiau, bet tai turės nutikti.
Kinija yra pasiekusi savo santykinės galios aukščiausią tašką ir pradėjusi nuosmukį, kurio nebus pajėgi viena pati sustabdyti. Tie, kurie kalba apie Pekino įsigalėjimą ir galimą karą su JAV dėl įtakos planetoje, pamiršta svarbią istorijos pamoką. Visi naujųjų laikų karai įvyko ne dėl jėgos didėjimo, bet atvirkščiai – mėginant stabdyti prasidėjusį nuosmukį.
Šalis, kurioje santykinis turtas ir galia nuosekliai auga, siekia didesnės pasaulinės įtakos ir prestižo, darosi ryžtingesnė ir ambicingesnė. Tokią Kiniją esame įpratę regėti. Kadaise viena skurdžiausių ir visomis prasmėmis atsilikusių šalių po šaltojo karo pabaigos žaibiškai iškilo – pasinaudodama savo galimybėmis ir pasikeitusiais pasaulio poreikiais. Industriniai Vakarai labai daug prisidėjo prie Rytų milžino iškilimo.
Tačiau aukščiausiame taške kai kas nutiko. Ekonomika lėtėja, verslas vis labiau varžomas, o pasaulinio įsigalėjimo ambicijos verčia kitas šalis kurti priešiškas koalicijas. Visagalybe įtikėjęs politinis elitas elgiasi vis agresyviau, įsukdamas pavojingą konflikto eskalavimo karuselę.
Ilgas ekonomikos pakilimas ir jį keičiantis staigus nuosmukis – tokia istoriškai yra pavojingiausia pasaulio politikos trajektorija. Ja dabar ir gravituoja Pekinas. Spartaus augimo epochos augina šalies ambicijas, didina žmonių lūkesčius. Ekonomikos pakilimo metu įmonės skaičiuoja pelnus, piliečiai įpranta gyventi gerai. Šalies tarptautinis svoris auga.
O tada prasideda stagnacija. Dėl lėtėjančio augimo valdžiai darosi vis sunkiau palaikyti pozityvias žmonių nuotaikas. Ekonomika silpsta, nepatenkintųjų daugėja, todėl siekdamas užkirsti kelią galimam perversmui elitas darosi vis žiauresnis. Tada iškyla sprendimo variantas – staigi plėtra. Sutelkti ekonominius išteklius ir rinkas, pasikinkyti tautinius jausmus ir įvardyti nacijai užsienio priešus.
Pirmasis pasaulinis karas kilo tada, kai ekonominių lenktynių su kitomis industrinėmis šalimis į kampą įspraustas Berlynas suprato, kad be ginkluoto konflikto neįveiks varžovų. Vėliau tuo pačiu keliu ši šalis žengė dar sykį, panašiai elgėsi Japonija, Rusija ir kitos ūkio nuosmukį karais mėginusios stabdyti šalys.
Kinija vieną po kito praranda pranašumus, kadaise skatinusius jos augimą. Senka ištekliai. Ėmė trūkti vandens, kasyklos išgramdytos, o kinai importuoja daugiau energijos ir maisto nei bet kuri šalis. Dėl šių ir daugybės kitų veiksnių ūkio augimas tampa vis brangesnis ir lėtesnis. Kinija kasmet išleidžia daugiau, o pagamina vis mažiau. Valstybės skola dar iki pandemijos BVP viršijo 300 proc.
Gerėjant gyvenimui, keičiasi ir demografija. Pačių kinų skaičiavimais, iki 2050 m. šalis neteks 200 mln. darbingo amžiaus žmonių, o pensininkų gretas papildys tiek pat šimtų milijonų. Medicinos ir socialinio draudimo išlaidų dalis BVP turės patrigubėti vien tam, kad milijonai nemirtų iš bado kaip Mao laikais. Jūs bent įsivaizduojate, kokio dydžio išlaidos laukia šios valstybės?
Kuriamos ir remiamos vis naujos valstybinės vaiduoklių bendrovės, o privačios įmonės menksta ir bankrutuoja. Objektyvią ekonominę analizę keičia vis intensyvesnė valdžios propaganda. Inovacijų aplinka prastėja, nuožmi valstybinė ideologija pakeitė sveiką verslo aplinką.
Lyg to būtų negana, dabartinis lyderis akivaizdžiai gravituoja totalitarizmo link. Kinija jau regėjo įvairių asmenybės kultų, tad čia nieko naujo, tačiau skirtumas tas, kad šį kartą Pekinas puoselėja ambicijas tapti Nr.1 valstybe pasaulyje.
Ne be Lietuvos pastangų Pekinas vis prasčiau atrodo pasaulinės bendruomenės akyse. Ir koronaviruso kilmė, ir nesibaigiantys žmogaus teisių pažeidimai, ir agresyvi politika nulėmė tai, kad dabar požiūris į Kiniją yra toks blogas, koks buvo po skerdynių Tiananmenio aikštėje 1989 metais.
Regėdami tokius drakono judesius, kinų kaimynai ruošiasi karui. Taivanas didina gynybos išlaidas. Japonija įgyvendina didžiausią karinių pajėgų stiprinimą nuo Šaltojo karo pabaigos. Vietnamas ir Indonezija stiprina oro, karinio jūrų laivyno ir pakrančių apsaugos pajėgas. JAV, britai ir australai sukūrė aljansą tam pačiam tikslui – kad sutramdytų vis sunkiau prognozuojamą valstybę.
Mažai tikėtina, kad Kinija pasiryžtų tokiai karinei invazijai visoje Azijoje, kaip kadaise Japonija. Tačiau spaudžiamas vidaus ir išorės veiksnių režimas veiks vis agresyviau, o Taivanui gresia realus ginkluotas konfliktas. Nuosmukį patirianti Kinija bus gerokai pavojingesnė už tą, kuri augo ir štampavo prekes visam pasauliui.
Bet kur čia yra Lietuva ir jos bekompromisė Pekiną siutinanti politika? Atsakymas – užsienio reikalų ministro darbotvarkėje. Iškart po Taivano atstovybės atidarymo jis išskrido į Vašingtoną kalbėtis dėl glaudesnių ekonominių santykių, investicijų ir kitų reikalų, kurie bus svarbūs Lietuvai ateityje. Toje, kur mūsų strateginiai partneriai mėgins sustabdyti vis grėsmingesnį Kinijos siautėjimą, tuo pačiu užkertant kelią globaliam kariniam konfliktui.
