Pamėginkite įvardyti esminę sąsają, jungiančią Luhanską, Padniestrę, Abchaziją, Donecką ir Osetiją. Kodėl būtent tuos kraštus su visais gyventojais atplėšė Kremlius savo manipuliacijoms? Kuo jie skiriasi nuo visų kitų tipiškų posovietinėms respublikoms teritorijų? Atsakymą rasite teksto pabaigoje, o dabar grįžkime namo. Pas mūsų kvailius.
Būtent – kvailius, nes jie yra socialinės mįslės raktas. Šiuo tekstu nenoriu nieko įžeisti ar klijuoti etikečių. Tik paaiškinti situaciją, priminęs klasikinį mokslo metodą. Iš anksto atsiprašau tų, kuriuos žodis „mokslas“ galimai erzina labiau už „kvailį“.
XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasirodęs mokslininko Carlo Cipolla traktatas apibrėžė penkias kertines kvailumo sąvokas. Vėliau jo pagrindu sukurti veikalai ir dabar naudojami vertinant darbuotojų kompetencijas bei didelių grupių bendros veiklos efektyvumą.
C. Cipolla protingais žmonėmis laiko tuos, kurie sugeba kartu dirbti savo ir kitų labui, o kvailais – visus, kurių nenuspėjamas ir destruktyvus elgesys žemyn tempia ne tik pavienius asmenis bei jų aplinką, bet ir ištisą bendruomenę.
Pagrindiniai kvailumo dėsniai paaiškina iš pažiūros neracionalų tam tikros dalies individų elgesį bet kurioje grupėje ar visuomenėje. Tai – rimtas akademinis mokslinių tyrimų projektas apie psichologiją, mėginant atsakyti į klausimą, kodėl žmonės priima neapgalvotus sprendimus, apibrėžianti „kvailo“ elgesio modelius bei paaiškinanti, kodėl turėtume saugotis tokių žmonių. O dar svarbiau – tiksliai nurodant, kas nutinka visuomenėse, kuriose susiklosto tam tikri kvailių, banditų ir aukų santykiai.
Pirmoji taisyklė. Žmonės visuomet ir neišvengiamai nuvertina jų aplinkoje esančių kvailų individų skaičių. Kitaip tariant, kvailių visada yra daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Šį postulatą reikėtų vertinti su tam tikra išlyga, nes jis buvo sukurtas tais laikais, kai dar nebuvo socialinių tinklų. Jie atskleidė tikrąją žmonijos būseną, o tuo pačiu padeda ypač efektyviai barstyti kvailybės sėklas.
Antroji taisyklė apibrėžia pačią sąvoką: tikimybė, kad žmogus bus kvailas, nepriklauso nuo jokių kitų to asmens savybių. Bet kurioje grupėje visada yra panaši kvailų individų dalis, nepaisant išsilavinimo, tautybės, rasės, lyties, socialinės padėties. Kvailumas primena tą genais perduodamą informaciją apie odos, plaukų ar akių spalvą. Jis neturi nieko bendra su IQ, todėl kvailių yra ir tarp akademikų, ir tarp prezidentų. Šį paradoksą apibrėžia kiek vėliau atsiradęs terminas „educated yet idiot“ – išsilavinęs idiotas.
Trečioji taisyklė įvardija esminę objekto savybę: kvailas yra tas, kuris kenkia kitam asmeniui ar asmenų grupei, pats negaudamas naudos ir net galbūt pats patirdamas nuostolių. Tai įrodyta daugybe mokslinių eksperimentų, kuomet gauti duomenys atskleidė racionaliu protu nepaaiškinamą dalies žmonijos polinkį tiesiog trukdyti kitų veiklai, planams ar tikslams negaunant jokios naudos ir dažnai veikiant netgi prieš savo paties interesus. Požiūris į skiepus galėtų būti priskiriamas šiam elgesio modeliui.
Ketvirtoji taisyklė aptaria spąstus, į kuriuos dažnai patenka nekvaili žmonės, tinkamai neįvertinę kvailių daromos žalos masto ir apimčių. Dažnas pamiršta, kad turėdamas reikalų su kvailiais galų gale brangiai sumokės už šią klaidą.
Penktoji taisyklė, ko gero, yra svarbiausia. Ji apibrėžia toksišką šios individų grupės įtaką visuomenei: kvailas žmogus – pats pavojingiausias. Išskiriami keturi visuomenės narių tipai: protingi, banditai, aukos ir kvailiai. Pastarieji yra pavojingesni už banditus. Mat bandito veiksmai vis dėlto atitinka tam tikrą racionalumo modelį. Žinoma, asocialaus racionalumo, bet visgi paaiškinamo ir užkardomo elgesio.
Tuo tarpu kvaili žmonės yra itin pavojingi, nes protingesniems už juos sunku įsivaizduoti, suprasti tą elgesį ir gentainių kvailybės ribas, kurias Albertas Einsteinas kadaise palygino su visata ir padarė prielaidą, kad ji ribas tikriausiai turi, o štai kvailumas – ne.
Ribotoje veikimo aplinkoje kvailys gali kenkti tik sau arba savo artimiesiems – būtent taip ir buvo per amžius, nes esminę įtaką visuomenės nariams formavo luomas, Bažnyčia ir valdovas. Dabar yra partijos ir biurokratija, o religiją pakeitė demokratija – tikroji arba šiaudinė.
Pagal realius demokratijos principus gyvenančioje valstybėje visuotiniai rinkimai yra efektyvi priemonė, užtikrinanti nuolatinį kvailų žmonių dalies valdžioje nuošimtį. Taip, pažangios šalys irgi turi neišvengiamą procentą aukštai iškilusių kvailų žmonių. Tačiau jas gelbsti švietimas ir santykinai didelė dalis protingų žmonių, kurie kompensuoja kvailių įtaką. Šitaip jie nulemia šalies politinį stabilumą bei socialinę gerovę.
Tuo tarpu ten, kur rinkimai yra tik klastotė, o valdo klika, viskas klostosi kitaip. Protingųjų sistemingas eliminavimas ir tai lydinti jų chroniška apatija skatina kvailių dominavimą ir banditų savivalę. Tokiose visuomenėse įbauginta pasyvioji dauguma prisiima aukos vaidmenį fatališkai tikėdama, kad smurtas asmeniškai jų nepalies. Tai – Rusija ir Baltarusija, judančios ta pačia trajektorija kaip kadaise nuo Sakartvelo, Moldovos, Ukrainos atplėštos bei dykynėmis paverstos žemės.
Mes gyvename įdomiais laikais, kuomet bet kas ir bet kur gali plačiai skleisti net ir gyvybei pavojų keliančias idėjas. Tai dabar gali būti vadinama kita nuomone. Mūsų laikų ženklai – technologijų proveržis ir tvirkinanti pasirinkimo gausa. Tačiau kažkodėl nieko nesigirdi apie naują Da Vinci, Paganini ar Einsteiną. O štai kvailybės projektų – visiems pagal skonį ir apetitą. Nuo galvos daužymų į ledą ir šuns egzekucijų, iki baubimo per nacionalines šventes. Juk smagu. Dalijamės!
Ar kas nors pamena socialinį reiškinį „Nubausk didžiausias pasaulio technologijų kompanijas už cenzūrą“? Kai įvairių šalių kvailiai skelbėsi masiškai migruojantys į rusų sukurtas pokalbių svetaines taip pasmerkdami „Facebook“ ir „Twitter“ skausmingai pražūčiai. Kad žinotų tie nelabieji, kaip riboti žodžio laisvę. Nes rusai tai juk nieko neriboja. Niekada.
Tai buvo tragikomiška – ne vien dėl to, kad apie cenzūrą, bėgimą pas rusus ir big tech pražūtį jie skelbė tų pačių blogųjų milžinų platformose. Tereikėjo atidžiau pasižiūrėti, kas ir iš kur tai skelbė. Kuo jie kasdien dalijasi, ko bijo, kuo tiki. Aptikau ir buvusių gerų pažįstamų. Įvairūs žmonės, bet kažkas juos pažadino ir sutelkė. Nejaugi vis ta pati dar C. Cippolos įvardyta paveldima proto savybė?
Nesėkmės versle, atleidimai iš darbo, antsvoris, emigracija, nusivylimas savo šalimi – daugelio tokių biografijų punktai. Kai jau yra įvykęs ne vienas pokalbis su savo sąžine. Ir atrastas vienintelis įmanomas atsakymas: dėl visko visuomet juk buvo kaltas kažkas kitas. Žmona, vyras, kaimynai, darbdavys, valdžia. Tik ne tu. Nes tai pripažinti sunku, o nusimesti beždžionę nuo pečių – paprasta. Tiesa, nuosėdos lieka.
Bet štai atsiranda toks, kuris kartoja, kad dėl visko kalti Jie. Ne tu. Tai Jie mezga sąmokslo gijas, Jie nori atimti iš tavęs viską, ką pavyko išsaugoti, Jie pavogė rinkimus. Ir taip toliau. Kokie teisingi žodžiai – juk tai apie tave, gyvenimo vėtrų sušiauštas žmogau.
Gaila, kad mokykloje turbūt nesimokei istorijos, kai ką būsi praleidęs. Kitaip pajustum tą Déjà vu jausmą ir prisimintumei pamokas apie ištisas apkvailintas tautas ir kartas, sekusias paskui netikrus pranašus karo keliu. Kaskart į vis tą patį kruvino susivokimo tašką. Kai jau būna per vėlu.
Kai kurie žmonės turi du gyvenimus. Tą, kurį nugyvena, ir kitą, kurį praleidžia pro pirštus. O skiria tuos du gyvenimus pasipriešinimas. Kažkur ląstelėse užgimęs kaprizas veikti ne akivaizdžiai gera, bet kažkodėl atgrasia kryptimi. Iškrėsti kažką šaunaus. Galbūt kiti sakys, kad visiškai kvailo, bet ką jie supranta?
