Kremliuje iškart po JAV prezidento rinkimų suprato, kad taip gerai, kaip buvo, jau nebus. Bet šitas epizodas juos aiškiai užklupo nepasiruošusius. Kodėl viskas taip greitai, be įspėjimo? Kaip reaguoti? Ką daryti ir ką sakyti?
Pirmiausia išsikvietė JAV ambasadorių Maskvoje. Konsultacijoms. Kad pasiaiškintų dėl prezidento žodžių. Stipru. Tada sugalvojo, ką atsakyti. Kad skambėtų griežtai. Ir aukščiausiu lygiu. „Kas apie kitą sako, tas ant savęs pasisako“. Toks buvo V. Putino atsakas J. Bidenui. Baltieji rūmai turbūt net susigūžė nuo tokio ryžtingo atsako.
Kita vertus, o ką daugiau jie galėjo pasakyti? Kaip galėjo reaguoti valstybės vadovas, pagarsėjęs papratimu į derybas atsinešti peilį, įsmeigti jį stalą ir draugiškai mirktelėti: „Na ką, pasikalbam?“ V. Putinas supranta tiktai galią. Į tai reikia atsižvelgti ir gerbti. Visa kita – niekai. Foninis triukšmas. Tai įaugę į kraują nuo tų laikų, kai jis su vaikėzais mušdavosi Leningrado kiemuose, vėliau lankė dziudo, kad lengviau tvarkytųsi su priešais ir įsiliejo į KGB gretas – irgi su panašiu tikslu.
Ko gero, ir gilųjį atsakymą „ant savęs pasisako“ sugalvojo ne koks Peskovas, veikiausia prabilo jaunojo chuligano gatvės universitetuose kadaise įgyta esminė patirtis.
Rusijai kažkodėl atrodo, kad J. Bideno žodžiai yra skandalingas įvykis, už kurį Amerika turės atsakyti. Tačiau tai viso labo yra tik dar vienas įrodymas, kokiame iliuzijų pasaulyje gyvena ta valdžios šutvė.
Užgauto mušeikos ambicijos ir instinktai verčia reaguoti tuojau pat. Paversti priešiškus santykius su JAV centrine užsienio (ir iš dalies vidaus) politikos figūra net nesusimąstant, kad panašus kelias jau atvedė į krachą jų mylimą Sovietų Sąjungą.
Tai – iškreiptas suvokimas. Esą Rusija kažkuo dar gali varžytis su Vakarais. Diktuoti sąlygas. Kažko neduoti. Dar kaip nors kitaip spausti į kampą. Žinoma, čia yra vidaus vartojimui skirtas propagandinis naratyvas. Tačiau šiame epizode vis dėlto yra keletas naujų momentų bei su jais susijusių galimų tarptautinių grėsmių.
Visų pirma – kruvinojo valdovo perspektyvos savo paties susikurtoje kreivų veidrodžių karalystėje. Viešai iš aukščiausios tribūnos žudiku jis įvardytas tokiu metu, kai sistema pati pamažu, bet efektyviai jį jau izoliuoja. Tai nėra kaip nors susiję su maištavimu ar kažkokiu demokratijos ilgesiu.
2020 metais prasukta konstitucinė afera perlaužė valdžios aparato stuburą. Teoriškai amžiną valdymą užsitikrinęs prezidentas realiame gyvenime tapo vis mažiau reikalingas priimant sprendimus. V. Putino pernai buvo kaip niekad daug TV ekranuose, tačiau realius veiksmus (išskyrus konstitucinę reformą) sistema planavo ir vykdė be šalies vadovo. Vyriausybė, gubernatoriai, jėgos struktūros tarytum atsigavo per pandemiją.
Savo paties galiojimo terminą prailginęs iki begalybės prezidentas slėpėsi bunkeryje nuo epidemijos. Sistema tuo tarpu pamažu ėmė susigrąžinti tai, ką tiek daug metų tiesiogiai kontroliavo tas labai aktyvus ir ne mažiau pavojingas asmuo. Bene pirmą kartą nuo 2000 metų Rusijos vyriausybė turėjo tokius didelius įgaliojimus ir veikė praktiškai be prezidento įsikišimo. Kainas reguliavo, su krizėmis ir režimo priešais kovojo nebe V. Putinas. Jam tai – per smulku arba varginančiai neįdomu. Ne lygis, kaip pasakytų Piterio vaikėzai. Valdovas pasiekė dar vieną savo transformacijų etapą. Jis tampa simboliu.
Įprastas sau priskirtas funkcijas perima aparatas. Šitaip kuriamas savotiškas „grupinis Putinas“. Arba perfrazuojant JAV prezidentą, klonuotas žudikas. Valdžios aparato padaliniai tą visuotinį V. Putiną kuria pagal savo specifinį įsivaizdavimą.
Šimtatūkstantinės biurokratų ir jėgos struktūrų armijos valdžia sprendimus priima be dvejonių, negailestingai ir efektyviai. Ji yra tam, kad apgintų savo interesus ir garantuotų išlikimą. Tai – uždara sistema, kurioje politinės atsakomybės sąvoka nebeturi jokios prasmės. Lyg pagal Orwello romaną nukopijuotas anoniminės, totalios valdžios mašina, kur pats V. Putinas tėra Didžiojo Brolio simbolis. Masėms nuraminti. Ir įkvėpti.
O kam jas galima įkvėpti? Kur nukreipti nerimą, nusivylimą ir įtūžį? Žinoma, į tuos, kurių prezidentas ką tik apie mūsiškį „negražiai pasakė“. Komanda – gintis puolant. Sistema pagal nutylėjimą ištraukia dar nuo D. Trumpo kampanijos užsilikusias skaidres apie „seną marazmatiką“ J. Bideną, kuris esą pats nesupranta, ką šneka. O šiam suklupus ant laiptų troliai kuria tūkstančius pikdžiugiškų memų. Ta pačia tematika, nes nieko geriau nepavyksta sugalvoti.
Rusijos procesai įgyja grėsmingų bruožų. Valstybė virsta represiniu aparatu, kuris veikia automatiniu režimu. Jis vienodai pavojingas ne tik savo piliečiams, bet ir tarptautinei bendruomenei. Nesunku numatyti, koks bus tolimesnis kelias. Tai – agresija. Procesus su nerimu stebintys britai šį mėnesį paskelbė dvigubinantys branduolinį arsenalą. Žinoma, tai baisiai užrūstino Kremlių – pasaulinės taikos gynėją.
Šis aparatas jau pademonstravo, kaip reikia elgtis su opozicija ir jos protestuotojai. Ta pati praktika visiškai pasiteisino ir Baltarusijoje. Simbolį ginanti sistema toliau dusins režimo kritikus. Rengs parodomuosius teismus ir laimins pusiau slaptus priešų nuodijimus.
Didins įtampą tarp visuomenės ir valstybės, tuo pačiu skatindama ir tarptautinius konfliktus, palaikančius „kovinę dvasią“.
Tačiau šitaip besielgdama ji galų gale nualins ir save, nes skurstanti, izoliuota ir neproduktyvi visuomenė ims stichiškai bruzdėti. Pirmiausia – regionuose, o vėliau ir centruose. Malšinti valstiečių maištus šioje valstybėje – sena ir daugybę kartų išmėginta praktika. Taip, ištisus šimtmečius tai veikė. Bet dabar, socialinių tinklų epochoje, išskersti tūkstančius savų piliečių gali būti ne pats geriausias sprendimas.
JAV prezidento žodžiai tik užtvirtina Vakarų žinojimą apie šių procesų amoralumą bei pasirengimą tam priešintis. Nedviprasmiška žinia V. Putino sukurtam dariniui, kuris varžytis su Vakarais gali nebent tik branduolinių galvučių skaičiumi. Dar jis sugeba žaisti pavojingas gūžynes NATO oro erdvėje. Kištis į kitų šalių politinius procesus. Drumsti protus sąmokslo teorijomis. Silpnojo taktika. Nes stipriau nėra kaip.
Žinia iš Vašingtono: mes matome, ką darote, ir neketiname toliau mandagiai šypsotis. Tikime žmogaus teisėmis ir laisve, bet jeigu jūs įsivaizduojate, kad savo naikintuvais ir povandeniais laivais kažką galite išgąsdinti Vakaruose, kaip kad guminėmis lazdomis ir antrankiais gąsdinate savo žmones – teks išmokti skaudžią pamoką. Tu nepraeisi, kaip kadaise demonui pasakė žilagalvis Gendalfas. Ir jis nepraėjo.
Sovietų imperija mėgino įveikti nekenčiamus Vakarus ginklavimo varžybose. Anuomet žlugo ne tik nupiepusi planinė ekonomika, bet ir pati SSRS. V. Putino imperija dabar elgiasi lygiai taip pat. Sovietai nusprogo kaip varlė, besipūtusi prieš jautį. Tad ar gali šis režimas tikėtis kažko kito?
Visi totalitarizmo nasrai kažkada pasisotina savo piliečių krauju ir galų gale ima ryti patys save. Tai – istorinis faktas, kurį turėtų žinoti bet kuris prezidentas. Net jei jis – viso labo tik senstantis žudikas, sapnuojantis šlovingas muštynes purviname Lenino miesto kieme.
