Patys pokalbiai – jokia ne naujiena, mes jau girdėjome apie nešvankius rusių raginimus savo kariaujantiems vyrams atsargiai žaginti ukrainietes, užsakymus, ką parsitempti namo iš apiplėštų namų. Ir taip toliau. Tačiau šis liudijimas nuo ankstesniųjų skiriasi dar neregėtu detalumu, nuoseklumu ir antropologiniu požiūriu į rusą kareivį. Kaip reiškinį, galbūt – anomaliją. Tokią bauginančią gyvybės formą, turinčią bendrų bruožų su žmonėmis, tačiau iš esmės labai skirtingą ir Vakarų visuomenėms – absoliučiai nesuvokiamą.
Kodėl rusų kareiviai tokie žiaurūs? Iš kur tas brutalumas ir nuožmumas, nukreiptas prieš taikius gyventojus? Tokių ir panašių klausimų pirmą sykį pasauliui kilo dar pernai pavasarį, kai visi išgirdo apie Bučą, Irpinę, Hostomelį ir kitas masinių žudynių vietas. „Associated Press“ paskelbti įrašai tik iš dalies atsako į tuos klausimus. Iš šitame kare užfiksuotų pokalbių dėliojasi vaizdas, kurį kadaise jau matė kitų tautų ir šalių žmonės. Dažniausiai tai būdavo paskutiniai jų gyvenimo reginiai.
Kareiviai pirmuose pokalbiuose pernai vasario mėnesį skundžiasi, kad juos permetė, nežinia kur, ir reikia daryti, neaišku ką. Paskui jie praneša atsidūrę Ukrainoje, kur susiduria su įnirtingu pasipriešinimu. Kalba apie savo bukus vadus, išvogtus degalus, maisto, šaudmenų stygių.
Vėliau pokalbiai staiga ima krypti kita vaga. Išsigandusius, sutrikusius tų pačių kareivių balsus pakeičia pagiežingas ryžtas. Jie dėsto, kaip sugautam 18 metų ukrainiečiui nupjovė ausis, o paskui sušaudė. Kaip plėšia namus, nes neturi, ką „ėsti“. Praneša, kad yra pasiruošę žudyti visus, nes ten „nekaltų nėra“.
Vienas pasakojimas iš Bučos – itin detalus. Atbukęs desantininkas motinai abejingu balsu raportuoja, kaip gatvėse guli lavonai peršautomis galvomis ir surištomis rankomis, kaip ant asfalto teka smegenys. „Tai jie – taikūs gyventojai?“ – klausia ši. O sūnus ramiai tai patvirtina ir sako, kad kitaip „tame pragare“ neįmanoma. Ji palinki saugiai grįžti namo. Tas išgama žūva po kelių mėnesių. Ji iki šiol netiki, kad vaikelis padarė ką nors blogo.
Tie autentiški žudikų liudijimai – iš įvairių dalinių, vietovių ir laikotarpių, tačiau juos vienija tas pats leitmotyvas: nuo pradinės baimės, nusivylimo, pykčio – iki žvėriškos neapykantos ir pasiryžimo žudyti visus. Naikinti viską aplink. Baisiausia tai, kad visa tai kartojasi, nes jau buvo. Tačiau liko užmarštyje.
Nekaltų žmonių kraujo šliūžė visuomet lydi Rusijos armijas. Rytų Prūsija 1914–1915 metais, kur caro kareiviai durtuvais išžudė ištisus kaimus, prieš tai išprievartavę moteris, išplėšę ir sudeginę trobas. 1919 metai, pilietinis karas. Argasas, Permė ir kiti Uralo miestai, atsidūrę sužvėrėjusių bolševikų rankose. Išbadytos akys, nupjautos nosys, išžagintos mergaitės. Visa Rytų ir Vidurio Europa, per kurią Berlyno kryptimi plūdo Raudonasis maras, pakeliui sėdamas taikių žmonių kančias ir mirtį. Afganistano kaimų deginimas kartu su jų gyventojais. Čečėnijos karas, kur miestai buvo naikinami nesirenkant taikinių, o civiliai skerdžiami su sadistiniu išmanymu ir išradingumu. Sirija, kur viskas vyko pagal tą patį scenarijų.
Anksčiau jie dažniausiai išsisukdavo. Net užfiksuoti karo nusikalimai likdavo archyvuose, o Vakaruose dešimtmečius istorikai paistė, kad „mūsų partneriai Sovietai gal kartais ir negerai elgėsi, bet juk Hitleris buvo daug blogesnis.“ Ir tai suprantama, nes kapitalizmas – supuvęs, o marškinėliai su Che Guevara ir Mao – taip šaunu! Socializmas – sexy!
Ukraina nuo visų šių istorinių karo nusikaltimų skiriasi iš esmės. Bene pirmąjį kartą žmogėdrų karybos metodą iš arti pamatė visas pasaulis. Išvydo ir pašiurpo, nes suprasti ruso kareivio motyvų jiems nepavyksta. Pernelyg siaubinga ir apskritai – sveiku protu nesuvokiama. Karas – blogis, bet kodėl jie šitaip su žmonėmis elgiasi? Dokumentuota tūkstančiai nusikaltimų, pradėta tūkstančiai tyrimų, Kremlius oficialiai (ir jau ne kartą) iš įvairių aukštų tribūnų įvardytas kaip tiesiogiai už visa tai atsakingas. Tiesa, jis pats to nelabai ir kratosi – V. Putinas iškart po Bučos skerdynių apdovanojo 64-ąją motorizuotąją šaulių brigadą, kuri tiesiogiai jose dalyvavo. Nes tai – ne atsitiktinumas, o metodas.
Palaužti visuomenę per terorą – toks yra pasirinkimas, nes tik taip jie moka kariauti. Jų pasąmonėje tebėra išlikęs galingas kolektyvinės bausmės kodeksas, įdiegtas dar baudžiavos laikais, kai bendruomenė buvo įpratusi pati išaiškinti ir nubausti kaltuosius. Kitu atveju būdavo pono baudžiama ji pati – visa be išimties. Ir itin žiauriai. Priešintis galingojo valiai – tabu, o taip besielgiantieji nusipelno skausmingos mirties. Taip buvo anuomet, šitaip jie pasaulį suvokia ir dabar.
Todėl už nenorą atsiduoti „motinai Rusijai“ baudžiama visa nepaklusniųjų bendruomenė. Visa Ukraina, apskritai netekusi teisės egzistuoti. Baudėjų savanorių – į valias, nes tai, ką jie iki karo vadino antrąja pasaulio armija, iš tiesų tėra budelių orda. Jos moralės ir teisės sąvokos yra taip toli nuo civilizuotų tautų standartų, kad prireiks ne vienų metų ir teismo procesų, kad Vakarai pradėtų kažką suprasti apie šią padermę.
Vienas pirmųjų žingsnių suvokimo kelyje būtų įsisąmoninti paprastą faktą. Rusijoje viskas, ką jie laiko „morališkai teisinga“, automatiškai tampa „teisėtai teisinga“. Jeigu rusas mano, kad Nikitos Chruščiovo sprendimas perduoti Krymą Ukrainai 1954 metais buvo „neteisingas“, jam savame suprantama, kad reikia atsiimti žemes ginklu. Tai yra „teisinga“. Armija, kurioje nėra savarankiškai mąstančių karininkų ir jokių moralės normų, vyrauja „teisingo“ elgesio principai. Juos kadaise apibrėžė propagandinis filmas „Brolis“. „Kur jėga? Tiesoje!“ Jie aukas žagina, degina lygintuvais, ylomis bado akis, bombarduoja gimdymo namus, nes tiesa – jų pusėje. Visa kita – nesvarbu.
Net ir viso šito siaubo akivaizdoje Vakarams sunku suprasti, kad Buča – ne atsitiktinumas, kurį išprovokavo kažkokios nelemtos aplinkybės. Tai – sena sistema. Iš pradžių išsigandę, bet netrukus išgirdę kraujo šauksmą kareiviai – tai proanūkiai išvaduotojų, kurie Europoje durtuvais badė nėščiųjų pilvus ir vinimis kalė prie stalų mergaičių liežuvius. Tokių frontui pasiruošusių būtybių Rusijoje – šimtai tūkstančių. Nieko be savo nusmurgusio miesto nemačiusių, užaugusių purvinų kiemų muštynėse, zombių TV dėžės apšvitintomis smegenimis. Jie žino, kad yra „teisūs“, turi teisę naikinti visus, kurie yra anapus šitos tiesos.
Tai – gyvybės forma, pavojingai panaši į europietį. Galbūt todėl šitaip ilgai ir skaudžiai klaidinusi Vakarų humanistus, pamiršusius seną, dar 1917 metais bolševikų perversmo išvakarėse nuskambėjusį rašytojo Dmitrijaus Merežkovskio įspėjimą apie Didžiojo Chamo atėjimą ir naują mirtinai pavojingą padermę, kurią įkūnijo Michailo Bulgakovo aprašytasis liumpenproletaras Šarikovas. Raudonojo teroro sėklos sudygo tamsos ir skurdo dirvoje, jų supuvę vaisiai mezgasi iki šiol. Tas gaivalas, kurio įsiūtį ir žiaurumą pasauliui atskleidė Rusijos karas prieš Ukrainą, čia buvo visada, netoli mūsų, o kartais – ir tarp mūsų.
Dabar svarbu ne tik padėti Ukrainai įveikti šitą absoliutų blogį. Tačiau mums reikia išmokti patiems ir mokyti kitus atpažinti tas sėklas savo daržuose, kol iš jų neprasikalė tamsos ir neapykantos kulkos.
