Žmogus Bakas Seime viešai išvadina ministrę beširde kale. Pati prisiprašė – elgėsi ne taip gerai su nelegalais, kaip norėtų Bakas.
Jo idėjinis kolega ministrę pirmininkę apkaltino karo kurstymu, nes pati neturinti ką prarasti – nei šeimos, nei vaikų.
Asmuo Žemaitaitis, kažką lyg ir veikiantis tuose valdžios rūmuose, klasikine slavų mužiko leksika užsipuolė paramą Ukrainai renkančius visuomenės veikėjus. Žinoma, tujindamas, keikdamas ir kaltindamas juos aferomis, lošimais bei kitomis nuodėmėmis.
Tai – tik keli epizodai iš Lietuvos viešojo gyvenimo 2022 metų vasarą, kuomet vos už penkių šimtų kilometrų vyksta žūtbūtinė kova dėl visos Europos ateities. Ar karas ir šie pasispjaudymai turi kokią nors sąsają?
Kaip pažiūrėsi. Jei į pasaulį žvelgsite iš asmens, pavarde Petrikytė, pozicijų, gali būti, kad suprasti jums nieko nepavyks. Tada atrodys visai „okey“ nuvažiuoti į ūsuoto diktatoriaus globojamą slavų „bazarą“, linksminti ten susirinkusius saugumiečius, kurie gaudo ir kankina protestuotojus Baltarusijoje. Siųsti oro bučinius plojantiems batkos generolams, padedantiems rusams leisti raketas į Ukrainą. O sugrįžus į Lietuvą piktintis už šitą saviveiklą smerkiančiais tautiečių balsais. Nes juk nereikia painioti kultūros (?) ir politikos, mielieji. Be to, meno žmonėms taigi reikia iš kažko gyventi. Atstokit su savo vertybėmis.
Ar jus visa tai nors truputį stebina? Piktina? Ne? Tuomet – nieko gero. Šitoks viešų asmenų elgesys – pirmasis požymis, signalizuojantis apie visuomenės silpnumą ir apskritai pavojų vertybių sistemai. Nepraustaburniai parlamente – nieko naujo ar tautiškai unikalaus. Jų buvo visose Seimo kadencijose, tačiau anksčiau ten dirbusių politikų santykinė kompetencija ir didesnis profesionalumas kažkaip amortizuodavo tų pajacų šokius dėl rinkėjų balsų.
Ko gero, didžiausia iki šiol chamų orgija šalį buvo ištikusi Pakso apkaltos laikais, kuomet į apyvartą buvo paleistos frazės „elitas ir runkeliai“, „šikau ir tapšnojau“, o kriminaliniai elementai kojomis varstė Prezidentūros duris. Anuomet galėjo atrodyti, kad tai – jaunos demokratijos brandos ligos, tačiau šis reiškinys turi gerokai gilesnes šaknis, o tokios elgesio formos iškeroja visuomenėje susidarius palankioms aplinkybėms.
Apskritai, kas tas Chamas? Tai – Senojo testamento siužetas. Jis buvo antrasis Nojaus sūnus, jaunesnis už Šemą ir vyresnis už Jafetą. Po tos istorijos su pasauliniu tvanu ir arka senasis Nojus prarado gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Egzistencinį skausmą nuolatos skandino fermentuotų vynuogių gėrime. Vaikai jo nebemylėjo, o kartą tėvui prisigėrus ir be sąmonės nuvirtus palapinėje, Chamas jį išniekino. Kai kurie Biblijos komentatoriai teigia, kad išprievartavo, kiti pateikia mažiau drastiškus variantus, tačiau bet kuriuo atveju Nojui tai labai nepatiko. Todėl išsiblaivęs ir viską supratęs, jis prakeikė sūnų. Taip radosi bendrinis daiktavardis, reiškiantis brutalų tipą, galintį viešai niekinti ir įžeidinėti kitus.
Dabartinių chamų veislė buvo išvesta 1917 metais Rusijoje. Tą procesą groteskiškai aprašė Bulgakovas „Šuns širdyje“. Iš kiemsargio išvestas liumpenproletaras Šarikovas įtūžį nukreipia į šviesuomenę ir buržuaziją. Tačiau nėra jokių abejonių, kad jo tikslai – kur kas rimtesni. Išnaikinęs šiuos priešus, jis atsigręš į tuos, kurį jį užaugino – puls savąją kastą ir net vadovybę. Ateis laikas ir jo kuratoriui Švonderiui, kuris yra toks bukas, kad tai suvoks tik tada, kai bus per vėlu.
Chamai – patrankų mėsos pagrindinė sudedamoji dalis. Tai – socialumą drastiškai susiaurinę ir suprimityvinę individai, kurie labai tinka revoliucijoms pradėti, o paskui pavirsta nekontroliuojamo branduolinio skilimo medžiaga, kuri ištaško visus jų globėjus ir palaikytojus. Jie jaučia vienas kitą iš tolo ir buriasi į gaujas – realias ar virtualias, kad patenkintų žemiausius poreikius, nes aukštesni jiems nėra pasiekiami, o ir nelabai rūpi.
Būtent todėl po nelabai rišliais Seimo ir feisbuko chamų įrašais – tiek daug užriestų nykščių, saldžių šypsenėlių ir pasidalijimų. Tai – liulanti tamsos armija, kuriai kaip oras reikalingi tokie konfliktai ir vieši išpuoliai. Daugelis jų to nepripažintų net kankinami, tačiau idėjinis tos armijos vadas yra visai ne Upaskichas ar koks Paksas. Tai Putinas, tikrasis šių laikų chamas, visų gopnikų gopnikas, arba, kaip sako italų mafija, capo di tutti capi.
Tereikia atsiversti išviešintą Putino ir Makrono telefono pokalbių stenogramą, kad suprastum, su kuo pasaulis dabar turi reikalų. Prancūzijos prezidentą dėl jo sunkiai paaiškinamo noro skambinti karo nusikaltėliui galima vertinti įvairiai. Tačiau dėl vieno dalyko galima neabejoti: jis padarė didžiulę paslaugą antropologams, kurie vėliau nagrinės šitą karą sukėlusio asmens psichinės nesveikatos istoriją.
Putino kalba – tai Piterio kiemų padugnės kalba. Familiarumas, formuluotės, menkai paslėptas grasinimas ir nuolatinis mėginimas užsiimti patogesnę poziciją tam momentui, kai reiks išsitraukti peilį. Nėra prasmės įtikinėti ar mėginti perauklėti gopniką – pralaimi iškart, kai tik gatvėje išsitrauki iš pakelio jo paprašytos cigaretės. Po to jis pareikalaus viso pako, o tada – ir laikrodžio. Gopnikas jus supras ir gerbs tik vienu atveju. Gavęs į snukį jau po pirmojo nešvankaus savo žodžio.
Ar gaus mūsų tautiniai chamai į snukį? Abejotina. Regint inteligentiškosios Seimo pirmininkės nuostabą ir mandagius prašymus apsiraminti salėje siautėjančius nepraustaburnius, akivaizdu, kad Šarikovo gentis ten jaučiasi puikiai. Pagrūmojimai piršteliu jiems – kaip profesoriaus Preobraženskio pamokslai nesikeikti ir neraugėti užstalėje, nors jo augintiniui rūpi tik viena: pasmaugti kuo daugiau kačių. Chamai žino, kad nėra vieniši ir nuolat mėgina tolerancijos ribas. Aha, pavariau – ir nieko. Minėjo visi portalai ir parodė per TV žinias, o tai netgi labai sveika mano reitingams.
Kodėl liaudis (būtent liaudis, o ne tauta) išrenka tokius asmenis į valdžią? Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – jų ir šių gopnikų interesai daugeliu atveju sutampa. Gražulis – klounas? Na ir kas? Žmonės žino: klounai ir karaliaus dvare visą teisybę pasakydavo, paprastą darbo žmogų apgindavo. Juk jie moka prajuokinti ir šiaip su jais smagu...
Reikalas tas, kad auditorijai visais laikais reikėdavo trupučio pamišimo – ne per daug, nes tai baugina. Tik šiek tiek, kad žmogus garsiai rėkautų, darkytųsi, dėvėtų raudoną nosį ir būtų kitaip pastebimas. Nes vien „normalūs“ juk taip nuobodu. Auditorijai reikia dramos, o ją galintieji sukurti visuomet gali tikėtis mandatų ir valdiško išlaikymo.
Bet gal čia viskas gerai ir vienas kitas gopnikas nieko nepakeis? Deja. Tai – lėta, nuodinga visuomenės vertybių erozija, ypač pavojinga tokiai šaliai, kaip Lietuva, kurios dvi iš keturių kaimynių – galutinai užvaldytos vagių ir sadistų chuntos. Tai – jų stilius, jų stichija ir galutinis tikslas. Pasaulį senąjį sugriausim ir ant pamatų naują pastatysim! Toleruoti rėksnį, žeminantį moteris, oponentus, paramos organizatorius ir pačią labdaros idėją – jiems nusileisti ir kviesti naujiems išpuoliams. Kadaise šį reiškinį nagrinėjęs Leonidas Donskis pastebėjo, kad chamų gausa ir atvirumas viešojoje erdvėje yra tas kriterijus, pagal kurį galima spręsti apie šalyje veikiančių normų ir institucijų įsisavinimo laipsnį, jų laikymąsi, funkcionavimą arba atmetimą.
Chamas, pasak Donskio, viešumoje elgiasi taip, tarsi kalbėtųsi privačioje aplinkoje su savo bičiuliais arba sėdėtų pusgirčių vyrų kompanijoje. Manieros ir žodynas nekinta – chamas yra socialumą susiaurinęs ir suprimityvinęs žmogus. Jam nebelieka jokios paslapties kitame žmoguje. Chamas, žvelgdamas į kito veidą, niekada jame neįžvelgs to, kas turėtų sukelti pagarbą tam, ką ne mes sukūrėme ir ko buvimas skiriasi nuo mūsų buvimo pasaulyje.
Nuo tų laikų Lietuvoje daug kas pasikeitė, o socialiniai tinklai gopnikams atvėrė dar neregėtas veikimo galimybes. Tačiau kai kas nesikeičia. Tai – pati chamo esmė, taikliai apibūdinta profesoriaus: jie negerbia viešumo ir privatumo – nei savo pačių, nei svetimo. O tai – tiesus kelias į sisteminį susinaikinimą, po kurio civilizuota aplinka ir pilietinė visuomenė tampa nebeįmanoma. Reikia pavyzdžių? Pažvelkite į kaimynines slavų „bazaro“ šalis ir supraskite, kaip nedaug esame nutolę. Ne tik geografine prasme.
