Piliečius pribloškė tai, kad didžioji žinia apie visuotinį grobstymą trenkė Respubliką valdant tiems, kurie į valdžią pateko žadėdami visiems laikams užbaigti visokias nešvarias kombinacijas, sutraukyti korupcines gijas ir išvaduoti šalį nuo visų kitų švogerių krašto ydų. Pergalingą rinkimų naktį narsiai sugniaužusios kumštelius Žiedelė, Vėdrynė ir Burbuliukė rinkėjams įpūtė viltį, kad gal pagaliau taip ir bus, o pralaimėjusiems oponentams beliko piktai šnypšti apie kažkokią moteriausybę.
Atlaikęs antivakserių įniršį, smurto protrūkius prie parlamento, priešiškų šalių užsuktą pabėgėlių krizę ir karo prieš Ukrainą iššūkius, valdžios laivas užplaukė ant dar vienos seklumos. Senojo savivaldos pinigų rifo. Vienas po kito ryškėjantys bjaurūs faktai vis labiau piktino piliečius, o atsimušinėti nuo atakų kapotomis frazėmis per įpratę valdantieji nė nesuprato, kad dabar to nepakaks. O kai suvokė, buvo jau per vėlu, nes į piktų balsų chorą įsitraukė rimti solistai.
Pradinės informacijos šaltinių nuožmiai neapkenčianti opozicija staiga pasijuto kaip prie deguonies aparato prijungtas užsikrėtęs antivakseris. Pamiršę savo piktas murmeles apie tai, kad A.Tapinas & Co tarnauja valdžiai, staiga pajuto jėgų antplūdį ir viltį.
Juk mes jums visada sakėme, kad tai – šiferio vagys. Mūsų vyriausybės ministrai tai iškart būtų atsistatydinę. Maždaug tokią žinią pasiuntė visus rinkimus visada valdančios dabar jau į paraštes nustumtos pačios skaidriausios partijos vedlys. Kažką panašaus teisuoliškai skelbė ir visi kiti – ir tai yra logiška opozicijos laikysena. Juk tik kvailys nepasinaudotų tokia istorine proga. Platinam!
Formaliai teisingai pasielgė ir Prezidento patarėjas, nelaukęs, kol į duris pabels teisingumo angelo krumpliai. Atsistatydino šitaip parodydamas, kad rūmai S.Daukanto aikštėje yra a) atsparūs nuodėmėms (dabar jau) ir b) nepriekaištingos reputacijos. Nėra net ką lyginti su Vyriausybe, tuo smulkių vagišių lizdu.
Aštuonerius metus tvirta ranka Respubliką skaidrinusi Prezidentė irgi patikino, kad „prie jos“ tokių dalykų nebūtų nutikę. Tokį pasakymą buvo galima suprasti ir kaip bakstelėjimą nelabai mylimam įpėdiniui, „prie kurio“ visa tai nutiko, ir ministrų kabinetui, kurio daliai teko atsistoti po medžiu kaip tik tada, kai trenks šis apsivalymo žaibas.
Tačiau Prezidentė pasakė dar kai ką, paskelbdama, ko gero, tikrąją šitos nešvarios istorijos diagnozę. Tai – ilgametė sisteminė problema, lemianti pačios politinės sistemos degradaciją. Ką ji pati šiuo klausimu yra nuveikusi šį kartą piliečiai neišgirdo, tačiau niekas nesuabejojo, kad kažkas visgi buvo daroma.
Tiesą sakant, apie savivaldoje dirbančių piliečių ydingą ir amoralią atlygio-išlaidų tvarką pranešdavo tai vienas, tai kitas žurnalistas, tačiau anie signalai buvo pavieniai ir per silpni. Jie nuskęsdavo kitų skandalų triukšme. Šį kartą viskas buvo padaryta nepriekaištingai, parodant politikams jų nuodėmes atgaline data, o prokurorams – neartų dirvonų plotus.
Taip grūdinosi plienas.
Tačiau esminis šios istorijos bruožas, skiriantis nuo visų kitų mums parodytų švaistymo, grobstymo ir įvairaus masto vagiliavimo serialų – tai masiškumas. Pirmosios serijos buvo tradicinės: kažkas kažkur kažkada nelabai gražiai gyveno... O tada iškrito tūzas. Pamačiusi pirmąjį rimtą taikinį – vieną ministrę, auditorija į ją ir sutelkė dėmesį. Tie nerangūs apgailėtini judesiai nesuvokiant situacijos rimtumo, galimai klastojant dokumentus ir paskubomis rašant apie išlaidas neegzistuojančią birželio 31-ąją, žinoma, yra iškalbingi ir sodrūs. Tačiau ši istorija – visai ne apie ministrę. Nei apie kitus du jos kolegas. Ir net ne apie jų šefę. Tai – visos Lietuvos pasimurkdymas rudoje substancijoje, apie kurią nelabai seniai premjerė vakarais rašydavo savo politinei oponentei.
Kai visuomenė sutaria dėl tam tikrų elgesio taisyklių, tarkime, nevažiavimo per sankryžą degant raudonam signalui, visi jos laikosi. Nes taip yra naudinga sveikatai ir gyvybei. Pažeidėjai yra smerkiami ir baudžiami. Jei ta pati visuomenė laikosi nuomonės, kad jos gyvybiškai svarbius klausimus sprendžiantys vietos savivaldos politikai nenusipelno deramo atlygio, šitos sistemos gyvybingumą palaikantieji ieško kitų būdų jiems sumokėti. Ir randa. Pavadina atlygio dalį kanceliarinėmis išlaidomis. Žinoma, neoficialiai, nes juk visuomenė nesuprastų. O mokančių paaiškinti niekaip neatsiranda. Tiksinti bomba.
Žmogaus prigimtis lemia polinkį prisitaikyti, juolab, kai tai įtvirtinta kažkokiais ten teisės aktais ir ilgamete paprotine teise. Juk visi taip daro. Viskas teisėta. Todėl tarp visų šiomis savo esme supuvusiomis išmokomis besinaudojusių išrinktųjų atsirasdavo vos vienas kitas, susilaikęs nuo šimtaprocentinio „kanceliarijos išlaidų“ įsisavinimo.
Kodėl į tai atkreiptas dėmesys tik dabar? Čia gali būti įvairių priežasčių, tačiau šita votis anksčiau ar vėliau turėjo pratrūkti. Ir ji – toli gražu ne vienintelė, laukianti savo valandos X.
Lietuva – ne pirma ir ne paskutinė šalis, perbridusi tokios (labiau rafinuotos) korupcijos pelkes. Panašių skandalų turėjo ir kitos, labiau pasiturinčios, gerokai seniau demokratijoje gyvenančios valstybės. Išsivalė ir susitvarkė – bent jau kuriam laikui. Todėl dabar svarbu ne vieno kito ministro ar net viso jų kabineto likimas. Birželio 31-osios sukilimas turi kur kas didesnę svarbą valstybės raidai. Dabar jau visi pripažįsta, kad tą ydingą tvarką reikia keisti, tik dar nedrįsta pasakyti, kaip.
Žinoma, būtų galima apsiriboti kelių nelaimėlių nukirsdinimu ir apsimesti, kad visos kitos partijos savo gretose neturėjo tokių nenaudėlių – kanceliarinių išlaidų gavėjų. Tačiau tai iš esmės nieko neišspręstų. Dar būtų galima surengti kažkokią apsivalymo akciją – liustraciją. Kas savaitę skelbiant vis po naują auką ir jos varganus kvitus. Žinoma, miniai tai patiktų. Bet galbūt mes jau nesame duonos ir žaidimų ištroškusi minia, kurią galima vedžioti už nosies rodant spalvotus balionėlius? Na gerai, dar esame, bet norisi tikėti, kad kažkur slaptuose kabinetuose mąsliai parimę atsakymų ieško atsakomybę už valstybės raidą jaučiantys žmonės, matantys ne tik savo reitingų kreives, bet ir kelis žingsnius į priekį.
Prezidentė įspėjo – tik nepradėkime medžioklės su varovais gaudydami po vieną. Belieka pridurti – kad ir kaip niežėtų nagai. Žinoma, tai daryti lengviausia, o ir nauda – akivaizdi. Įaudrintai miniai visada reikia laužo ir degančios raganos. Nebus kitaip ir šį kartą. Tačiau kai virš miesto aikštės išsisklaidys gaižūs dūmai, teks pažiūrėti į stovinčiųjų šalia akis. O tada eiti mėžti mėšlo, kurį visi kartu čia sukrovė per tris su trupučiu dešimtmečius.
Jei ir šį kartą nieko nebus padaryta, sistema pus kaip puvusi, o mes toliau gyvensime nuo vieno skandalo iki kito – visai kaip tas nelaimėlis narcizas Filas, kuris kasryt nubusdavo tą pačią nelemtą Švilpiko dieną, kuri tęsėsi tol, kol jis kažką pagaliau suprato apie savo gyvenimą ir ištrūko iš užburto rato.
