Praėjusią savaitę Maskvos teismas paskelbė nuosprendį garsaus narkobarono Marco Fogelio byloje. Tai buvo įspūdingas parodomasis procesas. Jei apie tai nieko negirdėjote, trumpai priminsiu. 62 metų M. Fogelis anksčiau dirbo JAV ambasadoje Maskvoje, o vėliau tapo anglų kalbos mokytoju prestižinėje sostinės mokykloje.
Pernai vasarą Šeremetjevo oro uoste jį sulaikę muitinės tarnybos pareigūnai lagamine rado 17 gramų kanapių. Amerikiečiui, kuris serga lėtinėmis ligomis ir šiuos užsienyje legaliai įsigytus preparatus naudoja gydymuisi, buvo iškelta baudžiamoji byla. Pagal du kodekso straipsnius: stambaus masto narkotikų kontrabanda ir stambaus masto narkotikų laikymas neturint komercinių tikslų.
Chimkų rajono teismas nusprendė, kad šitas anglų kalbos mokytojas kelia rimtą pavojų krištolo tyrumo Rusijos visuomenei. Jį palikti laisvėje reikštų, kad Maskvoje toliau sau ramiai gyventų ir svaigintųsi paties Pablo Escobaro reinkarnacija. Tai neleistina. Bręstantis blogis turi būti sustabdytas. Rusijos teisėjai tikrai yra matę garsųjį amerikiečių TV serialą ir puikiai žino, ką sugeba iškrėsti sunkiai sergantys mokytojai.
Todėl tas nelaimėlis inteligentas Marco buvo nuteistas 14 metų laisvės atėmimo. Žinant Rusijos kalėjimų sąlygas ir jo sveikatos būklę, tai iš esmės reiškia mirties bausmę. Už 17 gramų pakelį žolės.
Panašus procesas dar tik laukia JAV pilietės Brittney Griner. Krepšinio žvaigždė, Finikso komandos „Mercury“ žaidėja sulaikyta tame pačiame Maskvos oro uoste šįmet vasario mėnesį, dar iki invazijos į Ukrainą. Rado kanapių ekstrakto ampulę. Žinoma, tai yra stambaus kiekio kontrabanda. Tie patys baudžiamojo kodekso straipsniai ir tas pats Chimkų teismas, kuris turi šviežią precedentą, todėl viskas čia turėtų būti paprasta ir aišku. O kur dar tas saldus mažo keršto jausmas nekenčiamai valstybei iš anapus Atlanto į Ukrainą siunčiančiai sunkiąją ginkluotę ir jaukiančiai karo planus.
Tiesa, yra viena detalė. Labai skirtingi Fogelio ir Griner kalibrai. Jis – niekam (be artimųjų) neįdomus pedagogas, ji – pirmojo ryškumo sporto žvaigždė. Todėl tikėtina, kad po teismo nuosprendžio prasidės sudėtingi diplomatiniai žaidimai, kurių tikslas bus iškeisti ją į kokį nors rusams svarbų banditą, kalintį JAV. Pavyzdžiui, ginklų kontrabandininką Viktorą Butą. Jei galų gale būtų susitarta dėl tokių mainų, viltis galimai nušvistų ir vargšui mokytojui, kurį įtrauktų į susitarimą, amerikiečiams pažadėjus dar kokią nors nuolaidą.
Kanapes yra legalizavusios daugelis valstijų, Kanada, Urugvajus. Iš viso šiuo metu pasaulyje yra apie 25 tokios valstybės. Šventos ir doros Rusijos požiūriu, tai – šėtono išperos, kurios nusipelno degti pragare. Jeigu už 17 gramų galima nuteisti senyvą mokytoją 14 metų kalėjimo, ką reikėtų padaryti su tais įstatymų leidėjais, kurie visa tai legalizavo? Atsakymų ir receptų nesunkiai būtų galima surasti Bučos skerdikų nusikaltimus tiriančių patalogoanatomų ataskaitose.
Šiuo metu diskusijos apie tą stipraus kvapo augalą ir jo vaidmenį ateities visuomenėse vyksta daugybės šalių parlamentuose. Įvairūs signalai leidžia daryti prielaidą, kad dauguma vyriausybių legalizuos kanapes iki 2025 metų. Kryptį lemia ne tik visuomenės požiūris, kintanti politikų pozicija, bet ir ekonominė logika. „Seaport Global Securities“ kanapių vartotojų tyrimų grupės duomenimis, iki 2040 m. pasaulio kanapių rinkos vertė pasieks 630 milijardų dolerių.
Prognozėse teigiama, kad suaugusiųjų vartojimo rinka gali priartėti prie 325 milijardų dolerių, o medicinos ir ingredientų rinka pasiekti 305 milijardus dolerių per metus. Tai – didelių pajamų galimybė, o užsidirbs iš jos tie, kurie pirmieji susitvarkys įstatymus. Kiti tai padarys vėliau ir rankios trupinius, bet paskui galės guostis, kad ilgiau už kitus gelbėjo visuomenės sveikatą.
Nėra jokių abejonių, kad šių šalių būryje atsidurs ir Rusiją oficialiai smerkianti, tačiau rusiškas vertybes nuosekliai kultivuojanti Lietuva. Jei tas pats mokytojas ar WNBA krepšininkė, tarkime, jų lėktuvą dėl netinkamo oro nukreipus iš Maskvos į Vilnių ir čia sulaikyti dėl narkotikų kontrabandos, irgi turėtų rimtų nemalonumų. 14 metų kalėjime gal ir negautų, nes mes šio bei to dar tikimės iš Vašingtono. Tačiau teismas turėtų visus įgaliojimus skirti realią laisvės atėmimo bausmę.
Ką ten celofano maišelių skraidinimas bagaže. Pagal Baudžiamojo kodekso 199 str. 3 dalį net ir kelių gramų siuntimasis paštu kvalifikuojamas kaip sunkus nusikaltimas – narkotikų kontrabanda, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 10 metų. Pagal jį nuolat keliamos bylos visokiems hipsteriams ir studentams. Ką kadaise į BK įrašė okupacinė sovietų valdžia, tą Lietuvos Respublika kruopščiai saugo. Tokia nuosekli eilutės „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ interpretacija.
2017 metais buvo panaikinta administracinė atsakomybės už narkotinių medžiagų įsigijimą, palikta tik baudžiamoji. Dabartinė valdančioji dauguma – po ilgo laiko bene liberaliausia iš Lietuvą valdžiusiųjų – nesugebėjo ratifikuoti Stambulo konvencijos. Netrukus tą padarys net kariaujanti Ukraina, o mums dar per anksti. Neišeina atšaukti nuo verygmečio likusių alkoholio prekybos draudimų, nors visi supranta, kad tai – absurdas, o alkoholio apimtys šalyje ne tik kad nemažėja, bet net auga. Panašiai ir su kanapių dekriminalizacija (apie legalizavimą kalbėti šioje ES valstybėje apskritai būtų šventvagystė).
Šiuo metu opozicijoje besiilsintys politikai atgaivino konservatorių kadaise naudotą parlamentinės rezistencijos praktiką, boikotuodami bet kokią darbinę veiklą Seime, tačiau ramiu veidu už tai imdami atlyginimus ir priedus. Vasara – netinkamas metas protestams, bet paskui bus galima pašaukti maršus už tautos tyrumą ir dorovės gelbėjimo mitingus. Ko gero, sulaukiant ir pačių aukščiausių užtarėjų.
Ir čia net ne kanapėse esmė. Valdžia jas draudžia ir baudžia. Tie, kuriems labai reikia – vartojo ir toliau nelegaliai vartos. Žinodami, kad daro nusikaltimą. O mes toliau gyvensime tarp nusikaltėlių, kurie vaikšto šalia, dirba, moka mokesčius. Ir slepia šią savo neteisėtą veiklą nuo pareigūnų.
Esmė yra mūsų požiūryje į visuomenės brandą. Mes vis dar negalime patikėti, kad suaugome ir patys galime priimti sprendimus. Kada pirkti vyną? Rūkyti žolę ar ne? Leisti nepilnamečiams nusipirkti loterijos bilietus ar uždrausti? O gal apskritai grąžinti visų lošimų draudimus, leidžiant toliau iš to užsidirbti kaimynams?
Tai – menkos brandos ir nepasitikėjimo savimi požymiai. Tai jokiu būdu nėra vien parlamentinių retrogradų problema, tai – pačios visuomenės mentalinio būvio atspindys. Ką valdžia man duos? Ką valdžia leis? O ką uždraus? Lyg toji valdžia būtų kažkokia viešpaties virvėmis į sceną nuleista sprendimų mašina. Viską geriau žinanti ir sprendžianti. Kol čia gyvuos toks požiūris, visokie seni Kalifornijos hipiai ir atsipūtusios krepšinio žvaigždės turėtų vengti Lietuvos. Nes ji – vis dar labai arti Rusijos. Ne tik jos patrankų, bet ir baudžiamojo kodekso kategorijomis tebemąstančių žmonių.
