aA
Donaldo Trumpo pasaulyje Europa neatlieka reikšmingo vaidmens.
Donaldas Trumpas sako metinę kalbą JAV Kongreso rūmuose
© AP / Scanpix

Senajam žemynui JAV prezidentas skiria gerokai mažiau dėmesio nei šalies vidaus reikalams, ekonomikai, prekybinėms problemoms su Kinija ar bandymams išvengti branduolinio konflikto su Šiaurės Korėja.

Visgi trečiadienį paryčiais Lietuvos laiku, sakydamas metinę kalbą Kongrese, Trumpas jau viename pirmųjų sakinių pažymėjo simbolizmą.

„Birželį minėjome 75–ąsias metines to, ką generolas Dwightas Eisenhoweris pavadino didžiuoju žygiu – sąjungininkų įvykdytą Europos išvadavimą Antrajame pasauliniame kare. 1944 metų birželio 6 dieną 15 tūkst. jaunų amerikiečių leidosi parašiutais, o dar 60 tūkst. šturmavo iš jūros – tam, kad išgelbėtų mūsų civilizaciją nuo tironijos.“

Amerikiečiai išties išgelbėjo Europą nuo jos pačios nacionalsocializmo ir komunizmo baubų. Ne tik jėga, bet ir ekonominiais raumenimis – JAV padėjo Europai išvengti bado, skurdo ir kitų vargų. Beprecedentis pokario žemyno klestėjimas ir taika neįvyko savaime; tam reikėjo bičiuliškos paskatos.

Visgi Trumpo retorikoje Europai kur kas dažniau kliūna kritika, nei tenka pagyros. JAV prezidentas barasi dėl NATO gynybos išlaidų, pabrėždamas, jog tik kelios Aljanso valstybės peržengia sutartą 2 proc. nuo BVP ribą (Lietuva – tarp jų).

Metiniame pranešime Trumpas pasidžiaugė, jog bendros išlaidos per pastaruosius metus išaugo 100 mlrd. JAV dolerių, bet ir to gali nepakakti. Kritiškai JAV lyderis žvelgia ir į ekonominius santykius; dėl to, kad prekyba esą vyksta europiečiams palankiomis sąlygomis, Trumpas ES netgi pavadino „priešiška organizacija“.

Iki šiol rimtai svarstoma, ar nereikėtų įvesti didesnių importo mokesčių, pavyzdžiui, vokiškiems automobiliams. Tai suduotų didelį smūgį didžiausiai Europos ekonomikai, o problemų dėmesys netrukus atsiristų ir iki Lietuvos.

Trumpo tono šiurkštumas neturi precedentų. Be to, nuolatinė kritika Europai dažnai yra nepamatuota, perdėta; juk dabartiniame pasaulyje Europos ir JAV nesutarimai primena buitinį šeimyninį barnį – būtent tuo metu, kai Vakarų šalims būtina vienybė norint atlaikyti kitokias politines vertybes skleidžiančių Kinijos, Rusijos bei kitų spaudimą.

Tiesa, dabartinis JAV lyderis anaiptol nėra nei pirmas, nei, ko gero, paskutinis, kuris transatlantiniuose santykiuose mato bėdas.

Savo knygoje rašiau, kad šis fenomenas ėmė ryškėti jau prieš kelis dešimtmečius. Nors JAV yra nuosekli Europos vienybės rėmėja, dvi dilemos pridaro bėdų jau ne pirmą kartą.

***
JAV svarba Europai

Europos ateitis galėjo susiklostyti visiškai kitaip, jei JAV Valstybės sekretorius George'as Marshallas 1947 metų birželį Harvardo universitete nebūtų pasakęs savo garsiosios kalbos. Tuo metu situacija Europoje buvo kone tragiška – karo pabūklai tylėjo jau dvejus metus, tačiau nustekenta ekonomika stovėjo vietoje, o kai kur net ir toliau smuko.

Dar daugiau, tik ką praėjusi žiema buvo tikra kančia: dėl sniego audrų eismas Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ilgą laiką stovėjo vietoje; trūko maisto produktų, mat produkcijos lygis, net ir didėjant gyventojų skaičiui, buvo penktadaliu menkesnis, nei tarpukariu; nepakako ir anglių, nuolatos strigo elektros tiekimas.

Net Vestminsterio laikrodžio bokštas, žinomas Big Beno vardu, buvo užšalęs ir sustojęs, tuo simboliškai skelbdamas visame žemyne įsivyravusią stagnaciją.

Pirmieji amerikiečių bandymai pokaryje padėti Vakarams stotis ant kojų nebuvo vaisingi – greitai suvokta, jog būtinas visaapimantis planas, kuris užtikrintų Europai šviesesnę ateitį.

Todėl Marshallas savo kalboje pabrėžė, kad JAV padės atstatyti žemyną, jei pati Europa taip pat prisiims daugiau atsakomybės už save. JAV pasiryžo skirti tam milžinišką sumą pinigų – 1948–1952 metais šešiolikai Europos šalių teko per 14,3 mlrd. JAV dolerių, kurie 2018 metais atitiktų 130 mlrd. JAV dolerių.

Didžiausias sumas gavo Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija ir Vakarų Vokietija, o sovietai, nors jiems parama taip pat teoriškai buvo siūloma, jos atsisakė. Planas pasiteisino su kaupu – jo įgyvendinimo pabaigoje, 1952 metais, Europos ekonomikos produktyvumas buvo dvigubai didesnis, nei prieškariu.

Kadangi po truputį pavyko atkurti Vakarų Europos gerovę, iš ten ėmė traukėsi ir komunizmo šešėlis. Tad ne veltui besimokydamas Harvarde ne kartą mačiau ir girdėjau pasididžiavimą, jog pradžia transatlantiniams saitams bei demokratijos stiprinimui buvo duota būtent šiame universitete.

Visgi Vašingtonui buvo svarbu, kad efektas nebūtų trumpalaikis. Todėl JAV lyderiai siuntė aiškų signalą, kad Europa turi išmokti tarpukario politines bei ekonomines pamokas bei sukurti tokį tarpusavio bendradarbiavimo modelį, kuris leistų išvengti praeities klaidų bei pasaulinių karų tragedijų.

Tai lėmė, jog JAV nuosekliai palaikė Europos integracijos planus. 34–asis prezidentas Eisenhoweris šeštojo dešimtmečio pabaigoje teigė, kad jei Europoje kada nors susikurs vieninga rinka, tai bus „viena geriausių dienų laisvojo pasaulio istorijoje“ ir pridūrė, jog norėtų gyventi tiek ilgai, kad „išvystų Jungtinių Europos valstybių susikūrimą“.

Johnas Kennedy 1962 metais tikino, jog nemano, kad „stipri ir vieninga Europa yra konkurentas – tai pirmiausiai partneris.“ Ir pridūrė, kad JAV tą kryptingai skatina nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Po dešimtmečio jam antrino kadaise Kennedy konkurentu buvęs Richardas Nixonas: „Nėra jokio kito JAV užsienio politikos elemento, kuris būtų toks nuoseklus, nei parama Europos vienybei. Mes ją palaikėme kiekviename žingsnyje.“

Visgi ilgainiui ėmė ryškėti šioks toks skepsis. Retorikos pokytį Europos atžvilgiu galima pradėti fiksuoti devintajame dešimtmetyje.

Pavyzdžiui, Respublikonų prezidentas Ronaldas Reaganas ne tik džiaugėsi tuo, kas vyksta Senajame žemyne, bet ir nepagailėdavo kritikos teigdamas, kad europiečiai prekyboje yra pernelyg saugantys savo rinką.

Ypatingai – žemės ūkio srityje, mat Europa, kaip jau ir minėta, maisto produktų importo iš išorės vengdavo, prioritetą teikdama saviems gamintojams.

Pirmoji bėda – prekyba

Tą turbūt geriausiai iliustruoja „New York Times“ dar 1988 metais publikuotas straipsnis: „Europos bendrijos siekį panaikinti vidinius prekybos barjerus iki 1992 metų skatina nuostabiai paprastai vizija: sukuriant didesnę konkurenciją ir efektyvumą padėti dvylikai valstybių narių augti sparčiau.

Tačiau įmonėms, kurios yra už Europos ribų, 1992–ieji pradeda asocijuotis su ne itin šviesia perspektyva – sukūrus vieningą, 320 milijonų gyventojų vidaus rinką, gali iškilti ir aukštesnės protekcinės sienos tam, kad konkurencija su išorės veikėjais mažėtų.

„Europos tvirtovė“ dar nėra realybė, tačiau daug amerikiečių ir japonų politikų bei verslininkų baiminasi europietiškų importo kvotų, antidempingo veiksmų ir abipusiškumo reikalavimų. Tad tvirtovės nėra, bet jos sienos gali būti plyta po plytos pradėtos statyti.“

Reagano administracijoje viceprezidento pareigas ėjęs, o vėliau prezidentu tapęs George‘as H.W. Bushas bandė raminti augantį susirūpinimą teigdamas, „kokia tragedija ir absurdas būtų, jei ateities istorikai Vakarų aljanso silpnėjimo priežastimis įvardytų nesutarimus dėl jautienos hormonų ir karus dėl makaronų.“

Bet buvo akivaizdu, kad ekonomika tapo pirmąja JAV ir Europos santykio problema. Kaip ir tikėtasi, sustiprėjusi ir vieningesnė Europa nebūtinai elgėsi taip, kaip naudinga JAV.

Tad tai, ką apie prekybą su Europa kalba Trumpas, ir vėl yra veikiau tos pačios problemos eskalavimas, nei bandymas atrasti kažką naujo.

Dabartinis JAV lyderis nuolatos akcentuoja, kad esminis kriterijus įvertinti esamą situaciją yra prekybos balansas – kitaip tariant, santykis tarp to, kiek JAV eksportuoja savo prekių į ES, ir to, kiek europietiškos produkcijos atsiduria JAV rinkoje. Jei santykis neigiamas, Trumpas tikina, jog amerikiečiai patiria nuostolį, mat tai silpnina JAV vietos gamintojus, kuriuos išstumia importuojama produkcija.

Nors nemažai ekspertų sakytų, jog vien prekybos balanso nepakanka, nes jis gali rodyti, kad amerikiečiai yra pajėgūs įsigyti importuojamas prekes dėl ekonomikos augimo, tokia pat logika taikoma ne tik santykiams su ES, bet ir, pavyzdžiui, Kinija.

2017 metų statistika rodo, jog JAV prekybos balansas su ES yra neigiamas ir siekia apie 101 milijardą JAV dolerių (153 mlrd. prekių deficito iš dalies kompensuoja JAV pranašumas paslaugų sektoriuje, siekiantis apie 51 mlrd.).

Tokią padėtį Trumpas laiko „nesąžininga“ bei kaltina – panašiai, kaip Reagano laikų administracija – Europą protekcionizmu.

Kitaip tariant, kryptingu veikimu bandant apsaugoti savo rinką nuo amerikietiškų prekių, o tuo pačiu išlaikyti galimybes patekti į JAV rinką europietiškai produkcijai. Iškalbingoje „Twitter“ žinutėje 2018 metų kovo mėnesį Trumpas rašė: „Jei ES nori ir toliau didinti ir taip didelius tarifus bei barjerus JAV kompanijoms, mes paprasčiausiai apmokestinsime jų automobilius, kurie tiesiog plūsta į JAV rinką. Mūsų automobiliams patekti į Europą beveik neįmanoma.

Didelis prekybos disbalansas!“

Pažymėtina, jog Trumpas beveik visada klaidingai akcentuoja, kad prekybos balansas yra būtent 153 mlrd. dolerių. Tad riba tarp faktų ir jų pateikimo šiandien kaip niekad išblukusi.

Ekonomistai su tokiu vienareikšmišku prezidento prekybos situacijos vertinimu nesutinka. Pavyzdžiui, vidutiniai ES tarifai importuojamai produkcijai siekia 3 proc., o JAV – 2,4 proc., tad skirtumas yra palyginti menkas.

Atskirose prekių kategorijose muito mokesčiai, tiesa, gali skirtis. Pavyzdžiui, ES taiko 10 proc. tarifą importuojamiems automobiliams, kai tuo tarpu JAV toks pat mokestis keturiskart mažesnis (JAV tuo pačiu ypatingai saugo savo rinką pikapų automobilių kategorijoje).

Be to, sunkoka palyginti ne tarifinių barjerų – standartų, kokybės reikalavimų, maisto saugos ir pan. – dydį. Visgi, anot ekspertų, kiekvienas atvejis priklauso nuo politinių susitarimų, kurie buvo pasiekti per daugelį metų.

JAV, būdama milžiniška valstybe, derybų metu turi daug svertų, tad teiginys, jog esama sistema yra itin nepalanki būtent amerikiečiams, smarkiai kvestionuotinas.

Nepaisant to, 2018 metais tarp ES ir JAV dėl šių nesutarimų praktiškai kilo „prekybinis karas“. Būtent šią frazę girdėjau vasarą lankydamasis didžiosiose Europos sostinėse.

Tą lėmė faktas, jog Trumpas ne tik kalbėjo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių – pavyzdžiui, buvo įvestas 25 proc. importo tarifas plienui ir 10 proc. tarifas aliuminiui, kuris tiesiogiai palietė 6,4 mlrd. eurų vertės ES eksportuojamas prekes.

ES priėmė atsakomąsias priemones bei kirto atgal, padidindami importo mokesčius tokioms simboliškai amerikietiškoms prekėms kaip burbonas, riešutų sviestas, motociklai ir džinsai.

Nors abi pusės suprato, kad tokie veiksmai tik lėtina ekonomikos augimą abejuose Atlanto pusėse, konfliktas rutuliavosi toliau.

Trumpas pareiškė dešimtkart padidinsiantis tarifus automobiliams. Tai jau būtų buvę itin reikšminga – šis sprendimas per vienerius metus galėtų lemti, įvairiais skaičiavimais, apie 70 mlrd. eurų nuostolį visai eurozonai, o ypač – didžiausiai jos ekonomikai Vokietijai.

Tad poveikis nusiristų per visas ES valstybes ir gerokai sulėtintų eurozonos augimą; tą pajaustų ir Lietuva, kurios ekonomika itin priklauso nuo eksporto į ES sėkmės.

Antroji dilema – gynybos finansavimas

Tiesa, net ir ekonominiai nesutarimai nublanksta prieš potencialiai dar didesnę JAV bei Europos santykių skirtį – požiūrį į saugumą ir gynybos išlaidas. Ši dilema išryškėjo po Šaltojo karo pabaigos ir Berlyno sienos griūties dingus bendram priešui – Sovietų Sąjungai, – bei nusistovėjus naujam Europos politiniam žemėlapiui.

Amerikos politikai jau ne vieną dešimtmetį kreivai žvelgia į Europos valstybes, kurios randa pinigų viskam, tik ne savo pačių saugumo stiprinimui – didele dalimi todėl, kad pasikliauja amerikiečiais ir jų teikiamomis saugumo garantijomis.

Todėl yra nuolatos primenama, jog situacija turi keistis. Iš pradžių kalbėta nuosaikiai ir mandagiai – 2002 metų NATO Viršūnių susitikime G. W. Bushas pareiškė, jog sąjungininkai turėtų skirti daugiau dėmesio ir lėšų gynybai; tas pats pakartota ir 2008–aisiais, priduriant, kad gausesnis finansavimas padarytų Europą pajėgesne spręsti įvairias aktualias saugumo problemas.

Nors Bushas ir po jo Baltųjų rūmų šeimininku tapęs Barackas Obama ideologiškai turėjo mažai ką bendro, požiūris į Europos gynybą juos vienijo. Tonas taip pat po truputį griežtėjo. 2014 metais, iškart po Krymo aneksijos, JAV lyderis sakė: „Jei mes turime kolektyvinę gynybos koncepciją, vadinasi, visi turime prie to prisidėti. Mane neramina smukęs gynybos finansavimo lygis kai kuriose NATO narėse.

Trumpo tonas sakant daug kartų girdėtus dalykus toks grubus, jog sukėlė šiurpą – ir ne tik dėl įvykių aprašytame susitikime Briuselyje. Pavyzdžiui, JAV lyderis ne kartą skelbė, kad „NATO yra pasenusi organizacija“, savotiškas „Šaltojo karo reliktas“, tokiu būdu kone identiškai atkartodamas Aljansą nuolatos kritikuojančio Putino retoriką. Be to, Trumpas aiškino, kad Vokietija ne tik turi daugiau išleisti gynybai, bet ir grąžinti JAV milžinišką sumą pinigų už tai, kad daugybę metų deramai neprisidėjo prie bendro saugumo.
Linas Kojala

Ne visose, bet daugelyje. Situacija Ukrainoje primena, kad laisvė nėra nemokama, todėl nuolatos privalome investuoti į tai, ką turime – į personalą, į bendras pratybas, nes tai vienintelis kelias NATO išlikti patikima jėga ir atgrasymo mechanizmu.“

Tais pačiais metais Velse NATO narės pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo per dešimtmetį bent jau priartėti prie 2 proc. nuo BVP finansavimo ribos, kuri traktuojama kaip savotiškas atspirties taškas bent jau tam, kad valstybių gynybos pajėgumai nesilptų.

Visgi daugiausiai nerimo turėtų kelti ne tiek prezidentų retorika, kiek išmintingas buvusio JAV Gynybos sekretoriaus Robertas Gatesas pasisakymas. 2011 metais patyręs politikas, per savo karjerą dirbęs ir su Respublikonais, ir Demokratais, įspėjo Europą: „Tiems ateities JAV politikams, kuriems Šaltasis karas nebuvo esminis pasaulėžiūrą formavęs veiksnys, mūsų šalies investicijos į NATO gali nebeatrodyti to vertos.“ Kitaip tariant, europiečių kliovimasis nusistovėjusia praktika išklausyti kritiką, bet nieko nedaryti, kada nors gali kainuoti brangiai.

Tą labai greitai įrodė Trumpas. Jis įprasmino ilgametį dalies amerikiečių skepsį „tingių europiečių“ atžvilgiu. Tiek per rinkimų kampanijos laikotarpį, tiek tapęs prezidentu Trumpas apie gynybos finansavimą kalba sąlyginai retai. Bet visada mini tą patį dalyką – NATO negali būti išlaikoma vien tik JAV mokesčių mokėtojų pinigais.

Tik Trumpo tonas sakant daug kartų girdėtus dalykus toks grubus, jog sukėlė šiurpą – ir ne tik dėl įvykių aprašytame susitikime Briuselyje. Pavyzdžiui, JAV lyderis ne kartą skelbė, kad „NATO yra pasenusi organizacija“, savotiškas „Šaltojo karo reliktas“, tokiu būdu kone identiškai atkartodamas Aljansą nuolatos kritikuojančio Putino retoriką. Be to, Trumpas aiškino, kad Vokietija ne tik turi daugiau išleisti gynybai, bet ir grąžinti JAV milžinišką sumą pinigų už tai, kad daugybę metų deramai neprisidėjo prie bendro saugumo.

Visgi šie žodžiai, priešingai nei kalba kai kurie komentatoriai, nėra Trumpo kūrinys. Akivaizdu, jog nesutarimų dėl gynybos politikos, ir ypač finansavimo, būta ir anksčiau. Trumpas tapo tik ugnikalniu, kurio išsiveržimas matomas visiems aplinkui.

Europa tokios kritikos nepriėmė maloniai. Trumpo populiarumas pasiekė dugną, kurio nebuvo net G. W. Busho karo Irake laikais – kai kuriais atvejais palankiai vertinančių JAV lyderį būta mažiau, nei Putiną. Pavyzdžiui, 2018 metų liepos mėnesio duomenimis, lygindami Trumpo ir Putino keliamą grėsmę pasaulio saugumui 64 proc. vokiečių labiau pavojingu laikė JAV lyderį. Be to, tik 5 proc. išsirinko Trumpą klausiant, ar šis labiau kompetentingas lyderis nei Putinas.

Tai – ištrauka iš vasario mėnesį pasirodysiančios Lino Kojalos knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“. Knygos pristatymas įvyks vasario 23 d., 16 val. Vilniaus Knygų mugėje. Daugiau informacijos nuorodoje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(38 žmonės įvertino)
4.5000

Top naujienos

Matijošaičio sūnus bando pakartoti Karbauskio gudrybę: prieiti prie reto grožio ežero atsirado netikėtų kliūčių (225)

Prie poilsiautojų pamėgto Bebrusų ežero veikia Kauno miesto mero Visvaldo Matijošaičio sūnaus...

Žmonių nebus, stepė liks. Tiksinti radiacinė bomba (9)

„Žmonių čia nebus, šachtos užsidarys, vanduo galbūt pakils į vandeningąjį horizontą, o...

Naujausiuose reitinguose – Nausėdos šuolis ir pasikeitusi Grybauskaitės situacija (11)

Naujausia visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad šią savaitę šimtadienį minintis prezidentas...

Vis nepasimoko: kuo baigiasi bandymas apgauti taromatą? (13)

Jau trečius metus skaičiuojanti pakuočių užstato sistema Lietuvoje stebina užsienio valstybes....

Ar telefono įkroviklį galima laikyti prijungtą prie elektros lizdo: trys mitai ir viena tiesa (5)

Iš karto pasakysime, kad prijungtą prie elektros lizdo įkroviklį laikyti galima. Begalė žmonių...

Jei norite apsivalyti organizmą, dabar – tam geriausias laikas: gydytoja Keturkienė pataria, kaip reikėtų tai daryti (14)

Sveikos gyvensenos ir mitybos konsultantė gydytoja Asta Keturkienė sako, kad mūsų sveikatai yra...

Po milžiniško gaisro Alytuje vis dar išlieka pavojus: dirba dešimtys ugniagesių, gali griūti pastatai (27)

Ugniagesiai ketvirtadienio rytą skelbia suvaldę gaisrą Alytuje, padangų perdirbimo įmonėje,...

Iš komos nepabudęs mirė sunkią smegenų traumą patyręs JAV boksininkas

Sunkią smegenų traumą patyręs 27 metų JAV boksininkas Patrickas Day trečiadienį mirė. Tai...

Iš viešumos dingusi Jurgita Tvarijonaitė apie dabartinį gyvenimą: niekada nesusimąsčiau, kad pokyčiai bus tokie kardinalūs (18)

Buvęs modelis Jurgita Tvarijonaitė pasinėrė į šeimyninį gyvenimą ir tapo vienu iš tų...

ŽŪM nusprendė kurti tipinius ūkius: išmėginti jėgas kaime galės vos ne kiekvienas (4)

Žemės ūkio ministerija planuoja rengti projektą, pagal kurį turi būti sukurti vadinamieji...