aA
Garsiajam Don Kichotui, susiruošusiam į žygį, netrūko užsidegimo. Migelio de Servanteso Savedros personažą „<...> skubino mintis, koks pragaištingas pasauliui jo gaišavimas: juk tiek skriaudų ketino jis išlyginti, tiek netiesos ištaisyti, tiek nedorybių pašalinti, tiek piktybių išrauti, tiek priedermių atlikti!“
Linas Kojala
© DELFI / Karolina Pansevič

Tarptautinėje politikoje Don Kichotams vietoje nėra. Bet jau neturėtų būti, jei svarstytume, kokia turėtų būti – ir kokius tikslus kelti – „normali“ visų valstybių užsienio politika.

Standartinis atsakymas nėra sudėtingas; kiekviena šalis privalo apginti save nuo išorės grėsmių; saugoti teisę laisvai ir nevaržomai priimti sprendimus; vengti pernelyg didelių įsipareigojimų kitiems; užtikrinti, jog jos gyventojai klestėtų. Tai – racionalus ir pragmatiškas veikimas tarptautinės politikos erdvėje, kurioje sunku įvesti taisykles; o gal ir apskritai vyrauja anarchija.

Tokia formule vadovaujasi daugelis pasaulio šalių. Dydis, geografija ar kiti aspektai sąlygoją pasirenkamą taktiką, bet strateginiai siekiai išlieka stebėtinai panašūs. Bet yra viena išimtis, kuri sąlygojo neįtikėtinus globalius pokyčius. Jungtinės Amerikos Valstijos, bent jau po 1941-ųjų, nenoromis prisiėmė atsakomybę už liberalią pasaulio tvarką.

Ne veltui šią rolę JAV prisiėmė sąlyginai neseniai; jei bandytume atrasti idėją, vienijusią daugelį JAV lyderių, tai nenoras įsivelti į globalių problemų sprendimą būtų viena tokių.

Dar pirmasis JAV lyderis George‘as Washingtonas savo garsiojoje atsisveikinimo kalboje pabrėžė būtinybę išvengti „nuolatinių aljansų su užsienio šalimis“; šeštasis prezidentas Johnas Quincy Adamsas įspėjo pasaulio platybėse neieškoti „monstrų, kuriuos reikia sunaikinti“; Woodrow Wilsonas laimėjo 1916 metų rinkimus besididžiuodamas, kad neįtraukė JAV į Pirmąjį pasaulinį karą.

Nors vėliau amerikiečiai, neapsikentę vokiečių skandinamų savo prekybinių laivų, kare atliko kertinį vaidmenį, iškart po jo buvo atsitraukta atgal – JAV Senatas atmetė savo paties prezidento išpuoselėtą globalios Tautų Lygos idėją, nes nenorėjo įsivelti į įsipareigojimų tolimų kraštų valstybėms pynę. Amerika, priminė jie, yra supama dviejų vandenynų, sukuriančių saugumo jausmą, todėl būtinybės spręsti kitų kivirčus – bent jau kol nekyla tiesioginė grėsmė – nėra.

Trumpa tarpukario taikos idilė, nusėta ekonominių krizių randais ir JAV susikoncentravimu į vidaus reikalus, su griausmu išsiveržė Pearl Harbore. Karas Europoje tuomet jau buvo įsibėgėjęs, o gal net artėjo prie pabaigos. Čekoslovakija, Vengrija, Austrija, Danija, Nyderlandai, Belgija ir Norvegija buvo nušluotos vokiečių karo mašinos; britai dar laikėsi, tačiau Winstonas Churchillis, sveikindamas Frankliną Delano Rooseveltą su naujaisiais 1941-aisiais ir dėkodamas amerikiečiams už paramą, tuo pačiu neslėpė frustracijos – visos jo pastangos įtikinti JAV tiesiogiai įsitraukti į Europos išvadavimą nuo jos pačios baubų lig tol buvo bevaisės. Rooseveltas gal ir būtų sutikęs, bet politikų ir visuomenės pritarimo nebūta – kodėl Čekoslovakijos ar kitų valstybių likimas turėtų būti amerikiečių interesas? Požiūrį pakeitė tik Japonijos išpuolis prieš Havajuose įsikūrusią JAV bazę.

Dažnai sakoma, kad JAV užsienio politika iki tol buvo „izoliacionistinė“; kitaip tariant, apibrėžta siekio žvelgti į pasaulio procesus per saugų atstumą. Tačiau ji veikiau buvo „normali“, apibrėžta pirmiausiai per siaurus, tačiau aiškiai suprantamus nacionalinius interesus, o ne didingų idėjų paiešką. Ši strategija pasikeitė pokaryje. Anot Roberto Kagano, nuo tada tikslas „nebebuvo tik teritorinė gynyba, klestėjimas, ar amerikiečių nepriklausomybė, tačiau ir liberalaus pasaulio tvarkos – kuri ne tik JAV, bet ir kitų valstybių interesas – įtvirtinimas“. Liberali pasaulio tvarka nėra savaiminė duotybė, suprato JAV, todėl ją reikia kurti ir puoselėti. Amerikiečių kariai neturėjo likti Europoje po karo, bet, pačių europiečių primygtiniu prašymu, liko; amerikiečiai nedegė noru gynybai išleisti 10 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, bet išleisdavo; amerikiečiams buvo sunku suprasti, kodėl tenka grumtis dėl Korėjos ar Vietnamo, bet kovėsi.

Jei Rooseveltas tikėjosi, kad pasaulyje taiką užtikrins „keturi policininkai“ – JAV, Kinija, Sovietų Sąjunga ir Jungtinė Karalystė – tai realybė buvo visiškai kitokia. Ir ji davė rezultatą; JAV buvimas Europoje užkardė Vakarų šalių polinkį konfliktuoti tarpusavyje ir pabaigė kruviną Senojo žemyno periodą; įkurtos tarptautinės organizacijos – nuo Jungtinių Tautų ir NATO iki Pasaulio prekybos organizacijos – sukūrė bendradarbiavimo mechanizmus; JAV laivynas, kuriam išleidžiama milijardai dolerių, užtikrina saugią laivų prekybą bei globalios ekonomikos mechanizmus. Jei 1945 metais pasaulyje buvo vos 17 demokratinių valstybių, tai dabar jų priskaičiuojama 96; globalus bendrasis vidaus produktas iki 1950-ųjų šimtus metų augdavo po mažiau nei 1 proc. per metus – pokaryje tempai patrigubėjo.

Naivu teigti, kad visi sprendimai pasiteisino, tačiau tikruosius jų kaštus galėtume įvertinti tik žinodami, kas būtų buvę to nedarant apskritai. Naivu teigti ir tai, kad liberali tvarka nebuvo naudinga pačiai JAV. Tačiau amerikiečiai prisiėmė sau neįprastą rolę, kurios vaisius raškė ir kiti. O ypač – europiečiai, kurie apskritai pamiršo, ką reiškia išlaido gynybai – juk visada yra JAV. JAV, kurios užsienio politika tapo labiau Don Kichotiška, nei „normalia“.

Tačiau ar gali tai tęstis amžinai? Ženkliausi nuokrypiai nuo vidurkio kažkada galiausiai stabilizuojasi ir sugrįžta į pirminę tėkmę. Gal taip nutiks ir su JAV užsienio politika?

Donaldas Trumpas, sąmoningai ar ne, įprasmina sugrįžimo į normalumą sentimentą. Gali atrodyti, kad JAV prezidentas yra reakcionierius, tačiau dažniausiai jo teiginiai, kad ir kaip banaliai suformuluoti, atspindi kur kas platesnę mąstymo tradiciją. Jis atvirai šaiposi iš brangiai kainuojančių ir neaiškią naudą kuriančių amerikiečių įsipareigojimų sąjungininkams; abejoja, ar JAV užsienio politika gali tuo pat metu būti naudinga ne tik amerikiečiams, bet ir kitiems – priešingai, Trumpo retorikoje dažniausiai girdėti „arba mes, arba jie“ priešstata. O visą tą geriausiai įprasminanti tezė: „Mumis naudojasi praktiškai visos pasaulio valstybės“.

Trumpas nėra šios idėjos autorius, tačiau neabejotinai efektyviausias įgarsintojas. Dar Barackas Obama kartojo, kad valstybę reikia stiprinti pirmiausiai namuose, ir atitraukinėjo JAV karius, pavyzdžiui, iš Europos. Dar George‘as W. Bushas skundėsi, jog sąjungininkai piktnaudžiauja JAV saugumo „skėčiu“ ir begėdiškai neskiria lėšų gynybai. Įsitikinimas, jog JAV rolė nesikeis, užgožė bet kokias baimes dėl liberalios pasaulio tvarkos sergėtojo ateities.

Tačiau Trumpą išgirdo visi, nes jis pasakė tiesiai šviesiai – JAV turi sugrįžti namo.

I dalies pabaiga.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(102 žmonės įvertino)
4.2941

Top naujienos

Bernardas Gailius. Skvernelio viliotinis (14)

Seimo opozicija įvairiais balsais džiūgauja dėl premjero Sauliaus Skvernelio praėjusią...

Didesnio atlyginimo atsisakęs Kuzminskas: visi būsime Jono ir Domanto pagalbininkai (14)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmadienį pradėjo rinktis į stovyklą Palangoje. Vienas...

Eksministras prakalbo apie naują automobilių mokestį: gali tekti mokėti 80 proc. savininkų (560)

Praėjusią savaitę premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad Lietuvoje gali būti įvedamas...

Lietuva sužinojo „Eurobasket 2021“ atrankos turnyro varžovus (14)

Pirmadienį Miunchene ištraukti 2021 metų Europos čempionato atrankos turnyro burtai, kurie...

Venckienės viltys dužo: JAV teismas priėmė nepalankų sprendimą (467)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kalėjime kalinti buvusi teisėja Neringa Venckienė jau nuo...

Naisių pavyzdžiu pasekusį „blaivų“ Žagarės vyšnių festivalį vieni jaunuoliai baigė areštinėje, kiti – traumatologiniame (4)

Kasmet trečiąjį liepos savaitgalį viename seniausių Lietuvos miestų – Žagarėje, vyksta...

Adomaitis – apie darbą be NBA milžinų, Kavaliausko sprendimą ir konkurencingą poziciją (6)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmadienį Palangoje pradeda pasirengimą Kinijoje vyksiančiam...

Vatikaną sukausčiusi paslaptis: vietoje ieškotos paauglės palaikų rado tūkstančius kaulų

Vatikane ieškant prieš daugiau nei tris dešimtmečius dingusios tuomet penkiolikmetės...

Krepšininkai buriasi į rinktinės stovyklą Palangoje: Mačiulis atvyko pamiršęs traumos padarinius (29)

Pirmadienį pasirengimą Kinijoje vyksiančiam pasaulio čempionui pradeda Lietuvos vyrų krepšinio...

Svarbiausi faktai apie lemtingus rinkimus: Ukraina bus kitokia (106)

Praėjus trims mėnesiams nuo dienos, kai komikas Volodymyras Zelenskis laimėjo triuškinamu...