Sunku išvengti polinkio sukarikatūrinti tuos, kurie nepritaria mūsų politinėms, socialinėms, ekonominėms (ar gastronominėms) idėjoms. Kitaip tariant, norint laimėti argumentų kovą, pirmiausiai imama išreikšti kurioziškiausius, absurdiškiausius kitos pusės teiginius, juos hiperbolizuojant ir „praturtinant“ į asmenybę nukreiptais kirčiais (nors pastarieji dažniausiai neturi nieko bendro su tema ir tiesiog virsta ad hominem). Suformavus tokį sukarikatūrintą oponento vaizdinį, nugalėti jį tampa itin paprasta.
Bet tai – ne dialogas, o monologas. Skirtingose barikadų pusėse esantys asmenys – neretai geografiniai kaimynai, klausantys panašios muzikos ir leidžiantys vaikus į gretimas mokyklas – vienas kitą paverčia tuo, kas (dažniausiai) neturi jokio ryšio su realybe. Pavyzdžiui, vienoje pusėje atsiranda „Pono X finansuojamas agentas“, kitoje – „žiauriausių istorijoje totalitarinių režimų šauklys“. Tikrasis ginčo objektas nublanksta prieš karikatūras, o diskutantai bereikalingai sudegina juos jungiančius tiltus.
Tokia tendencija nėra išskirtinai šių laikų reiškinys. Apskritai įsitikinimas, kad dabarties realybė yra ypatinga žmonijos raidos kontekste, proporcingai silpsta augant perskaitomų istorinių knygų skaičiui. Kontekstas, įrankiai ir konkreti negandų išraiška keičiasi, bet fundamentalios dilemos išlieka stebėtinai panašios; Aristotelis ar Šekspyras, kalbėdami iš praeities, nepraranda aktualumo.
Karikatūros skatinamos kurti ir tikslingai. Štai Ernstas Lisseris Pirmojo pasaulinio karo metais, su savo „neapykantos giesme Anglijai“, staiga iš vidutinioko poeto tapo žvaigžde, nes reikėjo priešą paversti blogio įsikūnijimu. Tik savo kūryboje taip atitrūko nuo realybės, kad po karo, pasikeitus aplinkybėms, saviškių jau buvo kalamas prie gėdos stulpo. Degindamas tiltus, galiausiai sudegė pats.
Net ir istoriniai pavyzdžiai gali neįtikinti, jog šie laikai visgi nėra patys blogiausi. Juk, atrodytų, matome viso ko paūmėjimą: visuomenės Vakaruose skaldosi ir poliarizuojasi, politikai neranda sutarimo, emocijos verda. Visa tai tik gilina vadinamieji „aido kambariai“. Jie sąlygoja situaciją, kai žinias ir informaciją skirtingai mąstančios bendruomenės gauna iš nieko bendro tarpusavyje neturinčių šaltinių. Šaltinių, kurie patvirtina išankstines tų bendruomenių narių nuostatas, ir neleidžia išgirsti atsakomųjų argumentų. Tokiu būdu nyksta bendra viešoji erdvė, pranyksta bet kokios dialogo užuomazgos.
Na, bent jau taip gali pasirodyti.
Nuobodūs, neskandalingi, mažiau pastebimi moksliniai tyrimai linkę tokias tendencijas kaip „aido kambariai“ kvestionuoti. Pavyzdžiui, Elizabeth Dubois ir Grantas Blankas savo 2018 m. akademiniame straipsnyje pažymi, jog daugelis žmonių sėkmingai naudojasi skirtingomis medijomis (TV, radijas, socialiniais tinklais, interneto portalais), ir tokiu būdu (norėdami to ar ne) pamato įvairios informacijos. Vos 2 proc. amerikiečių kliaujasi tik socialiniais tinklais kaip informacijos šaltiniu.
Sethas Flaxmanas su kolegomis (čia) priduria, kad didžioji dalis žiniasklaidos vartotojų naršo įvairius naujienų portalus, ir nesikliauja vien draugų (ar algoritmų) pasiūlytomis nuorodomis, tuo „išeidami“ iš „aido kambario“. Žinoma, yra ir priešingų paskatų, tačiau jos nėra tokios visaapimančios.
Tas pats ir su paskata daryti apibendrinimus iš fragmentuotų ir lyginamajame kontekste nepateikiamų reiškinių (pavyzdžiui, JAV vyrauja ryškūs politiniai nesutarimai, vadinasi, šalis ant pilietinio karo ribos; europiečiai protestuoja gatvėse, vadinasi, liberali Vakarų Europos demokratija pasmerkta žlugti; kelis dešimtmečius lėtai auga viduriniosios klasės atlyginimai – reiškia, esama ekonominė sistema yra blogiausia iš visų įmanomų, ir t.t.).
Tai nublukina aplinkybę, jog realybė – daug nuobodesnė ir inertiškesnė, o absoliuti dauguma žmonių... Nėra nei radikalūs, nei linkę pyktis dėl politikos, nei perdėtai tikintys sąmokslo teorijomis (tyrimai rodo, kad tikėjimas sąmokslo teorijomis dėl šios sąvokos lakumo yra veikiau laipsnio klausimas, t.y. būdingas kone visiems žmonėms, tik mastas ir išraiškos priemonės skiriasi).
Stebėtinai daug žmonių, gal ir patys to nereflektuodami, išgirdę naujos patikimos informacijos bus linkę ja patikėti; klausydami savo srities eksperto, nekvestionuos jo teiginių. Abejonių liks, ir jų atsisakyti nevalia – kaip ir kartkartėmis sveika dėl to pabumbėti, – tačiau tai nereiškia užprogramuoto neapgalvoto bei iracionalaus veikimo (pavyzdžiui, prancūzai visuomenės nuomonių apklausose yra tarp didžiausių įvairių vakcinų skeptikų, bet faktinė vakcinacijos statistika to neįrodo).
Apsunkinti save galime tuo atveju, jei tikslingai sieksime diskusijos sukarikatūrinimo, kuris ves prie nevaldomų emocijų, o šios – neracionalaus elgesio, grįsto teiginiu „aš jam/jai dar parodysiu!“ Nekovokime su karikatūromis. Tai nėra siektina ypač dabar, kai pasaulyje siaučia pandemija, o jos sprendimo raktas – kiekvieno mūsų kišenėje. Gilbertas Keithas Chestertonas kadaise pastebėjo, kad griūti visada paprasta; griūti galima begale įvairių kampų, o išsilaikyti stačiomis – tik vienu. Reikėtų pabandyti jį atrasti iš naujo.