Tokiu būdu mėginama paneigti, kad racionalios ir savarankiškos valstybės, norėdamos didinti savo ir aplinkinių šalių saugumą, kolektyvinės gynybos susitarimus mato kaip tam efektyviausią priemonę. Tai ypač aktualu toms šalims, kurios numanė, jog istorinis Rusijos polinkis į imperializmą nepranyks ir XXI a.
Tad NATO narių augimą skatina norinčiųjų įstoti į Aljansą gausa. Juolab, kad NATO yra netipiška sėkmės istorija. Kolektyvinės gynybos aljansai dažniausiai būna trumpalaikiai; vidutinė jų gyvavimo trukmė – vos 15 metų. Tuo metu NATO buvo įkurtas 1949 metais ir gyvuoja iki šiol, o Rusijos agresija tapo dar vienu jo aktualumo įrodymu.
Lietuva kovo pabaigoje mini narystės NATO aštuoniolikos metų sukaktį. Kelias į Aljansą Baltijos šalims buvo komplikuotas. Netrūko ekspertų, teigiančių, jog kadaise sovietų okupuotos valstybės neturėtų tikėtis JAV ir kitų Vakarų valstybių saugumo garantijų. Juk kokia tokio įsipareigojimo nauda?
Tą sąlygojo kelios aplinkybės. Jau tada Kremlius į tokį Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir kitų valstybių norą žvelgė neigiamai ir nevengė to priminti įvairiose diskusijose su JAV lyderiais.
Trūko ir vienybės formuojant Vakarų šalių strateginį interesą. Anot amerikiečių Ronaldo Asmuso ir Roberto Nuricko, Lenkijos priėmimas buvo suvokiamas kaip neabejotinai būtinas žingsnis Europos saugumui sustiprinti, o Baltijos šalys buvo vertinamos dviprasmiškiau. Mat dilema, ar reikėtų veltis į karą dėl Lietuvos, Latvijos ar Estijos, daugelyje Vakarų sostinių tada buvo kur kas sunkiau išsprendžiama nei kalbant apie Varšuvą.
Svarstyta ir apie kolektyvinės gynybos praktinį įgyvendinimą. Nedidelės, turinčios tiesioginę sieną su Rusija, apsuptos kitų ne NATO valstybių... Lietuva, Latvija ir Estija Vakarams atrodė itin sunkiai apginamos. Kontrargumentas, jog NATO plėtra kaip tik atgrasytų bet kokią potencialią agresiją – juk niekas nenori rizikuoti įsivelti į karą ne tik su Baltijos šalimis, bet ir NATO – įtikino ne visus.
Ši tezė aktuali ir dabar, praėjus beveik dviem dešimtmečiams. Tiesa, yra ir konkretus sprendimo raktas: atgrasymas bei realūs gynybiniai pajėgumai. Kitaip tariant, NATO sąjungininkų pajėgos turi nuolatos būti Baltijos šalyse tam, kad siųstų aiškų signalą ne tik apie intenciją pagelbėti, bet ir galimybes tą daryti nuo pat pirmos akimirkos.
Galiausiai Pentagone tuo metu garsiai skambėjo nuogąstavimai, esą Baltijos šalys yra tiesiog per menkos, kad galėtų būti kuo nors naudingos NATO globaliems tikslams pasiekti. Vadinasi, saugumo garantijos, kurias suteiktų Aljansas, nėra lygiavertės pozityviam indėliui, kurį gali įnešti naujokės. Ir visgi per šiuos dešimtmečius šis argumentas neteko prasmės, mat Baltijos šalių dalyvavimas tarptautinėse operacijose Afganistane, Irake ir kitur neleido suabejoti, kad jos ne tik „vartoja“ saugumą, bet ir jį „kuria“.
Galiausiai lūžis įvyko ir NATO durys prasivėrė. Tą labiausiai sąlygojo didžiausius gynybos išteklius valdančių JAV lyderių pozicija.
Prezidento Billo Clintono (1993-2001) užsienio politikoje netrūko pragmatizmo. Todėl tiesioginiuose santykiuose su Kremliumi jis galėjo nekelti – bent jau pačiu aukščiausiu lygiu – palyginti menkai reikšmingų trumpalaikiams JAV interesams klausimų apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tačiau, skatinamas kitų administracijos pareigūnų, patarėjų, taip pat Vidurio ir Rytų Europos lyderių, tą darė. Ir nepasidavė Boriso Jelcino raginimams „palikti Europą Rusijai“.
Kas lėmė šias prezidento nuostatas? Veikiausiai kelios aplinkybės. Visų pirma, Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politika buvo giliai įsirėžusi JAV politinio elito mąstysenoje; tai reiškė, kad požiūris į Baltijos valstybes buvo grindžiamas laisvės įsipareigojimais, kuriuos pamindami politiniai lyderiai iš esmės nubrauktų daugiau nei pusės amžiaus pastangas apginti kertinius JAV užsienio politikos principus. Be to, Šaltojo karo metais augęs Clintonas turėjo ir šiokį tokį asmeninį santykį su okupuotomis Baltijos šalimis, kurį atskleidė savo atsiminimuose:
Sovietiniame traukinyje kiekviename vagone buvo po tradicinį rusišką virdulį samovarą, pilną arbatos, kurią pagyvenusi moteriškė patiekdavo su juodos duonos riekele. Sėdėjau šalia įdomaus žmogaus, kuris, pasirodo, treniravo Estijos bokso rinktinę 1936 metais vykusiose olimpinėse žaidynėse – taigi, keleri metai prieš tai, kai Baltijos šalis okupavo Sovietų Sąjunga. Gebėjome šiek tiek susikalbėti vokiškai. Jis buvo guvus ir drąsiai teigė, kad Estija kada nors bus vėl laisva. 2002 metais, kai nuvykau į Taliną, nuostabią seną Estijos sostinę, papasakojau šią istoriją susirinkusiai auditorijai. Mano draugas, buvęs Estijos prezidentas Lennartas Meri, kuris taip pat klausėsi kalbos, iškart ėmėsi ieškoti daugiau informacijos. Ir atrado, kad mano pašnekovas traukinyje buvo Peeteris Matsovas, miręs 1980 metais. Dažnai apie jį – ir mūsų naujųjų metų išvakarių kelionę traukiniu – pagalvoju; norėčiau, kad jis būtų išgyvenęs dar bent dešimtmetį ir pamatęs, kad jo svajonei apie nepriklausomą Estiją buvo lemta išsipildyti.
Šią kryptį tęsė ir Clintoną pakeitęs George‘as Bushas jaunesnysis. Po politikai postūmį davė kalba, 2001 metais pasakyta Varšuvoje. Tekstas prezidentiniame lėktuve buvo perrašytas daugybę kartų, bet galutinis jo variantas, anot daugelio mano pašnekovų, iki šiol prisimenamas kaip „įpūtęs šviežio oro“ stiprinant JAV santykius su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Jis sakė:
Visos Europos tautos, kurios siekia demokratijos, laisvosios rinkos ir stiprios pilietinės visuomenės kultūros idealų, turi būti priimtos į Europos namus. Visos naujos Europos demokratijos, nuo Baltijos iki Juodosios jūros, turi turėti tokias pat galimybes būti saugios ir laisvos bei prisijungti prie europietiškų institucijų kaip ir senosios Europos demokratijos. Tikiu, kad NATO narystės nusipelno visos Europos demokratijos, kurios to siekia ir yra pasirengusios dalytis bendra atsakomybe. Klausimas, kada tai įvyks, gali būti svarstomas. Klausimas, ar tai turi įvykti, nebegali būti keliamas. Kadangi mes plėsime NATO narių ratą, jokia šalis neturi būti stumdoma kitų valstybių interesų derybose. Nesiderėsime dėl laisvų Europos žmonių laisvės; daugiau jokių Miunchenų, jokių Jaltų.
Vėliau Busho patarėjas man pasakojo, kad Bushas kurį laiką abejojo dėl Baltijos šalių narystės NATO. Klausdamas patarėjų, ką daryti, jis sulaukė tokio atsakymo: jei durų neatversime šiandien, ateityje tam galime nebeturėti progos; jei imsime skirstyti kandidates į grupes, siųsime signalą, kuris liks nesuprastas; jei neparodysime ryžto, JAV atsargumas bus vėl palaikytas savotiška išdavyste – juk lūkesčiai, kad „JAV padės“, Lietuvoje buvo gyvi net ir tada, kai vyko ginkluota partizaninė kova su sovietais okupacijos pradžioje.
„Tuomet padarykime, kad tai įvyktų“, – atsakė prezidentas. Jam buvo ypač malonūs po to išsakyti komplimentai, jog prezidentas savo sprendimu naikina paskutinius Molotovo–Ribentropo pakto padarinius.
Po to Vašingtone jau niekas neabejojo, kad žengiama teisinga linkme. Tą įrodo 2003 metais vykusi NATO plėtros sutarties ratifikacija JAV Senate – sutartis buvo patvirtinta vieningu balsavimu 96–0. Respublikonų, kurie turėjo daugumą, lyderis Billas Fristas po balsavimo „New York Times“ dienraščiui teigė, kad beveik niekada nebūna, kad toks reikšmingas politinis klausimas „nesukeltų jokių skirčių tarp partijų“; jam antrino ir demokratų atstovas Tomas Daschle’as, pažymėdamas, jog „šia partneryste didinamas pasaulio stabilumas“.
