Po trečiadienį vakare padaryto Donaldo Trumpo pareiškimo globalaus konflikto rizika, atrodytų, gerokai nutolo. Prezidentas pasmerkė Irano išpuolį prieš JAV ir NATO sąjungininkų karines bazes Irake, konfliktų kurstymą ir paramą terorizmui. Bet tuo pačiu pasidžiaugė, jog Teheranas signalizuoja norą stabdyti karinę eskalaciją. Ir pridūrė, kad JAV turi didžiausią karinę galią, tačiau skiria ją pirmiausiai priešiškų darinių atgrasymui, o ne tiesioginiam panaudojimui.
Emocijų atoslūgį sąlygoja faktas, jog abi pusės nelaiko savęs pralaimėjusiomis. Bent jau ne tiek, kad nerastų būdo „išsaugoti veidą“.
Irano lyderiai po to, kai buvo nužudytas Qasemo Soleimani, kėlė tris tikslus; visų pirma, privalėjo būti atsakas JAV veiksmams, antraip Teheranas atrodytų silpnas ir neryžtingas. Antra, buvo būtina pademonstruoti, jog veiksmų imasi pats Iranas, o ne veikiama per tarpininkus, nuo kurių galima atsiriboti (arba būti atribotiems). Trečia, atkirtis turėjo būti toks, kad nesukeltų grėsmės tolesnei konflikto eskalacijai, nes karas su galingiausia pasaulio valstybe būtų pražūtingas.
Panašu, jog bent kol kas šiuos tikslus pavyko įgyvendinti. JAV ir sąjungininkų karinės bazės buvo bombarduojamos, ir tą akivaizdžiai darė Irano valstybė. Tačiau ataka buvo minimali ir atsargi; šiose bazėse dislokuoti kariai, tarp jų ir lietuviai, buvo įspėti dar prieš kelias valandas, tad deramai pasirengė ir atsitraukė.
Iranas aiškiai suvokė, jog bent vieno amerikiečio žūtis galėtų įsukti spiralę, kurioje apgalvota politikų valia vaidintų daug menkesnį vaidmenį nei emocijos, savigarba, vidaus politinis spaudimas ir kitos menkai racionalios aplinkybės. Kitaip tariant, uodega imtų vizginti šunį. Todėl buvo imtasi atsargumo priemonių, kurios „paskanintos“ melagingomis žiniomis; juk ne veltui Irano žiniasklaidoje skelbiama, kad raketos pražudė 80 karių, nors tai akivaizdžiai netiesa.
O JAV su Trumpu priešakyje pasiekė apčiuopiamą užsienio politikos ir nacionalinio saugumo pergalę. Pastaruoju metu suagresyvėjusi Irano politika kėlė pavojų tiek amerikiečių, tiek kitų Vakarų šalių interesams. Buvo numuštas JAV dronas, užpulti Saudo Arabijos naftos gavybos objektai, nukautas amerikiečių samdinys. Tokiu būdu Teheranas keršijo už JAV taikomas ekonomines sankcijas, bet kartu peržengė „raudonąsias linijas“, kurios savaime rizikavo išplėsti agresyvių veiksmų spektrą dar labiau.
Be to, niekam – net ir Trumpo oponentams – nekilo abejonių, kad Soleimani veiksmai buvo priešiški JAV interesams. Vien jau tai, kad jis buvo siejamas su daugiau nei 600 amerikiečių žūtimis Irake 2003-2011 metais, o tai sudaro ženklią JAV karo aukų dalį, įrašė jo pavardę į galimų taikinių sąrašą. Didžiausia kritika prezidentui buvo dėl nepamatuotos rizikos – kitaip tariant, nukautas generolas galėjo tapti karo priežastimi; kol kas to pavyko išvengti, tuo pačiu atimant iš Irano itin vertingą išpuolių planuotoją.
Žinoma, santykiai tarp JAV ir Irano artimiausiu metu tikrai nepasitaisys. Iranas paskelbė, jog nebesilaikys tarptautinio susitarimo dėl branduolinės programos, todėl augs rizika, kad šalis įgis masinio naikinimo ginklą; to nenorės leisti nei JAV, nei tokie Vašingtono sąjungininkai kaip Izraelis. Tad ekonominis ir politinis spaudimas, kertantis per Irano pragyvenimo lygį, tęsis – ir netgi intensyvės. Be to, nemažės hibridinių susidūrimų rizika. Teheranas regione turi gausybę sąjungininkų, kurie yra pasirengę vykdyti išpuolius prieš JAV interesus tiesiogiai neiškeliant Irano vėliavos.
Paradoksalu, bet JAV ir Irano retorika vienu aspektu sutampa. Trumpas trečiadienį dar kartą priminė, kad JAV nebėra priklausoma nuo naftos, išgaunamos Vidurio Rytuose – importo mastai iš šio regiono per dešimtmetį smuko 75 proc. Todėl Vašingtono politiniai lyderiai – ir Respublikonai, ir Demokratai – ne kartą deklaravo siekį mažinti karių skaičių bei išlaidas šiame „nebe prioritetiniame“ regione. Iranui panašios idėjos apie didžiausio priešininko JAV atsitraukimą iš kaimynystės glosto širdį. Tad karinių veiksmų eskalacija būtų pakenkusi pagrindiniam abiejų valstybių ilgalaikiam siekiui.