Linas Kojala. Išsireikalauti jėga nėra stiprumo požymis

Kremliaus vadovui vien pats dialogo faktas yra siektinas. Derėjimasis su supervalstybės prezidentu leidžia Putinui demonstruoti asmeninį ir savo valstybės statusą. Vargu, ar Bidenas būtų mezgęs tiesioginį kontaktą su Putinu dar šiemet, jei ne Rusijos ginklų žvanginimas.

Skirtingais duomenimis, nuo 90 iki 175 tūkst. karių ir technikos, sutelktų aplink Ukrainą ir okupuotose teritorijose, tapo prioritetine tema. Karinės eskalacijos grėsmė reali, tad net Europos šalys, iš pradžių vertinusios JAV siunčiamus įspėjimus nuosaikiau, sukluso.

Putinas spaudžia Vakarus tartis – reikalauja, kad būtų įsipareigota nepriimti Ukrainos į NATO. Toks XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu dvelkiantis siūlymas stiprina įspūdį, kad Rusijos prezidentas diktuoja žaidimo taisykles. Vakarai tuo tarpu atrodo reaguojantys lėčiau ir nesantys tikri, kokiu keliu žengti.

Visgi tai neturėtų užgožti ilgalaikių tendencijų, kurios atskleidžia Rusijos ribotumą. Juk norėdama neleisti Ukrainai žengti euroatlantinės integracijos keliu, Rusija priversta imtis kraštutinių priemonių.

Dar prieš mažiau nei du dešimtmečius mažai kas būtų įsivaizdavęs, kad Ukraina apskritai sieks narystės NATO. Tuo metu apklausos rodė, jog tokią idėją palaiko vos 15 proc. ukrainiečių. Formaliai NATO durys buvo atviros, bet didžiosios Europos šalys nelaikė to nei realia artimiausio laikotarpio perspektyva, nei perdėm siektinu politiniu tikslu.

Šiandien situacija pasikeitusi. Tos pačios apklausos rodo, kad NATO narystės norėtų jau šeši iš dešimties ukrainiečių. Šis tikslas formaliai įtvirtintas ir Ukrainos Konstitucijoje. Tai tapo politiniu konsensusu: šio vektoriaus laikėsi ir Petro Porošenko, ir iš šou pasaulio atėjęs Volodymyras Zelenskis, nors tarpusavyje jie turi mažai ką bendro.

Tą sąlygojo dvi esminės priežastys. Neabejotinai svarbiausia veiksnys, pakirtęs Rusijos įvaizdį Ukrainoje, yra karinė agresija ir maždaug 8 proc. Ukrainos teritorijos aneksija ir okupacija. Tūkstančių aukų pareikalavęs karas paskatino ukrainiečius dainuoti „niekada nebebūsime broliai“ ir gręžtis į Vakarus.

Antras, mažiau staigiai paveikus, bet taip pat reikšmingas aspektas susijęs su kitais Rusijos svertais. Amerikiečių akademikas Josephas Nye kadaise aprašė „minkštosios galios“ terminą, apibūdinantį gebėjimą įtikinti kitus nenaudojant prievartos. Toks įtikinėjimas valstybių tarpe gali būti grindžiamas patraukliu ekonominiu modeliu ir išsivystymu, efektyvia diplomatija, kitais sociokultūriniais svertais.

Nors Ukrainos atžvilgiu Rusija teoriškai turi didelį potencialą – geografinis artumas, lingvistinis panašumas, visuomenių ryšiai daug reikšmingesni, nei su daugeliu Vakarų valstybių – faktiškai tai nebeduoda rezultato.

Rusija žaidžia naudodama vienintelį kozirį – karinius raumenis. To iš Rusijos neatimsi. Tarptautinis karinės galios matavimo indeksas Rusiją pozicionuoja antroje vietoje, nusileidžiant tik JAV . Į tai nuolatos investuojama – vien oficialiai karinėms reikmėms kasmet skiriama daugiau nei 4 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP).

Bet išsireikalauti nuolankumą jėga sunku. Rusijos vadovas gali skambiai aprašinėti rusų ir ukrainiečių vienybę bei teigti nematantis skirčių tarp tautų, tačiau faktiškai Ukraina dėl priešiškos dezinformacijos suspenduoja rusiškus TV kanalus, o viešojoje erdvėje ukrainiečių kalba vis dažniau išstumia rusų.

Ekonominė trauka į Vakarus taip pat yra didesnė nei Rytus. Ir ne tik todėl, kad Rusijos gyventojų realiosios pajamos yra mažiausios per pastarąjį dešimtmetį. Pagal svarbiausius makroekonominius rodiklius, Rusija vis dar reikšmingai lenkia Ukrainą. Tačiau tai, kad Rusija tebesiremia pajamomis iš naftos ir dujų, sudarančių apie trečdalį biudžeto pajamų , verčia abejoti modelio tvarumu. Ypač žaliosios energetikos vystymo kontekste – į persiorientavimą jau dabar milžiniškus pinigus investuoja net tokios naftos valstybės kaip Saudo Arabija.

Tai anaiptol nereiškia, kad Ukrainai garantuota euroatlantinės integracijos sėkmės istorija. Nuo „Orumo revoliucijos“ sisteminės reformos leido šaliai žengti į priekį, tačiau tolesnis kelias bus klampus. Be to, kaimyninės valstybės karinė jėga yra išbalansuojantis veiksnys, ypač trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu.

Tiesa, nemažai ekspertų sutinka, kad Putinas veikiausiai žūtbūt nesiekia karinės eskalacijos. Tą sąlygoja ir didelė kaina (Ukrainos kariuomenė, net ir būdama silpnesnė, yra pasirengusi gintis), ir nebūtinai didelis palaikymas pačioje Rusijoje (Krymo aneksijos euforija tinka tik Krymo atvejui), ir negarantuotas pergalingas rezultatas. Kita vertus, reguliarus didelių pajėgų mobilizavimas tokiu mastu, kaip dabar, ir vėlesnis sugrąžinimas į barakus, negali tęstis amžinai – tai irgi gali būti suvokta kaip Kremliaus silpnumo požymis.