aA
„Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. Landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!" Ir pasileido bėgt. Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį. – Kiški tiški, bėkim – dangus griūva! – Kas tau sakė? – Man ant uodegos galo užgriuvo!“
Linas Kojala
© DELFI / Karolina Pansevič

Vėliau katinas su kiškiu sutiko lapę, vilką, kol galiausiai mąsli meška visus įtikino, kad tiek baimės sukėlęs kopūsto lapas tikrai nėra pabaigos pradžios pranašas.

Tai – vaikiškos pasakos Dangus griūva epizodas; šiais laikais, o gal ir visada, artėjančios katastrofos vaizdinys atlieka reikšmingą vaidmenį politinio pasakojimo konstravime.

Ypatingai dažnai griūties ar subyrėjimo projekcija taikoma Europos integracijos projektui – tam, ką šiandien žinome Europos Sąjungos vardu. Priežasčių tam – apstu; žemyno intelektualai šimtus metų diskutavo apie tai, kad daugybę skirtingų tautų, kultūrų, kalbų ir istorinių perspektyvų jungia kažkokia sunkiai apčiuopiama bendra gija. Dar 1623 metais anglų filosofas ir istorikas Francis Baconas leido sau tekste vartoti frazę „mes, europiečiai“. Bet tuo pačiu šie mąstytojai pripažino neturį vienareikšmiško atsakymo, kas tie „europiečiai“ yra; tikslus apibrėžimas neatrastas iki šiol. Tad nors bendrystė ir buvo juntama, ji niekada nevirto funkcionaliu politiniu kūnu iki pat XX a. vidurio; tuomet, nustekenti karų bei prislėgti susinaikinimo baimės, Europos politiniai lyderiai pagaliau sukurpė integracijos planą.

Šis projektas, nors ir braškėdamas per siūles, po truputį judėjo pirmyn. Pirmųjų šešių narių ratas plėtėsi ir pastaruoju metu pasiekė beveik tris dešimtis valstybių; iš palyginti kuklios bendrijos, sutelkusios anglių ir plieno resursus, išvystyta tai, kas vadinama bendra Europos rinka; atsirado bendra, valstybių sienas peržengianti, bet didelės dalies europiečių širdžių užkariauti iki šiol nesugebėjusi valiuta.

Jei kas ir vienija šį komplikuotą ir daugialypį procesą nuo pat jo pradžios, tai nuolatinis nerimas, kad jis netrukus sustos, o visa, kas sukurta, subyrės į šipulius. Įprasta Europos būklė yra jos valstybių ir tautų tarpusavio konfliktai, o ne taiki, ekonomika paremta integracija, – žvelgdami į šimtmečių istoriją primindavo akademikai; suderinti tokią gausybę nacionalinių interesų yra iš esmės neįmanoma,– konstatuodavo tarpusavyje besiginčijantys politiniai lyderiai. Prieštarauti tam – sudėtinga; juk nuspręsti, kurias politikos sritis savanoriškai perduoti viršnacionalinių (dažnai supaprastintai vadinamų „Briuselio“) institucijų kompetencijai, valstybėms narėms ir tada, ir dabar yra Sizifo darbas.

Ne veltui tų „Briuselio kontroliuojamų“ sričių per daugiau nei pusę amžiaus prikurta tam tikra prasme ne tiek ir daug. Bendroji prekybos politika ir konkurencija, tarptautinių susitarimų sudarymas ir muitų sąjunga, biologinių jūrų išteklių išsaugojimas, pinigų politika (turinčioms eurą) – tai bene visos, kurios yra išskirtinai viršnacionalinė kompetencija. Ir švietimas, ir kultūra, ir sveikatos apsauga, ir mokesčiai, ir užsienio bei gynybos politika yra iš esmės paliekamos valstybių nuožiūrai. Žinoma, netrūksta siūlymų „Briuselio galią“ didinti; jie dažnai nugula žiniasklaidos antraštėse bei sulaukia nemažo dėmesio. Bet praktikoje narių integracija jau mažiausiai gerą dešimtmetį nežengė esmingų žingsnių į priekį. Pavyzdžiui, pastaruoju metu vizionieriškai kalbėta apie „Europos kariuomenę“, nors realybėje ietis suremtos ir nejudama į priekį įgyvendinant kur kas kuklesnes ekonomines idėjas; naivoka įsivaizduoti bendras karines pajėgas nuolatos stringant ginčuose dėl automobilių emisijų dydžio.

Kitaip vargiai galėjo būti. Bendra Europos politika pati iš savęs yra problema; todėl ir Europos integracija niekada nebuvo išganingas, it sviestu patepta vykstantis procesas. Jau viso ko pradžioje Prancūzija griežtai atsisakė į projektą įsileisti Jungtinę Karalystę; galiausiai įstoję 1973–aisiais britai iškart tuo suabejojo ir surengė pirmąjį narystės Europos ekonominėje bendrijoje referendumą (tiesa, tuomet nusprendė likti nariais); septintajame–aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo „eurosklerozė“, kuomet, užsitęsus ekonominei stagnacijai, Paryžių niokojant riaušėms, o Vakarų Vokietijoje kylant smurtinėms kairiųjų radikalų organizacijoms, atrodė, kad pokario taikos žiedai vysta; byranti Berlyno siena ir Vokietijos susivienijimas įvarė Prancūzijai tiek baimės, kad šios šalies prezidentas įspėjo apie sugrįžtančius „bloguosius vokiečius“; 2004 metų ES plėtros entuziazmą pakeitė šokas po griežto „ne“ Nyderlandų ir Prancūzijos referendumuose dėl Europos Konstitucijos; finansų krizė ir recesija Pietų Europoje buvo tokia gili, kad grasino nugramzdinti visą eurozoną.

Integruota Europa visada buvo per lėta, per vangi, turinti per mažai resursų, kad šias negandas imtų ir išspręstų vienu pirštų spragtelėjimu. Kai tenka tartis su dešimtimis kitų valstybių, terpė bendrystei visada yra siaura. Todėl niekada nebuvo – ir negalėjo būti – optimalaus Europos integracijos laipsnio ar tobulos pusiausvyros tarp nacionalinių valstybių ir „Briuselio“ galių. Tai buvo, yra ir bus „paklodės tampymas“ tarp daugybės skirtingų politinių ideologijų, požiūrių, interesų, kultūrų, politinių konjunktūrų.

Net jei Briuselis nebūtų politiniu centru, Europos lyderiai – lygiai taip, kaip dabar Vadovų taryba, tapusi neabejotinai svarbiausia ir įtakingiausia ES institucija – kažkur vis tiek susitiktų ieškodami problemų sprendimo. Juk daugelis bėdų – bendros, peržengiančios nacionalinių valstybių sienas. Tik mažieji nariai jaučiasi saugiau žinodami, jog bendros taisyklės neleidžia pakvietimų į susitikimą pamiršti išsiųsti ir joms.

Tad Europa yra teatras, kurio aktoriai vis repetuoja kurdami spektaklį, taip niekada ir neužbaigdami šio proceso virtuoziškos pjesės pasirodymu. Bet skirstytis namo po vieną, supranta, irgi ne valia, nes buvimas kartu būtinas išlikimui. Panašiai kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, kur nesibaigia neretai aštri diskusija dėl federalinio lygmens valdžios ir atskirų valstijų savivaldumo santykio, taip ir kur kas mažesniu laipsniu integruotai Europai šio ginčo užbaigti niekada nepavyks.

Visais Europos integracijos etapais buvo galima kalbėti „Dangaus griūtį“. Kartais tą sąlygodavo vidaus nesutarimai; kartais – augančios išorės grėsmės. Priešingai nei pasakoje, pavojus visad buvo realus. Tad tokia yra natūrali Europos būklė, tik svarbu, kad ji netaptų save išpildančia pranašyste.

L. Kojala yra neseniai pasirodžiusios knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“ autorius.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(55 žmonės įvertino)
3.8182
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuvoje įsigali sausra: labiausiai sunerimę vieno regiono ūkininkai (25)

Lietuvoje nelyja jau gana seniai. Dirvos išdžiūvusios, tačiau apie tai, kad būtų galima kalbėti...

Virš Baltijos – anomalios cirkuliacijos centras: šiluma muš rekordus, gali kilti liūtys, škvalas ar net kruša (64)

Virš Europos, pasak Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docento Gintauto...

Gydytojas įvardijo aibę nusiskundimų, kurie – ne visada ligos požymiai: sužinoję diagnozę, ją kategoriškai neigia (4)

Ne vienam tikriausiai yra tekę varstyti gydytojų kabinetų duris: ką nors skauda, svaigsta galva....

Ievos Zasimauskaitės mama atvirai apie netradicinį dukros gyvenimo būdą, ankstyvą santuoką ir sunkiausią „Eurovizijos“ periodą (52)

Ievos Zasimauskaitės-Kiltinavičienės mama Audronė Zasimauskienė puikiai pamena tą įtampą,...

Lietuvos miestų laukia naujovės: uždraus įvažiuoti į centrus, skatins ieškoti alternatyvos (14)

Didėjantis automobilių skaičius miestuose verčia atitinkamų veiksmų imtis ir savivaldybes....

Naminis jautienos vyniotinis: be liežuvio, bet dar skanesnis (3)

„Brandintos jautienos vyniotinis skirtas aistringos virtuvės mėgėjams. Brutalus, aštrus, su...

Stambule „Žalgirį“ palaikęs „Hornets“ krepšininkas laikė kumščius už Deoną Thompsoną (5)

Eurolygos ketvirtfinalio serijoje Stambule tarp kelių šimtų sirgalių, palaikiusių Kauno...

Komikas, kaip galimas būsimas prezidentas, kelia rimtų klausimų Ukrainai (88)

Regis, jeigu yra vienas dalykas, kurio išmoko Volodymyras Zelenskis , vaidindamas prezidentą...

Nausėdos reklaminis klipas: Lietuva – joje gyvenantys žmonės, bet tie žmonės – ne visai iš Lietuvos (542)

„Gyvename vienoje Lietuvoje, nors kartais atrodo – taip toli vienas nuo kito“, – tokiais...

Aktoriaus Mariaus Jampolskio žmona Renata: būti išlaikomai vyro man yra privilegija (46)

Renata Jampolskė - jau šešerius metus aktoriaus Mariaus Jampolskio žmona. Per visą laikotarpį ji...