aA
„Kiekvienas žingsnis, kuris padaro Europą labiau klestinčią ir taikesnę, atitinka Britanijos interesus. <...> Bet mes turime savo viziją ir savo užduotį. Esame su Europa, bet ne jos. Esame susiję, bet ne sujungti. Esame susidomėję, bet ne absorbuoti“.
Linas Kojala
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tai – Winstono Churchillio žodžiai. Nors ištarti prieš beveik šimtą metų, 1930-aisias, jie aktualumo neprarado ir šiandien. Ypač – Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos epopėjos kontekste, mat atskleidžia istoriškai sudėtingą britų santykį su kontinentine žemyno dalimi.

Norėdamas išsiaiškinti, kodėl nutiko ta lemtingoji 2016 metų referendumo diena, į Londoną vykau tris kartus. Kitaip nebuvo įmanoma; bandymas suvokti „Brexit“ procesą primena šaudymą į nuolatos judantį taikinį. BBC, „Sky News“ ir kiti televizijos kanalai kiekvieną dieną praneša daugybę dalykų, tiesiogiai susijusių su britų išstojimo derybomis. Todėl man labiausiai rūpėjo ne aktualijos – rengdamas knygą vis tiek nespėčiau jų aprėpti, – o gelminės įvykių priežastys.

Pirmasis mano taikinys – seras Stephenas Wallas. Ne veltui; jis turi milžinišką tarptautinės politikos patirtį, mat buvo Jungtinės Karalystės ambasadorius Portugalijoje (1993–1995), taip pat aukščiausio rango britų diplomatinis atstovas nuolatinėje atstovybėje prie ES (1995–2000). Vėliau grįžo į Londoną, ten dirbo Vyriausybėje ir ES politikos klausimais patarinėjo ministrui pirmininkui Tony Blairui. Bet man įspūdingiausias jo karjeros faktas tas, kad Wallas yra oficialus Jungtinės Karalystės Vyriausybės kabineto istorikas, aprašantis šalies santykius su ES. Keli tomai jau išleisti, dar pora laukia savo eilės.

Susitikome kavinėje Londono centre, netoli Vestminsterio. Dar prieš įeinant šmėstelėjo mintis, kad, vilkėdamas trumpais marškinėliais ir šviesiomis kelnėmis, šiek tiek nepritampu prie bendro – puošniai kasdieniško – aprangos stiliaus. Tiesa, turėjau pasiteisinimą, mat išvakarėse buvau pakliuvęs į britišką lietų, tad oficialesnių drabužių atsargos išseko. Žinojau, kad laukia įdomi popietė, nors kai kurie Wallo pažįstami mane iš anksto įspėjo, kad jis – tarsi vulkanas, dažniausiai apibūdinamas kaip intravertas, kuklus, tačiau mažiausiai keliskart gyvenime išsiveržęs it lava taip, kad ilgai nedingdavo iš žiniasklaidos akiračio.

„Labas, Linai, – kreipėsi Wallas į mane, priėjęs iš už nugaros. – Kaip gerai, jog yra internetas, nesunkiai atpažinau tave iš nuotraukų“.

„Viskas prasideda nuo geografijos ir istorijos, – surimtėjęs tarė jis. – Jungtinė Karalystė yra sala, mūsų su kontinentine Europa nejungia žemė, o tai sukuria ypatingą santykį. Tiesą sakant, iš to kyla dvejopi jausmai: pirmiausia, saugumo jausmas, nes tarsi esame nepasiekiami, bet tuo pačiu ir linkę izoliuotis. Pavyzdžiui, kai XVI amžiuje prekybos ir ekonomikos srityse dominavo Venecija, į Britaniją atvykęs pirklys negalėdavo atsistebėti, jog vietos gyventojai yra tvirtai įsitikinę, kad jų prekės ir maistas geriausi visame pasaulyje. Tai rodo atotrūkį“.

Salos statusas ir Karališkojo laivyno galia kadaise Anglijai, o vėliau Jungtinei Karalystei sudarė sąlygas sukurti pasaulinę imperiją. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Jungtinė Karalystė kontroliavo apie 23 proc. pasaulio teritorijos su maždaug penktadaliu gyventojų. Vienu ar kitu metu britai dominavo šiandieninėse Jungtinių Valstijų, Kanados, dalies Centrinės Amerikos, Airijos, gausybės Afrikos šalių, Indijos, Pakistano, Malaizijos, Honkongo ir kitų valstybių teritorijose. Istorikas Stuartas Laycockas suskaičiavo, kad iš šiandien egzistuojančių beveik 200 valstybių britai nebuvo įkėlę kojos vos į dvidešimt dvi šalis (tarp jų – į Baltarusiją, Lichtenšteiną, Švediją, Vatikaną).

Žinoma, invazija invazijai nelygu – Indija kone šimtmetį buvo pavaldi dešimtims tūkstančių britų karių ir biurokratų, o Islandija, kuri Antrojo pasaulinio karo metais norėjo išlaikyti neutralumą, nebuvo patenkinta, bet nesipriešino trumpam 745 britų jūrų pėstininkų dislokavimui 1940-aisiais. Bet bendra aprėptis tokia, kad jai neprilygsta niekas. Ir nors Europą nuniokoję XX amžiuje vykę karai britų įtaką gerokai sumenkino, imperinis mentalitetas, skatinantis į procesus žvelgti globaliai, o ne apsiribojant vieno žemyno perspektyva, jaučiamas iki šiol.

Iškart po Antrojo pasaulinio karo britų prekybos apimtys su Sandrauga sudarė du trečdalius bendrų apimčių, o su Europa – vos vieną trečdalį. Ir Europos dalis, lyginant su 1913 metais, buvo sumenkusi.
Linas Kojala

Per Antrąjį pasaulinį karą Jungtinė Karalystė taip pat išskyrė iš kitų didžiųjų Senojo žemyno valstybių. Vokietija buvo agresorė, kurios demokratiniams lyderiams po nacionalsocializmo griūties reikėjo ieškoti būdų įrodyti, kad kaimynams nebekelia grėsmės; Prancūzija, kita istorinė imperija, iki šiol valosi mundurą dėl visiškos kapituliacijos prieš nacius ir su okupantais kolaboravusio Viši režimo. O britai atsilaikė – ir ne pirmą sykį. Užsienio jėgos nėra pavergusios Britanijos jau daugiau kaip 900 metų; nuo pavykusių 1066-ųjų normanų užkariavimų norėjusiųjų tai pakartoti būta daug, bet tiek Ispanijos armada XVI amžiuje, tiek Hitleris to padaryti nepajėgė. Vieninteliai visoje Europoje atlaikę tokių nacių puolimo bangą britai tuo iki šiol pagrįstai didžiuojasi.

„Prancūzijos generolams pasakiau, kad Britanija kausis viena tiek, kiek reikės. Jų generolai atkirto, jog prireiks tik trijų savaičių tam, kad Anglijai, kaip kokiam bejėgiam viščiukui būtų nusuktas sprandas. Parodėme, kad esame „didis viščiukas su didžiu kaklu“, – kadaise skambiai kalbėjo legendinis Churchillis.

Šį istorinį tarpsnį pabrėžė ir Wallas. „Antrasis pasaulinis karas sustiprino mūsų nacionalinį identitetą, nes kitos Europos valstybės arba buvo agresorės ir pralaimėjo, kaip Vokietija, arba buvo demokratinės valstybės, kurios nusilpo, kaip antai Prancūzija. Todėl sukurti ką nors naujo – Anglių ir plieno sąjungą, vėliau – Europos Bendriją – joms buvo būtina vien todėl, kad atkurtų demokratiją. Taip pat reikėjo rasti būdą, kaip išvengti radikalaus nacionalizmo, sukėlusio karus, stiprėjimo. Tuo tarpu mūsų politinė sistema nesugriuvo, o statusas, ypatingai dėl nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, išliko“.

Britų politinis elitas tarsi turi dvi pilietybes – savo ir JAV. Britai fanatiškai stebi amerikiečių rinkimus, skaito storiausias Lyndono Johnsono ir Alexanderio Hamiltono biografijas, bando savo vaikus prastumti į Harvardo universitetą, siekia, kad praktiką jie atliktų Kongrese.
Linas Kojala

Pirmaisiais pokario metais vienytis britų neskatino ir šalies ekonomika. Ypač dėl prekybos, mat 1947 metais britų eksporto vertė prilygo Prancūzijos, Italijos, Vakarų Vokietijos, Beniliukso šalių, Norvegijos ir Danijos eksporto vertei kartu sudėjus. Be to, šios šalys dažniausiai prekiaudavo tarpusavyje, o Jungtinė Karalystė, vis dar save laikiusi imperija, kurią taip norėjo išsaugoti Churchillis, į rinką žvelgė globaliai. Pavyzdys galėtų būti Britanijos Tautų Sandrauga. Ji iki šiol jungia 53 savarankiškas buvusias britų imperijos valstybes, o kadaise pasitarnavo atliekant laipsnišką imperinio santykio transformaciją į lygiavertį Jungtinės Karalystės bendradarbiavimą su buvusiomis kolonijomis.

Iškart po Antrojo pasaulinio karo britų prekybos apimtys su Sandrauga sudarė du trečdalius bendrų apimčių, o su Europa – vos vieną trečdalį. Ir Europos dalis, lyginant su 1913 metais, buvo sumenkusi. „Faktas, kad Sandrauga vis dar egzistuoja ir laiko Karalienę Elžbietą II monarche, rodo, jog šis santykis visada turėjo ir pozityvių aspektų. Juokaujama, kad tai vienintelė tarptautinė organizacija, kurioje visi supranta, kaip žaidžiamas kriketas“, – juokėsi Wallas.

Galiausiai britai jau ilgą laiką prioritetą teikia JAV. Todėl pokaryje, norint sustabdyti Sovietų Sąjungos plėtrą, britai itin rėmė ne tiek Europos ekonominės integracijos idėją, o NATO, įsteigtą 1949 metais. Juk ir garsioji Churchillio, iškart po triumfo prieš nacius pralaimėjusio rinkimus ir netekusio premjero posto, kalba apie geležinę uždangą 1946-aisiais buvo pasakyta ne bet kur, o Fultone, Misūryje.

Tokia Londono geopolitinė savivoka puikiai įprasmina iki šiol gajų teiginį apie „ypatingus“ JAV ir Jungtinės Karalystės santykius. Nors ilgą laiką buvo kariaujama – JAV susikūrimas apskritai paremtas išsivadavimu iš britų imperijos, – šias šalis XX amžiuje vienija daugybė dalykų. Ne tik sąjungininkų statusas didžiuosiuose karuose – nuo Pirmojo pasaulinio XX a. pradžioje iki Irako beveik po šimto metų, – bet ir bendra anglų kalba, užtikrinanti komunikaciją, kultūrinį tapatumą, gausius migrantų srautus. Iki šiol net 62 proc. Jungtinės Karalystės piliečių nekalba jokia kita kalba, tik gimtąja. Todėl britai visada turėjo geresnes galimybes suprasti tai, kas vyksta JAV, o ne Prancūzijoje ar Vokietijoje, kad ir kiek geografiškai arčiau pastarosios bebūtų.

Be to, JAV ir Jungtinę Karalystę istoriškai sieja protestantizmas, klasikinio liberalizmo, laisvosios prekybos, individo laisvės principai. „Britų politinis elitas tarsi turi dvi pilietybes – savo ir JAV. Britai fanatiškai stebi amerikiečių rinkimus, skaito storiausias Lyndono Johnsono ir Alexanderio Hamiltono biografijas, bando savo vaikus prastumti į Harvardo universitetą, siekia, kad praktiką jie atliktų Kongrese. Daugelis jų nėra priešiškai nusiteikę ES atžvilgiu, bet pastaroji jiems tiesiog yra nuobodi, nes širdis linksta prie JAV“, – transatlantinį ryšį aprašė „The Economist“.

Tad kokia prasmė gilinti integraciją su vokiečiais, prancūzais ir kitais kontinentinės Europos atstovais, jei jie britams nebuvo tokie jau reikšmingi nei statistiškai, nei kultūriškai, nei geopolitiškai?

Tai – ištrauka iš vasario mėnesį pasirodysiančios Lino Kojalos knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“. Knygos pristatymas įvyks vasario 23 d. Vilniaus Knygų mugėje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į teisiamųjų suolą sėdęs vyras teisinosi norėjęs padaryti staigmeną mylimajai: grėsė 10 metų kalėjimo (17)

Dovanos mylimajai ieškojęs vyras tikino nė nenutuokęs, kad už ją teks sėsti į teisiamųjų...

Paneigė sovietinės nostalgijos mitus: tais laikais mūsų pramonė klestėjo, po to ją sunaikinom ir nieko nebesukūrėm (351)

Vienas iš gajausių mitų yra mitas apie Lietuvos pramonės likimą. Jeigu keliais žodžiais, ją...

Jasikevičius – apie „kažkaip išstenėtą“ pergalę, bemiegę Davieso naktį ir atletą Milaknį (68)

Iki penktadienio Podgoricos „Budučnost“ (6/17) svečiuose vidutiniškai pralaimėdavo 19...

Žmogaus kūnas – pilnas paslapčių: faktai, kurių apie save greičiausiai net nežinojote (30)

Žmogaus organizmas – unikali ir galinga cheminė laboratorija, kurioje vykstančius procesus...

Orai: šaltis palieka Lietuvą (10)

Po ramios, tačiau šaltos šeštadienio nakties, dieną orai po truputį pradės keistis. Permainas...

Adomaičio atsakas į olandų pyktį dėl Seibučio baudos metimų: tokios taisyklės (2)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Amsterdame iššvaistė 15 taškų pranašumą, tačiau išsaugojo...

Anglijoje 14-metę lietuvę išprievartavęs ir nužudęs paauglys išgirdo teismo nuosprendį (71)

Praėjusių metų balandį žiauriai nužudytos ir išprievartautos 14-metės lietuvaitės žudikas...

Buvęs teisingumo ministras apie korupcijos skandalą: suėmimu akivaizdžiai yra piktnaudžiaujama (354)

Teisėsauga šią savaitę įtarimus dėl korupcijos pareiškė aštuoniems skirtingų teismų...

Sostinėje partrenkta pėsčioji, medikai kovoja dėl moters gyvybės (27)

Vėlų penktadienio vakarą policijos pareigūnai ir medikai skubėjo į įvykį Ozo gatvėje....

Olandų šturmą atlaikiusi Lietuvos rinktinė užsitikrino pirmąją vietą (53)

15 taškų persvarą iššvaisčiusi Lietuvos rinktinė (10-1) iškovojo eilinę pergalę atrankoje į...