Linas Kojala. Besileidžianti Merkel karjeros uždanga

Per šešiolika Merkel darbo metų Vokietijos vaidmuo sprendžiat tarptautinius iššūkius išaugo. Kartu buvo suformuoti politikos principai, kuriuos iliustruoja pastarųjų dienų Merkel susitikimai su Ukrainos ir JAV lyderiais.

Volodymyro Zelenskio vizitas į Berlyną atspindėjo, kokią – norom ar nenorom – reikšmingą vietą Merkel politinėje darbotvarkėje užėmė Ukraina ir prieš šią šalį vykdoma karinė agresija. Vokietija nuosekliai rėmė Kijevą ir palaikė Europos Sąjungos įvestas beprecedentes sankcijas Rusijai. Jos galioja iki šiol ir daro apčiuopiamą neigiamą poveikį Rusijos ekonomikai. Nepaisant Kremliaus prieštaravimo, Lietuvoje dislokuoti ir vokiečių kariai.

Bet Vokietija taip ir nenutraukė „Nord Stream 2“ dujotiekio projekto, turinčio sujungti Rusiją ir Vokietiją. Ukraina dėl to gali netekti dujų tranzito valstybės statuso, o kartu – kelių milijardų dolerių pajamų kasmet. Projektui nepritaria ir Baltijos šalys, ir Lenkija, ir Europos Komisija, ir JAV, bet Berlynas neatsitraukia.

Kurį laiką buvo bandoma įtikinti, kad tai – ne geopolitinis, o viso labo komercinis projektas. Argumentas – neįtikinantis, tačiau primenantis, jog didžiųjų valstybių politikoje dažniausiai balansuojama.

Bent jau pradėta svarstyti, kaip pagelbėti Ukrainai. Įtakingas Vokietijos analitinis centras SWP publikavo studiją , kurioje teigiama, kad Vokietija turi du pasirinkimus – nutraukti statybas arba ieškoti kompromiso.

Pirmas pasirinkimas menkai tikėtinas, nes nutiesta jau 98 proc. dujotiekio. Antra opcija – realiau įgyvendinama, bet miglota.

Pavyzdžiui, ar Berlynas gali garantuoti, kad bent dalis dujų ir toliau tekės per Ukrainą? Politiškai – taip, tačiau praktiškai tai tebus retorika, kurią Kremlius jau dabar yra linkęs atmesti.

Ar įmanoma kompensacija finansiškai? Taip, bet ar tai gali būti tvarus būdas? Ar Vokietija gali padėti Ukrainai tapti žaliosios energetikos šalimi? Tikriausiai, bet kaštai dėl „Nord Stream 2“ bus dideli trumpuoju laikotarpiu, o nauda – tik perspektyvoje.

Siekis atrasti Ukrainai priimtiną sprendimą vienija ir Vokietiją su JAV. Bet susitarimas tarp šių valstybių nėra savaime suprantamas, mat dvišaliai santykiai per pastaruosius dešimtmečius turėjo ir pakilimų, ir nuosmukių. Tą matome ir dabartinio Merkel vizito į Vašingtoną metu.

Ketveriukė JAV prezidentų, su kuria bendravo Merkel, spalvinga. Merkel ir George‘o Busho jaunesniojo ryšys nebuvo tvirtas – sunku tikėtis, kad racionali ir santūri kanclerė, kilusi iš Rytų Vokietijos, taptų nuoširdžiais draugais su kaubojaus įvaizdį turėjusiu buvusiu Teksaso gubernatoriumi. Skirtys dėl karo Irake, o taip pat Ukrainos, Sakartvelo narystės perspektyvų NATO suteikimo (Bukarešto NATO Viršūnių susitikime), buvo ryškios.

Idėjiškai kur kas artimesnis Merkel turėjo būti Barackas Obama. Ne veltui jis, tikėtina, svariai prisidėjo savo darbo pabaigoje įtikindamas kolegę nesitraukti iš politikos ir siekti ketvirtosios kadencijos, o kartu – padėti suvaldyti „Brexit“ ir Donaldo Trumpo prezidentavimo audras.

Kita vertus, charizmatiškas oratorius iškrito iš technokratiško europietiško politinio elito konteksto (2008 m. Obamos norą kampanijos metu pasakyti kalbą prie Brandenburgo vartų Berlyne Merkel pavadino „keistu“). O ir nesutarimų būta: sąjungininkų telefoninio šnipinėjimo skandalas, nepavykusios derybos dėl ES ir JAV laisvos prekybos susitarimo, Šiaurės Afrikos konfliktai ir pan. priminė – šilta santykių atmosfera negarantuoja susitarimų.

Apie Trumpo prezidentavimo tarpsnį nėra ką ir kalbėti. Didesnę priešingybę Merkel būtų sunku ir sugalvoti. Tai paskatino Vokietijos kanclerę suabejoti, ar galima kliautis ilgalaikėmis JAV saugumo garantijomis. Kita vertus, atsivėrusia galimybe tapti labiau geopolitiška ir reikšmingesne saugumo politikoje Europa vargu, ar pasinaudojo.

Galiausiai – Bidenas. Jis santykiams su Vokietija teikia prioritetą: atšaukė Trumpo sprendimą išvesti iš Vokietijos JAV karius, neįvedė griežčiausių įmanomų sankcijų „Nord Stream 2“, o Merkel tapo vos trečiąja lydere, apsilankiusia Vašingtone po prezidento rinkimų. Bideno tikslas – kurti su Berlynu strateginę bendrystę, reikalingą siekiant atliepti ilgalaikius iššūkius. Ypač susijusius su Kinija, mat griežta Vašingtono laikysena Pekino atžvilgiu kol kas nebūtinai sutampa su Berlyno politiniu balansavimu (didele dalimi sąlygojama artimų Vokietijos ir Kinijos prekybinių santykių).

Amerikiečiams ir vokiečiams rasti konsensusą reikia ir klimato kaitos, tarptautinio lygmens mokestinio reguliavimo Irano klausimais. Tad Berlyno ir Vašingtono santykių stiprinimo prioritetas – logiškas ir suprantamas. Visgi kyla dilema, ar dviejų galingų valstybių interesų šlifavimas nesukels kaštų trečiosioms šalims. Ukraina ir jau minėtas dujotiekis – to pavyzdys. Bideno ir Merkel susitikimas išsklaidė dar ne visas abejones.

Vargu, ar Vokietijos užsienio politika po rinkimų galėtų reikšmingai keisti kursą. Kita vertus, besibaigianti Merkel politinė era atveria galimybę strateginiam ir taktiniam permąstymui. Istorija, anot Marko Tveno, nesikartoja. Bet rimuojasi.