Linas Kojala. Apkalta Trumpui – oponentų Pyro pergalė?

Tai – viena iš kertinių valstijų, kurioje spręsis kitų metų šalies vadovo rinkimų rezultatai. Trumpas, vos 0,23 proc. persvara laimėjęs joje prieš trejus metus, pasinaudojo proga suburti dešimtį tūkstančių rėmėjų ir dar sykį jiems pakartoti: demokratai siekia su manimi susidoroti; apkalta – išsigalvota ir pritempta; valstybės ekonomika ir gerovė mano dėka auga; Respublikonų partija – vieninga kaip niekad.

Bent jau dėl paskutinio aspekto Trumpas tikrai teisus. Apie 90 proc. prezidento partijos rėmėjų teigia palaikantys lyderį ir ketinantys už jį balsuoti lapkritį vyksiančiose rinkimuose. Kadangi Trumpas niekada ir nebandė išplėsti savo elektorato bazės, preferenciją teikdamas jį iškėlusiųjų į prezidento postą paramos išsaugojimui, savo tikslus jis kol kas įgyvendina.

Žinant tokį Respublikonų rinkėjų susitelkimą nestebina ir faktas, kad Atstovų Rūmų vakarykščiame balsavime buvo absoliuti partijos politikų vienybė – apkaltos nepalaikė nė vienas iš jų; tarp Demokratų– panašiai, tik atvirkščiai – vos keli nepasmerkė Trumpo. Tai – liūdna neregėto masto partinės poliarizacijos iliustracija. O kartu argumentas, beveik neleidžiantis suabejoti, kad kitame apkaltos etape – Senate, kuris per kelias pirmąsias kitų metų savaites atliks faktinę teismo funkciją – Trumpas nebus atstatydintas. Juk tam prireiktų net 20 Respublikonų partijos Senatorių balsų prieš savo prezidentą.

Tad Demokratų partijoje nuotaikos – dviprasmiškos; viena vertus, džiaugiamasi pademonstruotu ryžtu surengti apkaltą tik trečiajam JAV prezidentui istorijoje (net Richardas Nixonas pasitraukė dar iki analogiško Atstovų Rūmų sprendimo); kita vertus, tai gali virsti savotiška Pyro pergale.

Nors svarstymai vyksta jau kelis mėnesius, nuomonių apklausos politinės žalos Trumpui kol kas nefiksuoja. Apkaltą palaikančiųjų ir nepalaikančiųjų santykis yra iš esmės stabilus ir apylygis – apie 49 proc. už, 45 proc. – prieš.

Veikiausiai todėl, kad partinė poliarizacija sąlygoja situaciją, kai mažai ką keičia net ir stiprūs argumentai apie tikslingą prezidento asmeninių politinių tikslų ir valstybės nacionalinio saugumo interesų suplakimą skiriant paramą Ukrainai; politikai ir rinkėjai yra iš anksto susiskaldę į nepajudinamas stovyklas, o visa kita tampa tik foniniu triukšmu ar procedūriniais dalykais, kuriais arba šventai tikima, arba atmetama kaip juodžiausias melas. Tikėtis kažko panašaus į abiejų partijų narių plojimus, kurie nuvilnijo Senate po sąlyginai vieningų Billo Clintono apkaltos svarstymų – naivu.

Tą jaučia ir Trumpas, deklaruojantis norą, kad svarstymai Senate užtruktų kuo ilgiau. Prezidento atstovai mano, kad vieši, daug dėmesio sulauksiantys debatai Respublikonų kontroliuojamoje institucijoje sustiprins 2016-aisiais taip sėkmingai išreklamuotą rinkiminę tezę: „Senasis, korumpuotas elitas bando susidoroti su vandenį sudrumstusiu politiku, kuris tik nori gero kiekvienam amerikiečiui.“ Kuo didesnės skirtys, tuo Trumpui palankiau.

Neseniai viešėdamas Vašingtone iš pastarųjų trijų prezidentų administracijų atstovų kaip tik todėl ir girdėjau nuogąstavimus, kad apkalta tik dar paaštrins situaciją; o, pakylėtas nesėkmingo bandymo jį atstatydinti ir (galbūt) laimėdamas rinkimus, Trumpas antrąją kadenciją paverstų tokia, kurią lyginant su pirmąja ši atrodytų tarsi ramybės oazė.

Žinoma, kol kas sunku vertinti, kokį poveikį apkalta turės rinkiminei dinamikai. Kad ir kaip kartotume, jog tai – istorinis įvykis, nugulsiantis į politinės sistemos raidos vadovėlius, tikėtina, kad ji nebus milžiniška ir tik sustiprins anksčiau egzistavusią partinę priešpriešą. O galiausiai lemiamu veiksniu bus tai, kas stos prieš Trumpą galutinėje prezidento rinkimų kovoje.

Demokratai kol kas nėra apsisprendę, bet turėtų nepraleisti pro akis Leiboristų partijos fiasko Jungtinėje Karalystėje; toli į kairę savo siūlymuose ir retorikoje krypęs Jeremy Corbynas nesugebėjo įtikinti nuosaikesnio elektorato ir triuškinamai pralaimėjo dešinįjį elektoratą sutelkusiam Borisui Johnsonui.

Kai kurie Demokratai svarsto, kad iškeldami itin progresyvų kandidatą jie taip pat rizikuotų. Ne veltui Trumpas apklausose svarbiausiose valstijose kol kas pranoksta ir Bernie Sandersą, ir Elisabeth Warren – progresyviojo Demokratų partijos flango atstovus, – tuo pat metu nusileisdamas nuobodokam, bet nuosaikiam Joe Bidenui.

Vienas JAV valstybės kūrėjų Jamesas Madisonas kadaise teigė, jog valdžios nereikėtų, jei žmonės būtų angelai. Jie tokie tikrai nėra, bet ir institucijos ne visada išgelbsti.